Aktorė Siurbytė prakalbo apie filmo „Čia buvo Saša“ užkulisius: bendravau su mamomis, kurios prarado vaikus

Jau lapkričio 22 dieną, nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“, bus pagerbti patys ryškiausi šalies filmų herojai. Dėl prestižinių statulėlių šiemet varžysis 22 aktoriai, pretenduojantys į apdovanojimus už antraplanius ir pagrindinius vaidmenis pastarųjų metų filmuose.

Gabija Siurbytė (Fotobankas)
9

Viena pretendenčių į metų geriausios aktorės apdovanojimą – Gabija Siurbytė, atlikusi pagrindinį vaidmenį filme „Čia buvo Saša“. Režisieriaus Ernesto Jankausko juostoje pasakojama įsivaikinti svarstančią porą. Vietoje išvajotos mažos mergaitės, sutuoktiniams pasiūlomas problemiškas paauglys Saša, į jų kasdienybę įnešantis sumaišties. Filmo žiūrovai kviečiami pasvarstyti, kas yra tikroji šeima.

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Aktorė Siurbytė prakalbo apie filmo „Čia buvo Saša“ užkulisius: bendravau su mamomis, kurios prarado vaikus

Ilgai ruošėsi vaidmeniui

„Norėčiau, kad žmonės po filmo išsineštų žinutę, jog kiekvienas iš mūsų turime po skausmo šulinį. O kai kurie iš mūsų – ir labai gilų. Turime mokėti tai pastebėti ir rasti būdų, kaip turėtume vienas į kitą atsiremti ir vienas kitam padėti. Nes tiek mano, tiek berniuko personažas yra patyrę gilias netektis, kurias filme bando kažkaip nugalėti. Žmogų labai keičia netektis. Kai netektis didelė – mes sugebame joje paskęsti, užsidaryti savyje ir nebematyti nieko aplinkui, nebemokėti įsileisti naujų jausmų ar naujų žmonių“, – kalbėjo G. Siurbytė.

Paklausta, ar jaučia jaudulį prieš nominacijų įteikimą, aktorė tikino, kad jai didžiausias jaudulys - kurti vaidmenį: „Noriu visuomet gerai atlikti savo darbą, taip pat jaudinuosi, kai filmas, kuriame vaidini, pasiekia žiūrovus, o vėliau to jaudulio nebėra. Čia tik skulptūrėlė, man labiausiai norisi, kad žiūrovas priimtų filmą ir jį suprastų. Kadangi šiemet apdovanojimai yra teikiami už praėjusius dvejus metus, mūsų filmas vienas iš senesnių. Labai džiaugiuosi šiuo filmu ir kad jis ne tik žiūrimas, bet ir naudojamas edukaciniais tikslais. Mane kaip aktorę ir prodiuserę tai labai džiugina.“

REKLAMA

G.Siurbytė prisipažįsta, kad šiam filmui ji ruošėsi labai ilgai: „Skaičiau daug literatūros, susitikau su šeimomis, kurios yra įsivaikinusios vaikus, su mamomis, kurios praradusios vaikus, taip pat konsultavausi su specialistais. Intensyviai tam ruošiausi, tai tikrai nebuvo lengvas vaidmuo, kuriuo lyg laivu - norėtųsi lengvai plaukti. Tas vaidmuo man prilipo, o išėjus filmo recenzijai, kino kritikas parašė, kad mano personažas buvo piktas. 

Manau, tai rodo, kad žmonės patikėjo tuo personažu, bet kadangi aš esu aktorė, mėgstu savo personažus teisinti. Sutinku, kad mano vaidinama moteris turi pykčio savyje, bet viskas dėl to, kad ji prarado vaiką, patyrė netektį, ji nešiojasi žaizdą, kuriai reikia laiko užgyti. Režisierius pasirinko filme rodyti skirtingus gyvenimo periodus, todėl matoma, kad iki netekties mano personažas buvo linksmas ir džiaugsmingas.“

„Manau, kad filmo pabaiga yra labai šviesi, norima pasakyti, jog laikui bėgant visos žaizdos užgyja. Mano personažo žaizdos iki galo nebuvo užgijusios, todėl ji turėjo tai suvokti, kad galėtų įsileisti naujus jausmus ir žmones“, – atskleidė aktorė.

Turi kelias specialybes

G.Siurbytė prisipažino, kad pakankamai ilgai su savimi nešiojasi vaidmenis: „Viską nešioju viduje ir man iš jų išeiti užtrunka laiko. Iš tam tikros perspektyvos, patiriu netektį, nes turiu atsisakyti dalies savęs tam, kad susigrąžinčiau kitą dalį. Kiekvienas aktorius turi savą metodą, man patinka įbristi į vaidmenį ir gyventi su juo. Aš myliu žmones, man patinka juos suprasti, pateisinti, žinoti priežastis ir pasekmes, kodėl mes tokie esame. Toks smalsumas man padeda kurti vaidmenis ir ieškoti jų atspalvių.“

REKLAMA

Ant scenos moteris užlipo būdama trejų: „Aktorystės kelias man buvo vingiuotas, buvo dienų, kai galvojau, kad man nereikia viso šito, taip pat daug kas mane apgaudinėjo. Nusprendžiau turėti kelias profesijas, nes aktorystė yra keistas amatas. Aš iki šiol mokausi su amerikiečių mokytojais, jie man padeda ruoštis vaidmenims, nuolatos pataria. Mano santykiai su aktoryste yra toksiški, aš labai ją myliu ir noriu draugauti, bet atrodo, kad kartais ji manęs nemyli ir nenori būti kartu. Tai yra kaina, kurią tu moki darydamas šį darbą. Per pastaruosius ketverius metus atsirado balansas, dėl to labai džiaugiuosi, įgavau išminties kitaip žiūrėti į procesus, išmokau nebedaryti pasaulio pabaigos iš kiekvienos nesėkmės ar nepavykusios atrankos. Esu savikritiška, perfekcionistė, todėl kartais labai sunku suktis tokioje sferoje.“

Tiesa, G.Siurbytė yra ne tik aktorė: „Esu pabaigusi verslo vadybą ir kartu su filmo režisieriumi Ernestu Jankausku įkūrėme reklamos ir filmo namus, taip pat studijavau teisę, mokausi įvairių kalbų. Aš iš tų, kuri mėgsta mokytis, viskuo domėtis, esu smalsi asmenybė.“

„Kadangi aktorystė manęs niekada nemaitino – negalėčiau skųstis, kad man šie metai blogi. Mūsų įmonė klesti, o pati kaip aktorė taip pat negaliu skųstis, nes neseniai gavau pasiūlymą – vasarą filmuotis britų filme. Šie metai man yra labai keisti, tai, kas turėjo veikti – neveikia, o kas turėjo neveikti – puikiai veikia. Toks gyvenimas, matyt“, – juokdamasi pokalbį pabaigė aktorė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų