Jeigu neseniai pamiškėje, būtų praskuodęs zuikis ar stirna, taip ramiai šunys žemės neuostinėtų – veržtųsi paskui pėdsakus, pasakoja šeimininkas Marius Smetona. Apuolė ir Naida – vienintelės lietuviškos šunų veislės – lietuvių skalikų – atstovės. Veisėjo teigimu, ši veislė pateisina savo vardą – šunys mėgsta patriukšmauti, tačiau yra neagresyvūs ir draugiški. Ir, žinoma, laukia progos pamedžioti – tuo skalikai pasižymi dar nuo viduramžių. O kiek iš tikrųjų šie šunys panašūs į savo protėvius, parodys tyrimas, kuriame sudalyvavo ir ketverių metų Apuolė.
„Tiesiog paėmė kraujo. Kiek mes supratom, dabar išsiųs į Angliją, Oksfordą. Oksfordas žiūrės, kokia ta genetika“, – sako jis.
Idėja kilo Vilniaus universiteto archeologams. Lietuvoje, taip pat ir Valdovų rūmų teritorijoje, jie radę daugybę šunų kaulų. Pavyzdžiui, Žemutinėje pilyje. Pasak zooarcheologės Giedrės Piličiauskienės, 15 amžiaus radinys leidžia manyti, kad keturkojo gyvenimas pilies teritorijoje buvo visai neblogas – dantys sveiki, ligų požymių nematyti.
Ir dar keliasdešimties 13-18 amžiaus individų mėginiai – jau Oksforde, kur mokslininkai ir palygins jų ir dabartinių skalikų kraujo DNR. Tiesa, spėlioti, kad tarp mėginių yra ir būtent lietuvių skalikų kaulų, archeologai nedrįsta.
„Nustatyti, į kokias dabartines veisles jie galėjo būti panašūs. Taip sakau todėl, kad veislėms yra keli šimtai metų, ne daugiau. Jeigu kalbėsim apie XV-XVI a. šunis, jie bus tik tam tikrų tipų“, – teigia archeologas Povilas Blaževičius.
Vienas pirmųjų lietuvių skalikų paminėjimas išlikęs LDK teisminėje knygoje prieš 500 metų. Tačiau toks šuo, kokį matome šiandien, aprašytas prieš maždaug 120 metų, carinės Rusijos laikais.
„Ko mes labai tikimės – tai rasti panašumų tarp lietuviškų skalikų genetinio fondo ir tų senųjų viduramžius menančių šunų palaikų genetinių tyrimų rezultatų“, – tęsia jis.
Lietuviai savo vienintele šuns veisle didžiuojasi. Jai dedikuotas net paminklas Gedimino pilies papėdėje, netoli Valdovų rūmų, kurių šunidėse, tikėtina, jie irgi laukdavo, kol bus paimti į medžioklę. Visgi per ilgus šimtmečius šunys kryžminosi, genetinė informacija keitėsi. Taigi vilčių, kad tyrimai aptiks aiškią giminystę tarp tuomečių skalikų ir šiandieninių jų palikuonių, nėra itin didelė.
„Tikimybė, kad ras sąsajas būtent su lietuvių skalikais kaip ir yra, gal kokius 5 proc. duotume. Nes tipažų šunų yra labai skirtingų. (…) Aišku, jeigu rastų, tai būtų įdomumas visai“, – sako M. Smetona.
Beje, nors įsivaizduoti, kaip atrodė keturkojai viduramžiais, galime tik pasitelkę fantaziją, net ir šiandien yra išlikusių gyvūnų pėdų įspaudų. Lietuvos nacionaliniame muziejuje netrūksta XV-XVII amžiaus grindinio plytelių pavyzdžių. Anuomet, vos pagamintas, amatininkai jas palikdavo džiūti greta dirbtuvių, o naminiai gyvuliai ar šunys, katės, į jas dažnai įmindavo. Kai kurios – kaip reikiant paženklintos.
Prieš šimtmečius į tokius įspaudus niekas nekreipdavo dėmesio ir trinkelių nevadindavo brokuotomis. Užtat archeologams dabar tai suteikia informacijos apie pačius gyvūnus.
Beje, tyrimai atskleis šį tą ir apie anų laikų šunų priežiūrą.
„Bus labai įdomu palyginti, kuo buvo šerti šunys, auginti Valdovų rūmuose ar jų aplinkoje su paprastais miesto šunimis. Vilniaus šunis palyginti su Klaipėdos šunimis“, – teigia P. Blaževičius.
Ar ras mokslininkai skalikų giminystės ryšių su protėviais, ar ne – archeologai sako, kad džiaugsis bet kokiais atsakymais. O lietuvių skalikų veisėjas juokauja ir šiaip neabejojantis, kad ši veislė artima mūsų tautai.
„Jeigu susipyko su kokia veisle, tai ta veislė bus priešas visam gyvenimui. Toks lietuviškas charakteris – geras, bet nepamiršiu niekada, kas ką padarė“, – aiškina M. Smetona.
Mokslininkų tyrimai kiek užtruko dėl pandemijos, tačiau rezultatų iš laboratorijų archeologai tikisi jau šiemet.
