Nes tai šventa diena jau nuo ankstaus ryto, priduria Kūčių stalui medų, riešutus, ir kitas gėrybes parduodantis Juozas. Pats irgi sako šiandien stengiasi nudirbti visus darbus, nes rytdiena, Kūčios, bus skirta ypatingos vakarienės ruošai: „Sližikus kepu, ir labai skanūs mano.“
Etnologai ragina atsigręžti į senąsias tradicijas, ir Kūčių dieną pasitikti ne tik be svaigiųjų, ar mėsos, bet ir dar griežčiau.
„Diena skirta labai griežtam pasninkui. Dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo labai nemažai žmonių, kurie prisilaikydavo sauso pasninko. Būdavo net ir tokių, kurie kartais net ir vandens negerdavo. Kokį žirnį suvalgydavo dienos metu, o štai iki vakaro nieko nebuvo valgoma“, – sako etnografas Jonas Mardosa.
Kaip sako profesorius Mardosa, Kūčių dieną, senovėje buvo svarbu ne tik išblizginti namus, nudirbti lengvesnius, nebaigtus darbus, nusiprausti ir pasipuošti. Iki ypatingos vakarienės žmonėms būdavę labai svarbu grąžinti skolas.
„Kūčios, tiksliau kalėdos yra naujųjų kalendorinių metų pradžia. Užsibaigia vieni kalendoriniai metai, prasideda jau kiti. Tai nauja visuomet pradėti, be kažkokių uodegų. Tai natūralus skolų atidavimas. Nes paliksi skolą kitiems metams“, – pasakoja J. Mardosa.
Etnologė Gražina Kadžytė priduria, kad Kūčių dieną ne tik niekas nesiskolindavo nieko, bet ir neskolindavo. Tądien nebent dalijosi vienas su kitu neatlygintinai. Šeimininkės gamindavusios dvylika patiekalų ne tik sau, bet ir pavyzdžiui neišgalintiems to padaryti.
„Kai valgiai būdavo paruošti, man atrodo, kad reikia paskatinti atgaivinti tą tradiciją ir dabar, visada šeimininkės suruošdavo lauknešėlį prasčiau gyvenantiems kaimynams. Arba toliau gyvenantiems pažįstamiems žmonėms, kur žinojo, kad Kūčios bus vargingos, tiesiog suruošdavo savo vaišių lauknešėlius, ir pasiųsdavo vaikus“, – teigia etnologė Gražina Kadžytė.
Būta atvejų, kai Kūčių vakarienės kviesti ir benamiai.
„Kai eidavo elgetos… jeigu jis ateidavo dieną dvi prieš Kūčias, tai labai dažnai kaime, geresnės širdies šeimininkai, sakydavo, palauk, va, kūrenam pirtį, išsiprausi, pasėdėsi prie Kūčių stalo, ir tada galėsi toliau tęsti savo tą varganą kelionę“, – kalbėjo G. Kadžytė.
Mainais žmonės prašydavo maldos už tą šeimą, kuri priglausdavo elgetą. O štai patys šeimininkai stengdavosi Kūčių dieną iš namų kojos nekelti, grįžti kuo anksčiau, kad prie šventinės vakarienės ruošos prisidėtų visa šeima. Ir kai jau visi darbai buvo nudirbti, nuo šešioliktos valandos jau stalas buvo dengiamas ypatingai vakarienei. Ir skirtingai nei dabar, kaip sako tyrinėtojai, žmonėms patiekalai reikšdavo ne tik maistą, bet ir padėką vienas kitam. Pirmiausia buvo dėkojama šeimos galvai – tėvui. Štai todėl ant stalo dedama duoda ar pyragėliai.
„Duona, pyragėliai, avižų kiesielius, kūčiukai, tai iš javų, mūsų tautosakoje tai siejama su tėvu. Tėvas sėja, kulia, ir javai atkeliauja per tėvo rankas“, – sako G. Kadžytė.
Kopūstai su linų sėmenų aliejumi, barščiai, aguonpienis, pupos, žirniai – tai daržo gėrybės, štai už jas šeima dėkojo daržo puoselėtojai – namų šeimininkei. O visi kiti patiekalai – grybai, spanguolių kisielius, riešutai – miško gėrybės. Jų dažniausiai parūpindavo vaikai, padedami senelių. Štai už šiuos patiekalus, šeima dėkodavo vaikams, ir šeimos vyresniesiems. Dvasininkai paantrina, labai svarbu Kūčių dieną prisiminti ir mirusiuosius. Dengiant stalą padėka jiems taip pat buvo svarbus Kūčių akcentas.
„Padėti lėkštelę, tai nepamaitinti ar ne duoklę duoti, tai nepamaloninti, kad derlius būtų geresnis, kai pagoniškoms dvasioms, bet dar kartą išpažinti, kad mūsų mirusieji yra. Jie gyvena, stebi, mus mato, globoja, lydi, jie rūpinasi mumis. Ir per tą lėkštelę, tai simbolis, tik simbolis, pats elementriausias simbolis, susibūrusiai šeimai tai tampa maldos dovana. Už savo mirusiuosius prašant jų palaiminimo“, – pasakoja kunigas Ričardas Doveika.
Ir jau po vakarienės kas žaisdavo, o kas tyliai keliaudavo į Piemenėlių mišias, pasitikti didžiosios Kalėdų šventės.
