Sunkmečiu bankrutuojančių įmonių administratoriai pluša iš peties. Vien per pirmąjį šių metų ketvirtį bankrotų procedūrų, palyginti su pernai, padaugėjo dvigubai – nuo 215 iki 446.
Kol kas pagerėjimo ženklų nematyti ir antrame ketvirtyje. Iš viso bankroto procesas dabar vykdomas beveik 2 tūkst. įmonių. Net ir tos įmonės, kurių produkcija tebėra paklausi, susiduria su nemokumo problema, kai atsiskaityti vėluoja partneriai, be gailesčio į kampą spaudžia ir „Sodra“. Bankrotai graso ir žemdirbiams, tačiau nėra ūkininkų bankroto įstatymo, tad jie rizikuoja visu asmeniniu turtu.
Sunku visiems
Bankrotų pjūtis labiausiai įsisukusi į statybos įmones. Jos sudaro ketvirtadalį visų bendrovių bankrotų. Bankroto bylos iškeltos ne tik daugeliui mažųjų įmonių, bet ir tokioms stambioms žuvims kaip „Kasyba“, „Vilmestos statyba“, „Šilna“. Jos yra buvusios pagrindinės rangovės statant prekybos centrus, gyvenamuosius būstus, ten dirbo šimtai žmonių.
Nelengvi laikai ir prekybininkams (jiems iškelta 22,2 proc. visų bankroto bylų), taip pat pramonininkams (18 proc.). Iš pastarųjų skaudžiausiai nukentėjo medienos, baldų, metalo gamybos bendrovės. Pavyzdžiui, dar iki sunkmečio sunkiai gyvavusi bendrovė „Kauno ketaus liejykla“ irgi atsidūrė ant bankroto slenksčio. Prieš keletą metų restruktūrizuojamą įmonę įsigijo nauji investuotojai. Neseniai bendrovei pasiūlius sparčiau baigti restruktūrizavimo procesą, vienas iš kreditorių – „Turto bankas“ – pareikalavo neatsižvelgti į sunkmetį ir laikytis dar iki krizės patvirtintų gamybos ir pardavimo apimčių.
„Kadangi bendro kreditorių sprendimo nėra, įmonės veikla paralyžiuota“, – sakė „Kauno ketaus liejyklos“ generalinis direktorius Robertas Butkus.
Pražūtinga grandinė
„Veikia domino principas: vienai įmonei susidūrus su sunkumais, nukenčia ir kiti. Pavyzdžiui, statybų sektoriuje stambesnei įmonei uždelsus atsiskaityti su subrangovais, pastariesiems tuoj iškyla bankroto grėsmė, – kalbėjo Nacionalinės bankroto administratorių asociacijos valdybos pirmininkas Mindaugas Krupavičius. – Įmonės, kurios turi mažai kreditų, jas valdo įžvalgūs vadovai, kaupę rezervą per ekonomikos kilimą, sunkmetį išgyvena lengviau nei tie, kurie daug išlaidavo pasidavę visuotiniam optimizmui.“
Dėl pražūtingo domino principo kenčia ir tos įmonės, kurių produkcija tebėra paklausi. Didžiausios fantastikos kūrinių leidyklos „Eridanas“ fi nansų direktorė Halina Zakarauskienė pasakojo, kad ir sunkmečiu fantastinės literatūros gerbėjų būrys išliko stabilus. „Tačiau sunku ir mums, nes kai kurie knygynai delsia atsiskaityti už parduotas knygas, kaupiasi didelės jų skolos mums, dėl to ir leidyklai sudėtinga mokėti atlyginimus vertėjams, kitiems darbuotojams, atsiskaityti su spaustuve. Nuolat jaučiame įtampą ir dėl „Sodros“ mokesčių“, – kalbėjo H.Zakarauskienė.
Ne paslaptis, kad nemažai įmonių inicijuoja dirbtinius, iš anksto suplanuotus bankrotus, siekdamos pasipelnyti iš tiekėjų net negalvodamos apie skolų grąžinimą. Tačiau teisinė bazė kol kas neleidžia valstybei kontroliuoti nesąžiningos veiklos, todėl nėra ir atvejų, kai būtų įrodytas tyčinis bankrotas.
Mokesčių kilpa
Nemažai bankroto bylų inicijuoja „Sodra“ – per pirmąjį ketvirtį jos iniciatyva iškelta 81 byla. Pasak Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos valdybos pirmininko Artūro Mackevičiaus, valstybė turėtų tartis su kiekviena įmone ir suteikti jai šansą, neleisti bankrutuoti vien dėl nesumokėtų mokesčių. „Didelį biudžeto defi citą turinčiai „Sodrai“ geriau būtų kurį laiką negauti iš įmonės visų įmokų nei inicijuoti jos bankrotą, didinti bedarbių skaičių ir taip išvis prarasti mokesčių mokėtojus, kurie tampa bedarbiais“, – mano A.Mackevičius.
„Sodros“ direktorius Mindaugas Mikaila neigė, kad jo vadovaujama įstaiga yra piktoji verslo žlugdytoja. „Mokesčių inspekcija gali laukti, o mes – ne, nes mūsų išmokų žmonės laukia kas mėnesį, – aiškino jis. – Bankroto procedūras inicijuojame tik tiems, su kuriais nesusikalbame. Būna, kad iš 10 kviestų vadovų kalbėtis ateina vienas. Jeigu skubėtume inicijuoti bankrotų bylas, jų būtų trigubai daugiau.“
Pinigai iš fondo vėluoja
Bankrutavusių įmonių darbuotojai jiems nesumokėtus atlyginimus gali atgauti iš valstybės įsteigto Garantinio fondo. Tačiau daugelį žmonių pinigai pasiekia tik po pusmečio. „Lietuvoje sparčiai augant įmonių bankrotų skaičiui, didėja ir Garantinio fondo darbo krūvis, nespėjama išnagrinėti visų paraiškų nuostatų nustatytu laiku“, – pripažino Garantinio fondo atstovė Asta Lukošaitienė.
Iš dalies atlyginti įsiskolinimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio, piniginių kompensacijų už nepanaudotas atostogas, išeitinių išmokų ir neapmokėtų prastovų šiemet skirta 4,9 mln. Lt 1,7 tūkst. įmonių darbuotojams. Garantiniame fonde šiuo metu sukaupta 117 mln. Lt.
Tamsūs debesys virš ūkininkų
Labiausiai bankroto atveju neapsaugoti lieka žemdirbiai. Jie rizikuoja prarasti visą šeimos turtą. „Už paskolas laidavo mano žmona, tad bankroto atveju prarastume visą šeimos turtą ir beliktų nertis kilpą ant kaklo arba elgetauti“, – liūdnai kalbėjo Raseinių rajono ūkininkas Viktoras Ročka.
Ypač grėsminga situacija pieno ūkiuose. Daug ūkininkų yra paėmę milijoninius kreditus įrangai, pastatams modernizuoti, o kritus pieno supirkimo kainoms jų pajamos gerokai sumažėjo. „Litras pieno dabar man atneša 20 ct nuostolį, tad padėtis labai įtempta, – guodėsi V.Ročka. – Valdžia kvietė naudotis ES parama atnaujinti ir plėsti pieno ūkius, bet norint gauti paramą pusę išlaidų reikėjo dengti iš bankų skolintomis lėšomis. Smaugia ne tik jos, bet ir išlaidos gyvulių vaistams, technikai, kurių pardavėjai uždėję didelius antkainius.“
Bet kam bankroto administruoti negalima
Mindaugas Krupavičius, Nacionalinės bankroto administratorių asociacijos valdybos pirmininkas Ekonominio pakilimo laikais tarp bankroto administratorių buvo stipri konkurencija. Dabar darbo užtenka visiems. Pretendentams į administratorius taikomi griežti reikalavimai: jie privalo turėti aukštąjį teisinį ar ekonominį išsilavinimą, būti nepriekaištingos reputacijos, privalo išlaikyti kvalifi kacinius egzaminus, turėti ūkinės-komercinės veiklos patirties. Norinčiųjų užsiimti bankroto administravimo veikla – labai daug. Asmenys nepatenkinti griežta pretendentų atranka, netgi siūlo atsisakyti licencijavimo ir leisti administruoti bankrutuojančias įmones visiems, kas nori. Tokia tvarka buvo iki 1997 m. Tada administratoriais galėdavo tapti ir kreditorių atstovai. Būta nemažai atvejų, kai jie atstovaudavo kuriai nors vienai kreditorių grupei, patenkindavo jų interesus, iššvaistydavo turtą ir dingdavo, o bankroto procesas sustodavo. Iš tų laikų iki šiol likę nemažai įmonių su nebaigtomis bankroto bylomis, problema palikta spręsti valstybei, o tai reiškia, kad už klaidas sumoka mokesčių mokėtojai. Manau, neverta kartoti šių klaidų ir leisti administruoti bankrutuojančias įmones tik iš tiesų tam pasirengusiems profesionalams.
Pataikaujama stambiam kapitalui
Artūras Mackevičius, Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos valdybos pirmininkas
Pasaulyje neabejojama, kad vidutinės įmonės yra lankstesnės, todėl ir atsparesnės ekonominių nuosmukių laikotarpiais, tuo jos sušvelnina ir socialinę įtampą. Deja, mūsų valstybėje apie mažų ir vidutinių verslininkų skatinimą tik kalbama, o iš tiesų pataikaujama stambiam kapitalui. Štai sprendžiant biudžeto problemas, mokesčių našta perkelta darbo jėgai, o ne kapitalui – neįvestas nekilnojamojo turto apmokestinimas, nekalbama apie progresyvinius mokesčius, buvo galima labiau apmokestinti dividendus. Daugėjant bankrotų ir tuo pačiu mažėjant mokesčių įplaukoms, reikia galvoti, kaip skatinti naujų mažų įmonių steigimą. Pradedantiems verslą regionų asociacijos siūlo suteikti mokesčių lengvatas be įsipareigojimų, jas padengti. Taip pat turi keistis požiūris į bankrutavusius verslininkus, jei tai įvyko dėl objektyvių priežasčių. Dabar tai lyg ir reputacijos praradimas, žmogui sunku iš naujo pradėti veiklą, gauti kreditų. Tuo tarpu pasaulyje į bankrotą žiūrima kaip į patirtį.
Saulius Tvirbutas
