Veršelių eksportu užsiimantis Šiaulių oro uostas šiuos, kaip ir praėjusius metus, baigs su minusiniu biudžetu. Oro uosto direktorius Romas Mikšys sako, kad investuojama daugiau, negu uždirbama. „Jeigu neinvestuosime, mums konkurentai įspirs į vieną vietą ir išmes iš rinkos“, — sako direktorius. Jis įsitikinęs, kad būtina keisti oro uosto statusą iš Savivaldybės įmonės į akcinę bendrovę. Ar tai reiškia, kad Šiaulių oro uostas gali būti privatizuojamas? Apie oro uosto galimybes ir Lietuvos konkurencingumą — interviu su R. Mikšiu.
Nuostoliai dėl investicijų
— Jau antrus metus iš eilės baigsite su beveik dviejų šimtų tūkstančių litų nuostoliu. Negi oro uosto verslas toks nuostolingas?
— Nuostolių atsirado todėl, kad mes investuojame į oro uosto plėtrą daugiau, negu uždirbame. Turime skolų už atliktus darbus. Investuojame iš apyvartinių lėšų, nes, pirma, mes negalime sustoti ir nieko nedaryti, antra, mūsų niekas nefinansuoja, mes gyvename iš to, ką patys uždirbame. Mes tik vadinamės Savivaldybės įmonė, bet nė vieno lito nesame gavę iš Savivaldybės.
Mes privalome investuoti, nes privalome būti konkurencingi rinkoje. Jeigu neinvestuosime, mums konkurentai įspirs į vieną vietą ir išmes iš rinkos.
Šiaulių oro uostas kol kas neturi savo nekilnojamojo turto. Viskuo, kuo mes naudojamės, esame gavę pagal panaudą iš kariškių. Miestas veda derybas su Krašto apsaugos ministerija, kad gautume teritoriją šalia Pramoninio parko. Tikimės gauti ir kurtis ten.
Kol kas investuojame į infrastruktūrą, kad oro uostas turėtų normalias, pagal visus Europos Sąjungos reikalavimus sienos kirtimo procedūras. Ėmėme paskolą, dėjome savo pinigus ir dabar jau baiginėjame įrengti keleivių terminalą.
— Rodydamas naują modernų keleivių terminalą, į kurį investuota apie 3 milijonai litų, sakėte, kad pastatas, kuriame kuriamas terminalas, iš kariškių gautas pagal panaudos sutartį tik penkiolikai metų. Vadinasi, viskas, ką investavote, gali atitekti kariškiams, o jūs vėl turėsite kurtis lygioje vietoje?
— Taip, turėsime palikti, bet mes neturime kito kelio. Negalime stovėti vietoje ir nieko nedaryti. Tai yra kaina už tai, kad apie mus sužinotų, su mumis skaitytųsi tarptautinėse rinkose. Negi sustosime ir sakysime savo partneriams: palaukite, po 15 metų mes turėsime terminalą ant savo žemės?
— Valstybiniai Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai gauna Europos Sąjungos paramą. Kodėl negaunate jūs?
— Todėl, kad neturime nei savo teritorijos, nei savo pastatų. Kur mes tuos pinigus investuotume? Į orą? Ne vieną raštą buvau parašęs, bet atsakymas buvo toks: kai turėsite kur investuoti, tada ir pakalbėsime. Valstybiniai oro uostai turi jiems priklausančią teritoriją, savo pastatus, todėl ir gauna Europos Sąjungos paramą.
Žodžiu, esame nei pakarti, nei paleisti.
Kas geriau — Kinija ar Izraelis?
— Kauno oro uostas praėjusią savaitę pranešė džiaugsmingą žinią — sudarė kontraktą vienuolikai savaičių gabenti krovinius iš Kinijos, Šanhajaus. Kodėl tokio kontrakto su pasaulio ekonomikos gigantu — Kinija — negali sudaryti Šiaulių oro uostas?
— 2008 metais per Šiaulių oro uostą lygiai taip pat buvo gabenami kroviniai iš Kinijos. Bet nematėme reikalo girtis, taip, kaip daro Kauno oro uostas, nes žinome, kad su Kinija ilgalaikių kontraktų neįmanoma sudaryti. Juk ir per Kauno oro uostą kroviniai bus gabenami tik vienuolika savaičių.
Norint sudaryti ilgalaikius kontraktus su Kinija, oro uostas turi turėti galingą infrastruktūrą. Nei Kaunas, nei mes to neturime ir greitai neturėsime dėl šalies ekonominės situacijos. Todėl kontraktai su Kinija — tik momentiniai. Lygiai kaip momentiniai buvo Šiaulių oro uosto kontraktai gabenti tabaką į Egiptą.
Šiandien Lietuvos oro uostai kitoms rinkoms gali pasiūlyti tik ilgalaikį galvijų eksportą. Kitų variantų Lietuva neturi. Ir Šiauliai, vieninteliai iš šalies oro uostų, turi galimybę nuolatos eksportuoti galvijų prieauglį į Izraelį.
— Ar Lietuva su keturiais tarptautiniais oro uostais turi šansų tapti stambiu Europos logistikos centru?
— Europoje pagrindiniai krovinių uostai („habai“), iš kurių Baltijos šalys parsiveža prekių krovinius savo rinkai yra Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje.
Nei lenkai, nei lietuviai neturi „habų“. Bet gali ir nori turėti. Atkąsti dalį krovinių nuo stambiausių Europos “habų“ nėra taip lengva. Bet Šiaulių oro uostui pavyko pakeisti schemą ir Lietuvoje užaugintą galvijų prieauglį išvežti į Izraelį ne iš Belgijos, Liežo oro uosto, o būtent iš Šiaulių.
Mums pavyko „atkabinti“ kol kas tik vieną krovinio rūšį, nors Europoje yra tik du pagrindiniai galvijų eksporto— importo “habai“ Liuksemburge ir Belgijoje.
Būtent dėl veršelių eksporto, Šiauliai jau žinomi pasaulyje, kaip galintys priimti vienus iš didžiausių orlaivių pasaulyje, vežančius 120 tonų krovinį. Tai yra ženklas, kad Šiauliuose kada nors gali atsirasti rimtas Europos logistikos centras.
Oro uostas — į akcinę bendrovę
— Šiaulių oro uostas — vienintelis šalyje yra Savivaldybės įmonė. Kiti trys — Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai — valstybės įmonės. Jeigu būtumėte valstybinė įmonė, gal gyventumėte geriau?
— Didelio skirtumo tame nėra. Ir valstybiniai oro uostai, ir mes dirbame nuostolingai. Mūsų nuostoliai — šimtai tūkstančių litų, valstybinių — milijonai.
Mano giliu įsitikinimu, oro uostas turi būti akcinė bendrovė.
— Tai reiškia — privati bendrovė?
— Pasaulio praktika rodo, kad geriausi oro uostai yra akcinės bendrovės, kurias valdo dalimis miesto savivaldybė, valstybė, o dalis bendrovės akcijų yra laisvai kotiruojamos vertybinių popierių biržose.
Savivaldybė viena Šiaulių oro uosto nepatrauks. Jeigu paliks oro uostą plėtotis savaime, tik iš savo apyvartinių lėšų, jis vystysis penkiolika metų ir paliks konkurencinėje kovoje paskutinis. Investicijos iš šalies į Savivaldybės įmonę neateis.
— Kodėl savivaldybės įmonės statusą turintis oro uostas yra nepelningas, o tapęs akcine bendrove staiga taps pelningas?
— Esmė — ne pavadinimas. Rinkai naudingesnis produktas yra akcinė bendrovė, o visa kita priklauso nuo konkurencingumo rinkoje. Akcinės bendrovės statusas daug ką supaprastintų ir nereikėtų spręsti pakankamai kvailų klausimų. Mes esame pelno siekianti organizacija, o turime dirbti, kaip biudžetinė įstaiga.
Pavyzdžiui, net ir tokia smulkmena, kaip kainų apklausa. Mes, norėdami nusipirkti du varžtus iš savo uždirbtų pinigų, turime atlikti kainų apklausą. Nors mes aiškiai žinome, kur pigiausiai parduoda varžtus, privalome skambinėti po kelias parduotuves, dirba keli žmonės, sudarinėjama komisija, vardijamas nugalėtojas, kapsi mokesčiai už telefoninius pokalbius, reikia atspausdinti pluoštą popierių — dirbama vos ne visą dieną. O rezultatas — nuperkame tris varžtus už du litus penkiolika centų.
Akcinės bendrovės statusas pakeičia valdymo modelį. Valstybinėse, savivaldybės įmonėse labai sunku sukurti konkurencingas sąlygas dalyvauti rinkoje. Nes tokios įmonės yra veikiamos įvairių srovių, politinių — taip pat. Oro uostas nieko negali daryti be Savivaldybės Tarybos.
— Užsiminėte, kad ne oro uosto darbas teikti krovinių pakrovimo, iškrovimo, keleivių aptarnavimo paslaugas. Ar tai reiškia, kad šios paslaugos taip pat bus perleistos privatininkui?
— Tai būtina padaryti pagal įstatymus. Paslauga, pavyzdžiui, lėktuvą nuplauti, įpilti kuro, pamaitinti žmones, perkrauti krovinius turi pereiti į privačių įmonių rankas.
Oro uosto veikla, kuri yra tiesiogiai susijusi su orlaivių aptarnavimu, dabar nebus atiduota į privačias rankas. Bet veiklos, kurios nėra tiesiogiai susijusios su orlaivių aptarnavimu, perduosime pagal konkursą laimėjusiai įmonei. Ši įmonė aptarnaus krovinių srautus sandėliuose, ieškos krovinių. Greitai atidarysime ir muitinės sandėlį.
