Panašios diskusijos vyksta ir Lietuvoje – dalis politikų siūlo socialiniais tinklais leisti naudotis tik nuo 16 metų. Tačiau ar draudimai iš tiesų gali apsaugoti jaunimą nuo galimos žalos?
Apie socialinių tinklų poveikį vaikams ir galimus reguliavimo sprendimus naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologijos profesorius dr. Antanas Kairys ir advokatas Mindaugas Civilka.
Ne viena valstybė jau žengia tam tikrą žingsnį kalbant apie ribojimus – turime Australijos pavyzdį, Prancūzija taip pat taiko tam tikrus ribojimus. Aktyviai kalba ir kitos valstybės, įskaitant Lenkiją ir Vokietiją, kad ribojimų, susijusių su soc. tinklų naudojimu, reikėtų, siekiant išvengti galimų rizikų jauniems asmenims.
Kalbant apskritai apie tą riziką, kuri yra minima, kokius pagrindinius aspektus išskirtumėte? Kokią įtaką socialiniai tinklai apskritai daro vaikams, jų pasaulėžiūrai?
A. Kairys: Tai turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad socialiniai tinklai daro tam tikrą poveikį mums visiems. Ir turbūt visi, kurie dalyvaujame vienokiu ar kitokiu būdu socialiniuose tinkluose, matome ir negerovių.
Vienas labai geras pavyzdys: jeigu bent kartais klystame į kokias nors keistesnes grupes ar temas, tada algoritmas mums labai sėkmingai ir gana efektyviai pradeda siūlyti tos pačios tematikos vis ekstremalesnius pavyzdžius.
Kadangi grėsmė kyla įvairaus amžiaus žmonėms, riziką turėtume vertinti labai jautriai. Šiuo atveju vaikai, ypač paaugliai, yra dar paveikesni. Ten pradeda veikti ir kiti mechanizmai, susiję su jų raidos etapu. Jie ypač jautriai reaguoja į draugus ir bendraamžių grupes, turi mažiau kontekstinių žinių, mažiau supratimo apie tai, kaip apskritai yra surėdytas pasaulis ir panašius dalykus.
Kai kurie dalykai jiems gali būti gerokai pavojingesni. Socialiniuose tinkluose yra ir tokių dalykų kaip smurto vaizdai, patyčios, seksualinis priekabiavimas prie vaikų ir gausybė kitų reiškinių, kurie tikrai nėra geri.
Taigi socialiniai tinklai kelia papildomų rizikų mūsų visų gyvenime, o vaikų tarpe – ypač.
Įžangoje užsiminiau apie vienos iš Seimo narių – Daivos Ulbinaitės – siūlymą įvesti tam tikrus ribojimus. Vienas iš jų – nustatyti ribą, kada asmenys galėtų naudotis socialiniais tinklais, ir ta riba būtų 16 metų.
Iš esmės išryškėjo ir tam tikra takoskyra tarp konservatorių ir valdančiosios daugumos, nes Seimo pirmininkas šiandien žurnalistams sakė, kad galbūt problemą reikėtų spręsti ne draudimais, o įveiklinti jaunus žmones, kitaip tariant – stiprinti jų užimtumą.
Kaip apskritai, vertinant šias dvi nuomones? Ar iš tiesų draudimai yra išeitis?
A. Kairys: Labai komplikuotas klausimas ir turbūt labai komplikuotas atsakymas. Aš sakyčiau taip – idealiame pasaulyje mes apskritai neturėtume šios problemos.
Jeigu pasaulis nėra idealus ir mes turime problemų, tada kyla klausimas, kaip jas spręsti. Visada geresnis būdas yra spręsti nedraudimais. Klausimas tik – ar tai įmanoma pasiekti ir ar tai bus efektyvu.
Taip, užimtumas ir kitų ne mažiau patrauklių arba net patrauklesnių veiklų buvimas – kokybiškas mokymasis mokykloje, pilnas įsitraukimas į pamoką, kad nereikėtų žvilgčioti į telefoną, geri ryšiai šeimoje, kad nesinorėtų namuose lindėti socialiniuose tinkluose – visa tai būtų nuostabu. Taip pat galimybės susitikti su bendraamžiais ir veikti visuomenei bei žmogaus raidai naudingus dalykus.
Ar mes realiai galime tai pasiekti – klausimas.
Tada kitas žingsnis būtų drausti ne visą socialinį tinklą, o kai kurias jo funkcijas. Pavyzdžiui, algoritminį turinio parinkimą, probleminių grupių atsiradimą, aktyviau kovoti su dezinformacija, botais ir kitais dalykais. Taip pat stiprinti patyčių prevenciją, moderavimą.
Ar tai gali būti padaryta? Greičiausiai irgi nėra paprasta. Turime pavyzdžių, pavyzdžiui, „YouTube Kids“, apribotą variantą, kai kurie socialiniai tinklai irgi eksperimentuoja, bet didelio proveržio kol kas nėra.
Todėl kitas žingsnis turbūt ir yra draudimas iki tam tikro amžiaus. Mano galva, tai nėra pats blogiausias sprendimas, kurį galima sugalvoti. Nieko nedaryti gal būtų dar blogiau.
Tačiau jo efektyvumas taip pat gali būti diskutuotinas – ar tai pasieks norimą rezultatą, ar vaikai tiesiog migruos į kitas jiems prieinamas platformas, ar atsiras kitų mažesnių socialinių tinklų, kurie taps didesni. Sunku pasakyti.
Gerbiamas Mindaugai, žvelgiant iš teisinės plotmės, kaip vertinate šį siūlymą drausti socialinius tinklus?
M. Civilka: Iš tikrųjų reikia suprasti, kad tai nėra izoliuotas siūlymas. Lietuva yra tik viena iš Europos Sąjungos valstybių narių ir viena iš pasaulio valstybių, o socialiniai tinklai ir skaitmeninis turinys yra globalūs.
Todėl vienos valstybės ribojimas dėl to turi gana ribotą poveikį.
Visgi sutikčiau su kolegos nuomone, kad tai tam tikra prasme yra neišvengiamas žingsnis. Pradėti nuo draudimo gal nėra geriausias sprendimas, bet šiuo metu tai gali būti neišvengiama.
Vis dėlto siūlyčiau pažvelgti į platesnį kontekstą, kaip šie klausimai reguliuojami Europos Sąjungoje. Lietuvos teisės aktus labai veikia Europos Sąjungos politika nepilnamečių apsaugos nuo socialinių tinklų ir neigiamo elektroninio turinio srityje.
Europos Sąjungoje ši politika iš esmės skirstoma į tris dideles grupes. Pirmoji – susitarimas dėl vadinamosios skaitmeninės pilnametystės. Europoje iki šiol nėra bendro sutarimo tarp valstybių, kas tai turėtų būti – ar 16 metų, ar 15 metų, ir kas turėtų galioti vaikams iki 13 metų.
Europos Parlamentas siūlo 16 metų ribą, nuo kurios būtų leidžiama naudotis socialine žiniasklaida, vaizdo įrašų platformomis ir dirbtinio intelekto pagalbininkais. Nuo 13 iki 16 metų būtų ribotas naudojimas su tėvų ar globėjų sutikimu, o iki 13 metų kai kurios rizikingesnės funkcijos būtų draudžiamos.
Antroji grupė – elgesio taisyklės turinio tiekėjams ir socialinių medijų operatoriams. Kaip bebūtų keista, europinis reguliavimas šiuo metu dar yra gana kuklus. Tų teisės normų, kurios konkrečiai reguliuotų socialinių medijų operatorių pareigas saugant vaikus, ypač iki 16 metų, vis dar yra gana mažai.
Tikimasi, kad naujos taisyklės galėtų atsirasti šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje, o įsigalioti galėtų apie 2028 metus.
Trečioji kryptis – vaikų ir jaunimo apsauga nuo seksualinio išnaudojimo internete. Ir čia Europa vis dar nesutaria dėl priemonių. Buvo pateiktas reglamento projektas, kuriuo siūlyta įpareigoti socialinių medijų operatorius ir platformas skenuoti turinį ieškant žalingų žinučių ar vaizdų ir juos blokuoti.
Tačiau kilo didelis pasipriešinimas dėl privatumo, susirašinėjimo konfidencialumo ir anonimiškumo apsaugos. Todėl Europa iki šiol dar nėra susitarusi, kaip šią problemą spręsti.
Taigi šiuo metu viskas dar yra procese. Valstybės narės iš dalies paliktos su savo individualiomis pastangomis. Kai kurios valstybės jau rimtai svarsto ribojimus – pavyzdžiui, Prancūzija jau yra priėmusi įstatymą, kuris įsigalios nuo naujų mokslo metų.
Tačiau kol nebus bendro europinio sutarimo dėl šių klausimų, atskirų valstybių reguliavimas gali būti gana neefektyvus ir lengvai apeinamas, pavyzdžiui, naudojant VPN ar kitas priemones. Vis dėlto tai yra geriau negu nieko, bet realių rezultatų galima tikėtis tik atsiradus bendram europiniam reguliavimui.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Pridaro vaikų ir auga patys sau be auklėjimo.
Tėvai kompe, vaikai kompe.
Vis tik kokia šeima tokie vaikai.
Normalioje šeimoje ir draudimų nereikia vaikai turi ką veikti ir be kompo.
