Naujienų portalui tv3.lt Aivaras Vilutis išskirtiniame interviu papasakojo, kodėl pasirinko mokslą, kaip atsidūrė Portugalijoje ir JAV, kodėl nusprendė grįžti į Lietuvą bei socialinius tinklus.
Socialiniai tinklai
Sugrįžęs į Lietuvą Aivaras sako iš naujo atradęs santykį su veikla, kuri jo gyvenime atsirado dar gerokai anksčiau. Socialiniai tinklai, pasak jo, ilgą laiką buvo tarsi atidėti į šalį, tačiau šiandien jie grįžo visiškai kitokiu pavidalu – be spaudimo ir be poreikio kažkam kažką įrodyti.
„Socialiniai tinklai mano gyvenime atsirado gana seniai – prieš maždaug dešimt metų. Pradėjau kurti turinį, viskas greitai įsisuko, vėliau keliems metams nuo to buvau atsitraukęs. Kai atėjau į mokslo pasaulį, prieš eidamas į pirmą laboratoriją netgi viską buvau ištrynęs, kad niekas negalvotų, jog nesu rimtas ar tinkamas mokslui. Mano personažas internete daug kam atrodė ne pats protingiausias, nes turinio, kuris atspindėtų, koks esu iš tikrųjų, tuo metu nekūriau.“
Aivaras atvirauja, kad šiandien jo santykis su viešumu yra visiškai kitoks. Profesinėje veikloje jau pasiekęs nemažai, jis nebejaučia poreikio prisitaikyti ar atitikti svetimus lūkesčius.
„Dabar suprantu, kad man niekam nebereikia nieko įrodinėti. Profesinėje veikloje jau esu pasiekęs nemažai, todėl galiu sau leisti kurti ir tokius vaizdo įrašus, kurie man pačiam juokingi. Gal kam nors jie atrodo nejautrūs, bet aš nebegalvoju, ką apie tai pasakys kiti.“
Pasak Aivaro, būtent toks požiūris jam suteikia didžiausią vidinę laisvę – kurti turinį, kuris yra autentiškas, o ne pritaikytas algoritmams ar auditorijos lūkesčiams.
„Dabar jaučiuosi laimingiausias tada, kai negalvoju apie tai, kas vyksta aplinkui, o tiesiog darau tai, kas man patinka. Smagu, kad tai patinka ir kitiems – žmonės rašo, džiaugiasi, reaguoja.“
Nuo komunikacijos iki mokslo pasaulio
Aivaro kelias į mokslą nebuvo tiesus. Po mokyklos jis pasirinko kūrybines komunikacijas – sprendimą, kurį, kaip pats sako, nulėmė aplinkinių lūkesčiai ir savęs nuvertinimas.
„Mokykloje buvau tarsi „įmestas“ į humanitarų srautą. Pas mus buvo atskirai medikų, tiksliukų srautas ir humanitarų. Man visą laiką sakydavo: „Aivarai, tau gerai sekasi rašyti, lietuvių kalba, istorija, tau tinka humanitariniai ir socialiniai mokslai.“ Visi mane į tą pusę ir stūmė. Aš pats galvojau, kad tie, kurie eina į chemiją ar biologiją, yra labai protingi, o aš toks nesu“, – prisimena jis.
Studijuodamas Aivaras vis dažniau pradėjo abejoti šiuo įsitikinimu. Susidūrimas su mokslo pasaulio žmonėmis paskatino jį mesti sau iššūkį.
„Tada pradėjau savarankiškai mokytis biologijos, chemijos. Praėjus trejiems metams po mokyklos baigimo nusprendžiau laikyti egzaminus – pasimokiau ir juos išlaikiau. Manau, tai buvo didžiausias iššūkis, kokį esu metęs sau pačiam, tam, kad įrodyčiau, jog nereikėjo savęs įsprausti į rėmus“, – sako jis.
Jis taip pat priduria, kad iš tikrųjų norėjo rinktis aktorystės studijas.
„Nuo to iš dalies prasidėjo ir mano veikla socialiniuose tinkluose, galvojau, kad susikursiu personažą, kurį visi pamatys, net ir tie, per kuriuos neįstojau. Tai buvo pirminė intencija – sukurti atpažįstamą personažą.“
Užsienis – ne tik kelionės, bet ir tikras pažinimas
Aivaro kelias į užsienį prasidėjo dar studijų metais, tačiau, kaip jis pats sako, tik ilgesnis gyvenimas svetur leido iš tiesų suprasti, ką reiškia pažinti kitą kultūrą. Trumpi išvykimai ir akademinės stažuotės tapo tik įžanga į daug gilesnę patirtį, kuri galiausiai nuvedė į Portugaliją.
„Studijuodamas komunikaciją per „Erasmus“ mainus pirmiausia išvykau į Italiją – pusmečiui į Romą. Tai buvo pirmasis ilgesnis mano buvimas užsienyje. Vėliau, jau biofizikos studijų metu, sekė NASA stažuotė – tada pamačiau Ameriką, visiškai kitą kultūrą. Vis dėlto supratau, kad nei trumpesnės kelionės, nei pusmetis nėra pakankamas laikas iki galo suprasti kultūrą.“
Pasak Aivaro, būtent todėl jis sąmoningai pasirinko šalį, kurioje galėtų ne tik gyventi, bet ir įsigilinti į jos kasdienybę. Portugalija jam tapo vieta, kur kultūrą pradėjo pažinti per kalbą.
„Amerikoje buvo lengviau, nes supratau kalbą. Portugališkai nemokėjau, bet man atrodo, kad kalba yra svarbiausias raktas norint suprasti kitą kultūrą. Portugaliją pasirinkau ir dėl to, kad man buvo įdomi kalba. Gyvendamas ten ją šiek tiek pramokau ir per ją pradėjau suprasti, kaip veikia šalies kultūra, politika, istorija.“
Portugalijoje Aivaras praleido trejus metus – laiko, kuris, pasak jo, atnešė ne tik patirtis, bet ir vidinį lūžį. Gyvenimas kitoje šalyje privertė iš naujo permąstyti savo tapatybę ir santykį su Lietuva.
„Per tą laiką galutinai supratau, ar galėčiau priprasti prie kitos kultūros. Ir tada mano galvoje pradėjo rastis vidinis konfliktas – aš jau nebuvau visiškai lietuvis, bet niekada nebūčiau ir portugalas, ir to net nenorėčiau. Supratau, kad dalis mano identiteto pradeda blukti, o tuo pačiu supratau, kaip stipriai myliu tai, iš kur esu kilęs.“
Pasak Aivaro, būtent lietuviškos tradicijos, kalba ir šeima tapo tuo, kas galutinai grąžino jį namo.
„Aš myliu lietuviškas šventes, myliu Jonines, myliu grįžti į Marijampolę pas šeimą, myliu kalbėti tarmiškai. Tie dalykai yra dalis to, kas padaro mane manimi. Užsienis man davė pasaulio pažinimą, bet kartu padėjo suvokti, kaip stipriai myliu Lietuvą. Mūsų kalba man yra tokia poetiška, kad man labai sunku save išreikšti kita kalba. Tai atsispindėjo ir turinio kūrime – tik grįžęs prie lietuviško turinio supratau, kad jis veikia todėl, jog tai esu aš.“
Kodėl galiausiai Lietuva
Kalbėdamas apie ateitį, Aivaras pabrėžia, kad po intensyvių klajonių ir gyvenimo užsienyje jam vis labiau norisi stabilumo. Sulaukęs trisdešimties, jis sako pradėjęs galvoti ne tik apie profesinius iššūkius, bet ir apie ilgalaikius gyvenimo sprendimus.
„Planuoju apsistoti Lietuvoje. Man dabar trisdešimt, visai neseniai suėjo, ir jau norisi pradėti galvoti apie tai, kur kuriu savo gyvenimą – būstą, šeimą ir visa kita. Man atrodo, kad tai yra Lietuva. Jei kalbame apie namus ir gyvenimą, tai šiuos dalykus planuoju čia“, – pripažįsta jis.
Vis dėlto Aivaras pabrėžia, kad visiškai užsidaryti vienoje vietoje neketina. Smalsumas pasauliui ir noras mokytis iš kitų kultūrų niekur nedingo, dabar jis turi aiškų pagrindą, prie kurio visada nori grįžti.
„Niekada nesakau „niekada“ – galbūt išvyksiu keliems mėnesiams kur nors kitur. Mano planuose yra Japonija, aš mokausi japonų kalbos. Tai visiškai kitokia, labai drastiškai kitokia kultūra. Kadangi esu doktorantas, planuoju, kad vieną stažuotę greičiausiai atliksiu Japonijoje. Norėčiau ten praleisti mėnesį ar šiek tiek ilgiau jau tokioje darbinėje, akademinėje aplinkoje.“
Santykiai, atsiradę natūraliai
Kalbėdamas apie savo matomumą viešojoje erdvėje, Aivaras pabrėžia, kad niekada nesiekė savęs apibrėžti per vieną tapatybės aspektą. Pasak jo, orientacija niekada nebuvo tai, kas turėtų tapti pagrindine jo viešojo pasakojimo ašimi, kur kas svarbiau buvo tai, ką jis veikia ir kuo gyvena.
„Aš visą laiką buvau tokio požiūrio – apie savo orientaciją žinau seniai, bet niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie bėga ir visiems skelbia: „štai, aš esu gėjus“. Man visada buvo svarbiausia parodyti, ką aš veikiu gyvenime. Mano asmenybė nėra mano orientacija. Visų pirma yra mano profesinis gyvenimas – tai, ką esu pasiekęs moksle, viešuosiuose ryšiuose.“
Aivaras pasakoja, kad didelę jo tapatybės dalį sudaro profesinė veikla – darbas tarptautiniuose viešuosiuose ryšiuose, ilgametė patirtis reklamos industrijoje ir stiprus vidinis poreikis prasmei.
„Esu labai atsidavęs tam, ką darau, ir visada galvojau, kad mane apibūdina labai daug dalykų – požiūris į darbą, į žmones, į gyvenimą, noras palikti po savęs kažką gero. Dėl to niekada neakcentavau orientacijos kaip kažkokio pagrindinio savo bruožo.“
Pasak Aivaro, asmeninės detalės jo turinyje atsirado ne dėl sąmoningo sprendimo „atsiskleisti“, o visiškai natūraliai – kartu su santykiais, kurie tapo svarbia jo gyvenimo dalimi.
„Dabar viskas atsirado labai natūraliai, nes turiu gražius, tvirtus santykius. Jie nėra dirbtinai demonstruojami – tai santykiai, kurie atsirado per ilgą savęs ir kito žmogaus pažinimą. Mes kartu jau trejus metus ir žiūrime į ateitį labai rimtai.“
Socialiniuose tinkluose tai taip pat įvyko be jokių deklaracijų ar pareiškimų – tiesiog kaip kasdienybės dalis.
„Pradėjau kelti turinį, kuriame atsirado ir mano vaikinas. Iš pradžių tai gimė labai paprastai – vieną kartą įsijungiau kamerą, pradėjome filmuoti visiškas nesąmones, įsijautėme ir supratau, kad tai veikia. Per tokį turinį aš gaunu ryšį, kurio kartais trūksta kasdienybėje.“
Aivarui buvo svarbu parodyti, kad jo santykiai niekuo nesiskiria nuo bet kurių kitų – juose yra ir kasdienybės, ir humoro, ir paprastų žmogiškų situacijų.
„Mes pykstamės dėl tų pačių dalykų, juokiamės iš tų pačių dalykų, gyvename labai panašų kasdienį gyvenimą. Tai, kas vyksta miegamajame, nėra esmė – esmė yra dalykai, su kuriais gali susitapatinti bet kas.“
Susipažinimas
Aivaras pasakoja, kad jo santykiai gimė be jokio plano ar išankstinių lūkesčių, o natūraliai, kasdienėje aplinkoje.
„Lisabonoje yra viena tokia šventė – Portugalijoje jų labai daug, jos primena miesto dienas Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lisabonoje vyksta Šv. Antonijaus šventė, vadinamosios „Santos Populares“. Tuo metu visas miestas išeina į gatves – visi šoka, groja muzika, švenčia. Tą vakarą buvau išėjęs su kursiokais pažiūrėti, kaip viskas vyksta, ir jis ten buvo.“
Kaip pasakoja Aivaras, pirmasis pokalbis prasidėjo jam būdingu ironišku tonu, kuris iš šalies galėjo pasirodyti net piktas, tačiau iš tiesų buvo tik žaidimas.
„Aš, kaip visada, su savo sarkastišku personažu paklausiau: „O kodėl tu čia šoki prie manęs?“ Atrodė piktai, bet tai buvo ironija. O jis man atsakė: „Aš dabar pasirinkau šokti prie tavęs ir šoksiu.“ Taip ir pradėjome kalbėtis. Viskas klostėsi labai natūraliai, net priminė tas senas istorijas, kurias kartais pasakodavo tėvai apie savo susipažinimus.“
Pasak Aivaro, nuo pat pradžių jis pajuto, kad šie santykiai skiriasi nuo ankstesnių. Tai privertė iš naujo pažvelgti ir į save patį.
„Esu turėjęs ir santykių su mergina, tad suprantu ir tą pusę. Bet ankstesniuose santykiuose visada jausdavausi ne savo vietoje, tarsi verčiau save būti kažkuo, kuo nesu. Tai buvo labai sunku.“
Lūžis, anot jo, įvyko tuomet, kai jis priėmė save ir apie tai atvirai pasakė artimiausiems žmonėms.
„Tik tada, kai priėmiau save – man buvo apie 22 metus – labai daug kas palengvėjo. Iki tol galvoje visada buvo toks akmuo, jausmas, kad gyvenu ne visiškai savą gyvenimą. Kai pasakiau tėvams, draugams, tas akmuo nukrito.“
Tarpkultūriniai skirtumai – ne kliūtis
Aivaras pasakoja, kad vienas dalykų, kuris jį labiausiai žavėjo santykių pradžioje, buvo partnerio atvirumas ir noras pažinti lietuvišką kultūrą.
„Vienas dalykas, kuris mane beprotiškai žavėjo jame, buvo tai, kaip greitai jis norėjo priimti lietuvių kultūrą. Jis pats kalba penkiomis kalbomis, jam labai įdomios kultūros, jis tai studijavo ir tuo domisi visą gyvenimą. Iš karto pasakė, kad lietuvių kalba bus dar viena kalba jo repertuare. Man tai labai patiko, nes aš suprantu, kaip svarbu kalba ir kitos kultūros supratimas.“
Sprendimas persikelti gyventi į Lietuvą, pasak Aivaro, buvo bendras ir apgalvotas. Jo teigimu, tai nebuvo vienpusis sprendimas – abu natūraliai priėjo prie išvados, kad šis žingsnis tinka jiems abiem.
„Nuo pat pradžių jis norėjo atvykti į Lietuvą, tai nebuvo mano sprendimas, kad dabar kraustomės čia. Kai nusprendžiau, kad noriu išvykti iš Portugalijos, prie Lietuvos mes priėjome kartu, labai natūraliai, supratę, kad ir jam čia bus geros sąlygos. Jis darbą susirado dar būdamas Portugalijoje, todėl viskas klostėsi logiškai.“
Dar prieš persikraustymą lietuviškos tradicijos tapo jų kasdienybės dalimi. Aivaras prisimena, kad šventės buvo švenčiamos taip, kaip įprasta Lietuvoje, net ir gyvenant svetur.
„Dar Portugalijoje mes Kūčias švęsdavome taip, kaip švenčia lietuviai, nes ten turėjome lietuvių draugų. Jis jau tada susipažino su dvylika patiekalų, nors pats mėsos nevalgė, bet vis tiek dalyvavo visame tame. Kai atvyko į Lietuvą, su mano šeima šventes švenčiame taip pat keičiamės dovanomis, susiburiame visi kartu.“
Pasak Aivaro, nors jie kilę iš skirtingų kultūrų, realių barjerų santykiuose nejaučia. Pradžioje pasitaikė tik smulkių, stereotipinių nesusipratimų, kurie greitai buvo išspręsti.
„Jis labai natūraliai priėmė lietuvišką kultūrą, todėl didelių tarpkultūrinių skirtumų mes nejaučiame. Pradžioje būdavo smulkių dalykų, pavyzdžiui, reikėjo paaiškinti, kodėl aš ne visada šypsausi ir kad tai nereiškia, jog esu piktas. Bet tai buvo pirmi draugystės mėnesiai.“
Ilgainiui, pasak Aivaro, tapo aišku, kad tikrieji skirtumai kyla ne iš kultūros, o iš skirtingų asmenybių.
„Vėliau supratome, kad didesni skirtumai atsiranda ne tarp kultūrų, o tarp asmenybių. Kartais du žmonės gali būti labiau skirtingi nei dvi kultūros. Mes prie to pripratome ir net pamėgome vienas kito kultūrinius skirtumus, priėmėme juos kaip asmenybės dalį – ir tai, man atrodo, yra svarbiausia, nes mes neturime būti vienodi.“
Apie homofobiją ir tai, kas keičiasi
Aivaras neslepia – homofobijos tema Lietuvoje jį paliečia asmeniškai. Tačiau kartu jis mato ir akivaizdžius pokyčius, kurie, pasak jo, vyksta lėčiau, bet nuosekliai – ne tik tarp jaunų, bet ir tarp vyresnių žmonių.
„Aišku, paliečia. Aš meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nepaliečia. Bet tuo pačiu aš didžiuojuosi tuo, kad situacija Lietuvoje keičiasi kiekvienais metais. Galbūt pats esu tam tikrame burbule, bet tas burbulas, mano akimis, plečiasi. Homofobijos tikrai mažėja – aš tai jaučiu.“
Gyvenimas Portugalijoje Aivarui tapo ryškiu kontrastu – ten, pasak jo, orientacija nėra viešų diskusijų objektas, o santykiai vertinami per žmogišką ryšį.
„Esu gyvenęs Portugalijoje, kur tokie dalykai įteisinti jau seniai, ten apie tai net nekalbama. Ten tai nėra tema. Aš su savo vaikino močiute puikiai bendrauju, nors mus skiria kalbos barjeras, bet ji mane visiškai priima, džiaugiasi, pasirūpina. Ten viskas yra apie žmogų, ne apie jo orientaciją – apie tai, kaip tu bendrauji.“
Grįžęs į Lietuvą Aivaras suprato, kad teks susidurti ir su sunkumais, tačiau jis tiki, jog pokytis prasideda nuo kasdienio matomumo ir žmogiško santykio.
„Man atrodo, kad mes kiekvienas, rodydami, jog esame daugiau nei tik orientacija, po truputį keičiam visuomenę. Mes juk visi esame žmonės – yra žmonių, kurie mums patinka, ir žmonių, kurie nepatinka, ir tai neturi nieko bendra su orientacija.“
Ypač iškalbingais jis vadina komentarus, kuriuos sulaukia socialiniuose tinkluose – kartais net iš tų, kurie patys save įvardija homofobais.
„Labai dažnai po savo vaizdo įrašais matau komentarų iš vyresnio amžiaus žmonių, kurie rašo: „Aš šiaip jau homofobas, bet tavęs kažkodėl nenustoju žiūrėti.“ Man tai atrodo labai iškalbinga. Tai rodo, kad esmė nėra orientacija – esmė yra žmogus.“
Pasak Aivaro, jo asmeninis tikslas nėra provokuoti ar įrodinėti, o tiesiog būti matomu tokiu, koks yra, ir parodyti, kad svarbiausia – palaikymas ir artimųjų priėmimas.
„Aš pats noriu prie to prisidėti paprastu būdu – rodydamas, kad nėra nieko svarbiau už mylinčią šeimą, kuri tave priima ir palaiko. Mano šeima mane priima, ir man atrodo, kad žmonės pamažu supranta, jog yra nuostabių žmonių, nepriklausomai nuo jų orientacijos.“
Nors Aivaras supranta, kad viešumas vis dar gali sulaukti ir neigiamų reakcijų, jis sąmoningai renkasi akcentuoti tai, kas jam atrodo svarbiausia.
„Aš žinau, kad po šio interviu bus komentarų – ir ne pačių gražiausių. Bet man svarbu parodyti, kad mano orientacija nėra svarbiausia šio pokalbio dalis. Daug svarbiau yra tai, ką esu pasiekęs, ką esu padaręs, tai, kad mano vaikinas myli Lietuvą, nors pats nėra lietuvis, ir kad mes abu norime skleisti gėrį aplink save. Kartais – rimtai, kartais – su humoru, kad žmonės galėtų tiesiog pasijuokti ir pamatyti, jog visi mes iš esmės esame labai panašūs.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
