Šventė baigsis, bet kainos liks

Prie kiau­ši­nių kas­dien sto­vi ei­lės – tai ar­tė­jan­čių Ve­ly­kų ženk­las. Nors šven­ti­niai kiau­ši­niai pa­bran­go ko­ne dvi­gu­bai, ne­pa­na­šu, kad po Ve­ly­kų jie at­pigs. Dėl kai­nų gal­vos ne­su­ka tik kai­mo žmo­nės, ku­rie dar­ži­nė­je le­si­na bent po ke­lias viš­tas. Jei anks­čiau gal­vo­jo jo­mis at­si­kra­ty­ti, da­bar per­si­gal­vo­jo.

Le­si­na ir tuo, kas lie­ka nuo sta­lo

Žei­mių kai­me, vos už ke­lių ki­lo­met­rų nuo Šiau­lių, už­su­kus į pir­mą pa­si­tai­kiu­sį kie­mą, su­ti­ko šei­mi­nin­kė Ona. Ji sa­ko nie­ka­da kiau­ši­nių ne­per­kan­ti. Nei pie­no, nei sū­rio, nes ož­ką lai­ko.

„Tu­rim pen­kias viš­tas. Kas­dien gūž­to­je ran­du po 3-4 kiau­ši­nius. Vie­na viš­ta de­da kas­dien. Ki­ta – kas ant­rą. Mums už­ten­ka. Sa­ko, kad se­nam žmo­gui per die­ną už­ten­ka dvie­jų“, – pa­sa­ko­ja pen­si­nin­kė Ona.

Viš­tos ne­reik­lios. Ona duo­da grū­dų, šu­tin­tų bul­vių. Su­le­si­na ir nu­vir­tus ar­ba iš­džio­vin­tus kiau­ši­nių lukš­tus. Viš­toms daug kas tin­ka, kas nuo pie­tų sta­lo lie­ka.

Šei­mi­nin­kei gy­vu­liai ir paukš­čiai – džiaugs­mas ir pa­spir­tis: „Kur čia su laz­da iki par­duo­tu­vės pri­vaikš­čio­si“.

Ne­to­lie­se gy­ve­nan­tis pen­si­nin­kas Bro­nius Pranc­kus vi­sa­da lai­ko apie de­šimt viš­tų. Kas­dien po še­šis kiau­ši­nius par­ne­ša. Ne­su­val­go tiek.

„Sa­vait­ga­lį vai­kai su­va­žiuo­ja. Įde­du po ke­lis kiau­ši­nius lauk­tu­vių. Kar­tais tal­ki­nin­kus pa­vai­ši­nu“, – sa­ko B. Pranc­kus ir pa­lei­džia viš­tas iš dar­ži­nės ant tą­dien švie­žiai iš­kri­tu­sio snie­go.

Pen­si­nin­kui ke­lios viš­tos – ne var­gas. Ru­de­nį nu­si­pir­ko šiek tiek grū­dų. Iki šiol pa­kan­ka. Nė ne­ma­no rai­bų­jų at­si­kra­ty­ti.

„Lai­ky­siu – juk ne­mai­šo. O jei ne­su­val­gau kiau­ši­nių, kai­my­nams ge­riau ati­duo­siu“, – šyp­so­da­ma­sis sa­ko pen­si­nin­kas. Jam kiau­ši­nių bran­gi­mas – nė mo­tais.

Ei­lės ap­tir­po

Prieš pie­tus „Gin­kū­nų paukš­ty­no“ fir­mi­nė­je par­duo­tu­vė­je – de­šim­ties pir­kė­jų ei­lė. Pa­na­ši bū­da­vo ir anks­čiau – prieš pa­bran­gi­mą. Tai žmo­nės, ku­rie kiau­ši­nius per­ka as­me­ni­niam var­to­ji­mui. Ry­te ei­lė bū­na ge­ro­kai di­des­nė ir per­ka dau­giau, nes ta­da čia ri­kiuo­ja­si per­par­da­vė­jai.

Gin­kū­niš­kis Pet­ras Ka­na­pins­kas nu­si­per­ka pa­dėk­lą – 30 kiau­ši­nių. Ve­ly­koms? „Ne, dar iki šven­čių su­val­gy­si­me. Spė­siu nu­si­pirk­ti ki­tų“, – sa­ko.

P. Ka­na­pins­kas prieš ke­lias sa­vai­tes pa­ma­tęs di­džiu­lę ei­lę prie par­duo­tu­vės pa­gal­vo­jo, gal paukš­ty­nas vėl pi­giai viš­tas par­da­vi­nė­ja? Jos ūky­je at­kun­ta ir dar il­gai pui­kiai de­da kiau­ši­nius.

Už­su­ko – gal nu­si­pirks, ta­čiau su­pra­to, jog žmo­nės ri­kiuo­ja­si pirk­ti kiau­ši­nių po pir­mų­jų stai­gaus bran­gi­mo die­nų.

Gin­kū­niš­kis ma­no, kad kiau­ši­niai neat­pigs. „Jei bran­gi­na, tai la­bai re­tai ka­da at­pi­gi­na. Ne­bent nie­kas ne­per­ka. Gir­dė­jau, kad rei­kė­jo daug in­ves­ti­ci­jų nau­jiems gar­dams. Tik­rai ne­pigs“, – svars­tė pir­kė­jas.

Kai­nos šok­te­lė­jo ir lai­ko­si

P. Ka­na­pins­kas sa­ko, kad prieš pa­bran­gi­mą „Gin­kū­nų paukš­ty­no“ par­duo­tu­vė­je pa­dėk­lą su di­de­liais dvit­ry­niais kiau­ši­niais bu­vo ga­li­ma nu­si­pirk­ti už 10 li­tų. Da­bar už tiek pat, bet šiek tiek ma­žes­nius, teks mo­kė­ti 15 li­tų.

Žmo­nės įpra­to sa­ky­ti vie­no kiau­ši­nio kai­ną. Di­džiau­sias kai­nuo­ja 51 cen­tą. Ma­žes­nis – 48. Ma­žiau­sias ir pi­giau­sias – 44. Par­duo­tu­vė­je kai­nos ko­ne dvi­gu­bos. De­šim­ties kiau­ši­nių pa­kuo­tė par­duo­da­ma už 7-8,5 li­to. Pa­na­šiai kiau­ši­niai kai­nuo­ja ir Lat­vi­jo­je.

Kai ku­rie gy­ven­to­jai per­ka kiau­ši­nius kai­me. Už­sa­ko iš anks­to. Jau prieš pa­bran­gi­mą de­šimt kai­mie­tiš­kų kiau­ši­nių kai­nuo­da­vo 5 li­tus. Ti­kė­ti­na kad brangs ir jie, ta­čiau mies­to tur­ge­liuo­se to­kių be­veik ne­pa­ma­ty­si.

Gin­kū­niš­kis P. Ka­na­pins­kas pa­me­na, kad prieš pen­kio­li­ka me­tų čia bu­vo ga­li­ma pi­giai nu­spirk­ti įdauž­tų kiau­ši­nių. Jie iš kar­to bū­da­vo su­lei­džia­mi į at­si­neš­tą ta­rą. „Gal ir ne­grįš to­kie lai­kai, bet per­kan­čių at­si­ras­tų“, – sa­ko vy­ras.

Jei pigs – bus bank­ro­tų

„Gin­kū­nų paukš­ty­no“ di­rek­to­rė Ni­jo­lė Ka­va­liaus­kie­nė sa­ko, kad kiau­ši­niai – ma­žiau­siai bran­gęs mais­to pro­duk­tas per pa­sta­ruo­sius 10 me­tų.

Jos nuo­mo­ne, dėl to­kio stai­gaus bran­gi­mo kal­tos ne tik nau­jos viš­tų lai­ky­mo tai­syk­lės. Ke­le­tą cen­tų pri­de­da Ve­ly­kų va­jus. Ne­ma­žą da­lį su­da­ro pa­bran­gę grū­dai, ku­ras, elekt­ra.

„Tik pa­skai­čiuo­ki­te, jei prieš ke­le­rius me­tus to­ną grū­dų nu­pirk­da­vo­me už 250 li­tų, tai da­bar mo­ka­me 500. Bran­go ir vi­sos ki­tos iš­lai­dos“, – skai­čiuo­ja di­rek­to­rė.

Jei po Ve­ly­kų kiau­ši­nių kai­nos vėl nu­kris­tų iki 4 li­tų už pa­kuo­tę, di­rek­to­rė įsi­ti­ki­nu­si – bū­tų daug bank­ro­tų.

Nors viš­tų nau­jus erd­ves­nius nar­vus 40 pro­cen­tų pa­rė­mė Eu­ro­pos Są­jun­ga, in­ves­ti­ci­jų rei­kė­jo ne­ma­žų. 40 tūks­tan­čių de­dek­lių – 3,5 mi­li­jo­no li­tų įran­gai ir nar­vams.

Kai­ną dik­tuo­ja ne pa­vie­niai paukš­ty­nai

Di­rek­to­rė pri­me­na, kad prieš Ve­ly­kas kiau­ši­nis pa­brang­da­vo tik ke­liais cen­tais. Pa­kuo­tė – li­tu, pu­sant­ro. Ti­kė­ti­na, kad po šven­čių kiau­ši­niai šiek tiek pigs, ta­čiau ne­žy­miai. Pig­tų tik ta­da jei žmo­nės ne­be­pirk­tų, nes im­por­tuo­ti pi­ges­nių nė­ra ga­li­my­bių.

Nors Lat­vi­ja ir Len­ki­ja pa­gal Eu­ro­pos stan­dar­tus su­si­tvar­kė dar ne vi­sus paukš­ty­nus, į Lie­tu­vą pi­ges­nių kiau­ši­nių jos neat­veš. Di­rek­to­rė tei­gia, kad kiau­ši­nių rin­kos kai­ną dik­tuo­ja Eu­ro­pa, o ne at­ski­ri paukš­ty­nai.

N. Ka­va­liaus­kie­nė sa­ko, kad teo­riš­kai prieš Ve­ly­kas tu­rė­tų par­duo­ti dau­giau kiau­ši­nių, ta­čiau ga­li nu­tik­ti vi­saip. Per­nai per­par­da­vė­jai pri­si­pir­ko daug, o žmo­nės pir­ko kuk­liai. Te­ko la­bai su­ma­žin­ti kai­ną, kad tik ne­rei­kė­tų iš­mes­ti. „Šie­met bi­jo per daug pri­si­pirk­ti“, – kons­ta­ta­vo di­rek­to­rė.

Alvydas JANUŠEVIČIUS