Molėtų rajone, Palainio kaime, sodybą nusipirkęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas mokslų daktaras Vladislavas Petraškevičius kaimo turizmo verslo ėmėsi žinodamas, kad aukso kalnų nėra ko tikėtis.
Uždirba vienur, investuoja kitur
Žmonos vardu pavadinta kaimo turizmo sodyba dr. V.Petraškevičiui – malonus eksperimentas. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos nariu tapęs verslininkas gali didžiuotis sukūręs sodybą, kuri įvertinta „keturiais gandrais“. Tačiau ekonomiką VGTU dėstantis vyras nesitenkina vienu verslu. Tiksliau, vienur uždirbtus pinigus investuoja kitur. Petraškevičiai, kaip ir dauguma kaimo turizmo sodybų šeimininkų, savo sodybėlę, iš pradžių pirktą tik patiems vasaroti, vėliau nusprendė nuomoti kitiems. Palikti sostinės ir persikelti gyventi į vienkiemį prie Lainio ežero jie kol kas neketina. Atvažiuoja kiekvieną savaitgalį, o kol jų nėra, tvarka ir svečiais rūpinasi samdyti žmonės.
Puikus pavyzdys
„Iš pradžių, kai prieš 10 metų įsigijome sodybą, ketinau čia atostogauti, leisti savaitgalius tik su šeima ir draugais. Tačiau užsimanėme komforto, ėmėme investuoti, statyti, tvarkyti aplinką. Vėliau paskaičiavau, kad vieniems taip gyventi labai brangu. Už tokius pinigus būtume galėję lepintis užsienio kurortuose“, – linksmai pasakojo ekonomistas. Prieš metus pirmus svečius priėmusi kaimo turizmo sodyba – vila „Diana“ – puikus pavyzdys, kaip savo ir ES paramos lėšomis galima sukurti aukščiausius standartus atitinkančią kaimo turizmo sodybą. „Jei nebūtų paramos, neverta būtų imtis tokio projekto, nes tikėtis, kad jis greitai atsipirks, būtų naivu“, – sakė verslininkas. Pasak jo, jei savų lėšų – tik 35 proc., projektas nebūtų gyvybingas. Būtina turėti ne mažiau kaip 50 proc. savų lėšų. Vilą „Diana“, kaip ir daugumą vadinamųjų kaimo turizmo sodybų, kuriose kaimo yra tik tiek, kad kieme žolė želia, tiksliau būtų vadinti viešbučiu gamtoje. Tačiau esmė – ne pavadinimas. Klausantis nuoširdžiai ir išsamiai į visus klausimus atsakančio VGTU dėstytojo, kilo mintis, kad jis investuoja Lietuvoje, o ne kur kitur. O juk kaip verslininkas ir savo srities žinovas galėtų rinktis bet kurią šalį.
Daugiau savų lėšų
V.Petraškevičius dėsto studentams ir yra daugelio užsienio alaus bendrovių gaminamos produkcijos importuotojas. Apie tai, kiek yra alaus rūšių, kada ir kaip jį gerti, jis gali pasakoti ne vieną valandą, nes importuoja jį nuo 1993 m. Tačiau šio rašinio tema kita. Su alumi ją sieja tik tai, kad iš jo importo uždirbtus pinigus V.Petraškevičius skyrė pavyzdinei kaimo turizmo sodybai įkurti. Iš ES gavęs 690 tūkst. litų, dar tiek pat investavo ir savo lėšų. Statybų metu sudegė senas buvusių gyventojų namas. Tada nori nenori teko tik savo lėšomis statyti svečių namą. Jame – dešimt dviviečių miegamųjų. Juose yra viskas, ko reikia geram poilsiui. Nėra tik televizorių, bet jų klientai ir nepasigenda. Kambariai įrengti skandinavišku stiliumi. Jis pasirinktas ir pastatų išorei. Sienos tamsiai raudonos, o langų rėmai nudažyti baltai. Šis kontrastas puikiai dera prie kraštovaizdžio.
Tampa bendruomenės nariais
Bendros paskirties kambariai – kitame name, kuris suprojektuotas atsižvelgiant į reljefo ypatumus. „Likau patenkintas vietinės architektės iš Molėtų Aušros Putvinskienės darbu. Ji pasiūlė miegamuosius įrengti apatiniame namo aukšte, kuris yra šlaite. Iš tiesų smagu, kai ryte atsikėlęs gali nueiti išsimaudyti į ežerą“, – sakė pašnekovas. Kitas privalumas – karštomis vasaros dienomis apatiniame aukšte esantys miegamieji neįkaista. Ežeras privatus, tačiau su jos savininku Daniumi Pumpučiu, Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos vadovu, V.Petraškevičius puikiai sutaria. Sodybos svečiai nedideliame Lainio ežere gali maudytis, o jei norėtų žvejoti, reikėtų gauti ežero savininko leidimą. V.Petraškevičius kartu su kitais įsigijusiaisiais sodybas po truputį tampa vietos bendruomenės nariais. Jie turi lėšų, tad patvarko kelius, aplinką. „Susidraugavome su Videniškių kaimo seniūne Genovaitė Mozūriene. Ne viena jaunuolių pora iš vietinių apylinkių pas mus jau atšoko vestuves“, – sakė V.Petraškevičius.
Mokėjo brangiau
Norinčiųjų apsilankyti viloje „Diana“ kasmet vis daugiau. Svečiams sodybos šeimininkai siūlo ne tik pobūvių salę, nakvynės namą, bet ir nedidelį namelį su pirtimi mažesnei kompanijai ant Lainio ežero kranto. „Kai ieškojau sodybos, būtinai norėjau tokios, kurios seni pastatai būtų registruoti kuo arčiau vandens, kad vėliau netektų spręsti problemas registruojant statinius. Šioje sodyboje pirtis stovėjo prie pat ežero. Jos vietoje ir pastatėme pirtį. Labai svarbu ir tai, kad ši vieta nepatenka į jokio valstybės saugomo parko teritoriją, tad nebuvo sunkumų dėl statybų leidimų, jokių įstatymų nepažeidėme“, – aiškino šeimininkas. Tačiau jis neslėpė, kad už sodybą su tvarkinga dokumentacija sumokėjo daugiau nei būtų sumokėjęs už tuščią sklypą prie ežero.
Pasirinko dujinį šildymą
Visi pastatai šildomi suskystintomis dujomis. Jomis sodyboje esantis rezervuaras užpildomas kartą per metus. Pasak verslininko, šildytis suskystintomis dujomis pigiau nei kitos rūšies kuru. „Pastebėjau, kad šilumos nuostoliai nedileli. Kiekviename name – dujiniai katilai, kambariuose – radiatoriai. Tik keliose bendros paskirties patalpose įrengtas grindinis šildymas, kuris, mano manymu, nėra labai geras pasirinkimas, nes reikia nemažai laiko, kol patalpos įšyla. Visur įrengėme židinius, nes jie padeda sukurti jaukią atmosferą ir greitai prišildo patalpą“, – atviravo sodybos savininkas. „Nesiryžtame palikti be priežiūros brangią įrangą. Jei nuolat gyventume patys, galima būtų investuoti ir į atsinaujinančią energiją“, – sakė pašnekovas.
Privalumas – teniso kortai
Sodyboje įrengti ir teniso kortai. Kol kas Ričardas Berankis juose nesitreniravo, tačiau šios sporto šakos entuziastams renkantis, kur praleisti laisvalaikį, teniso kortai – privalumas. Svečiams alaus importuotojas rengia įvairaus alaus degustacijas, pasakoja apie jo gamybą, įvairias rūšis. Verslininkas planuoja plėstis į miško pusę, pasiūlyti atvykėliams pramogų, kurių čia dar trūksta, kai ežero vanduo atšąla. Kol orai geri, daugeliui patinka ramiai leisti laiką gamtoje, sėdėti ant ežero kranto ir stebėti jame nardančias žuvis. Lainio ežeras nedidukas, bet labai gražus. Prie pirties esančioje pavėsinėje – originalus akmeninis židinys, kurį sumūrijo V.Petraškevičiaus bičiulis. Vėsiais vasaros vakarais prie jo smagu pasišildyti. Svečių patogumui įrengta pirtis su lieptu į ežerą, pavėsinė su kubilu.
Antena liepoje
Sodybos aplinką tvarkė, želdynus formavo žinomas kraštovaizdžio architektas Vladimiras Eicher-Lorka. Šlaituose pasodinti visžaliai augalai, daugiametės gėlės kol kas nedideli, bet ilgainiui suaugs ir įvairių atspalvių žaluma uždengs visą šlaitą. Čia skoningai sudėlioti gražūs rieduliai. Didelis įdomios formos raštuotas akmuo iškeltas ir pastatytas prie trijų didelių liepų įrengtame poilsio kampelyje. Vienoje liepoje yra mobiliojo ryšio antena ir visa įranga. „Labai svarbu, kad klientai turi laisvą prieigą prie interneto. Tai ypač praverčia, kai rengiamos konferencijos, seminarai“, – sakė sodybos savininkas. Jis pabrėžė, kad iki artimiausios gyvenvietės – apie 1,5 km, todėl niekas nedrumsčia poilsiautojų ramybės ir privatumo. Iki sostinės – apie 80 km, panašiai ir iki Kauno. Vadinasi, šiuos miestus galima pasiekti mažiau nei per valandą. Išvykusieji iš sodybos ryte gali laiku spėti į darbovietę.
Nijolė Baronienė
