Niekada nesusidūręs eilinis žmogus gana nedaug žino apie aviatorių bei oro uosto tarnybų darbą. Dargi oro transportu keliauti išsiruošusį žmogų lėktuvo salone pasitinka ir išlydi stiuardesės, o visos kitos tarnybos, tokios kaip skrydžių valdymo, oro uosto darbuotojai, dispečeriai, pilotai, aptarnaujantis personalas ir dar daug kitų lieka „už kadro“.
Antradienį aviatoriai paminėjo savo profesinę šventę – Tarptautinę civilinės aviacijos dieną. Taigi žodis jiems, be kurių saugūs skrydžiai orlaiviais būtų neįmanomi. „Šiaulių naujienų“ redakcijoje svečiuojasi VĮ „Oro navigacija“ Šiaulių skrydžių valdymo centro viršininkas Algirdas Šileika bei vyresnioji skrydžių vadovė Daiva Jakavickienė.
Instrukcijų rėmuose
Pirmas ir, sakytume, logiškai išplaukiantis klausimas: kuo užsima skrydžių valdymo centro darbuotojai? Kaip yra valdomi skrydžiai?
D. Jakavickienė: „Sakoma, jog visos taisyklės aviacijoje yra parašytos krauju. O pagrindinis mūsų darbo tikslas – skrydžių sauga. Skrydžių vadovas duoda nurodymą, netgi kada lėktuvui paleisti variklius...“
„Argi šito nesvarbaus nurodymo negalėtų duoti kas kitas, tarkime, kad ir mes?“ - provokuojame pašnekovus detalesniam pokalbiui.
„Negalite. Žmogus turi būti apmokytas, licencijuotas, mokantis anglų kalbą ir turintis specialių frazeologijos įgūdžių - tinkamas šiai tarnybai. Ne visi jais gali būti. Tokių skrydžių vadovų Lietuvoje – arti šimto. Yra tam tikra kalba, kurią vartoja tik pilotai ir skrydžių vadovai. Tikrai nekalbame kaip sugalvoję. Visi griežtai laikomės darbą įrėminančių procedūrų bei taisyklių ir į eterį anekdotų nepasakojame. Viskas turi būti lakoniška bei aišku“, - pasakoja D. Jakavickienė.
Pasak kito mūsų pašnekovo – A. Šileikos, jų tarnybos darbą bei darbuotojų kvalifikaciją nuolat tikrina įvairios europinės organizacijos – daug nepajuokausi. „Aš, kaip skrydžių centro vadovas, negaliu darbuotojams paliepti nieko tokio, ko nenumato jų pareigybinės instrukcijos“, - teigia jis.
„Pokalbiai su lėktuvų ekipažais vyksta anglų arba lietuvių kalba. Gramatika čia nebefunkcionuoja. Pavyzdžiui, sakome nebe „three", bet „try“ (trys), nebe „nine“, bet „nainer“ (devyni) – kad būtų aišku, kad radijo ryšio metu nebūtų dviprasmybių“, - tęsia mintį D. Jakavickienė. Pasak jos, tokių frazeologizmų, o gal tiksliau – žargono yra didelė knyga, kurią reikia mokėti visą. Be to, visi žemės tarnybų bei orlaivių įgulų pokalbiai yra įrašinėjami. Oro erdvė aplinkui suskirstyta į sektorius, atsakomybės zonas: bokštas, prieigos, regionas, o jeigu pasitaiko koks nukrypimas, vėliau pokalbiai perklausomi, analizuojamos priežastys, aiškinamasi.“
Ramybę drumsčia misijų keitimasis, stirnos bei ore pasirodantys „motociklininkai“
„Iš jūsų pasakojimo galima susidaryti vaizdą, jog visuomet ir viskas vyksta pagal instrukcijas. Ar tikrai?“ - domimės.
A. Šileika: „Kai keičiasi NATO kariškių misijos, kyla problemų...“
D. Jakavickienė: „Įdomiausias įvykis, kai 2004 metais atėjus į darbą atskrido pirmoji misija. Buvome visiškai tam nepasiruošę, net nežinojome, kad atskris (ko gero tik mes vieni ir nežinojome). Turėjome dirbti kiaurą parą, kiti terminai, visokios procedūros. Daug kas iš aprūpinimo personalo nekalbėjo angliškai... Buvo lengvas šokas visiems“.
„Kiekviena šalis turi savo ypatybių, o mes turime prie jų priprasti. Santykiai su civiliais. Sudaromos tarpvalstybinės sutartys. Pirmi metai buvo pakankami įtempti“, - antrina A. Šileika.
Iš kokių tolimų ar egzotiškų kraštų buvo nusileidę lėktuvai Šiaulių oro uoste?
„Faktiškai iš visų pasaulio kampelių: Amerikos, Afrikos, Pietryčių Azijos... Dž. Bušas pro čia skrido į Latviją, - sako skrydžių valdymo centro viršininkas, pabrėždamas, jog kol derinamas skrydžio planas, tvirtinamas kursas, kiti dalykai, praeina nemažai laiko, per kurį būtina atlikti daug visokių procedūrų. Tuo užsiima kita labai svarbi tarnyba – oro navigacijos informacijos instruktoriai. - Jie skrydžio planus suveda į sistemą, kuriuos gauna būstinės Liuksemburge ir Prancūzijoje, tada pati sistema koreguoja bei kontroliuoja skrydžio parametrus.“
Ir skrydžiams, aišku, niekas negali sutrukdyti?..
D. Jakavickienė (šypsosi): „Mūsų mieste skraido parasparniai. Madinga dabar. Prisiperka, kas tik turi pinigų. Visiškai nesusipažinę su bendrosiomis aviacijos taisyklėmis, kiek mes žinome, jie skraido mūsų prižiūrimoje oro erdvėje - miesto pietiniame rajone ir kitose vietose. Žemai skraidantiems naikintuvams tokie pilotai gali pridaryti nemažai problemų. (Visai neseniai taip ir nutiko.) Nesuvokdami, kad patys yra kalti, jie dar bando skųstis, esą ne vietoje laksto naikintuvai... Niekas, net oro balionas, negali kilti negavęs leidimo. Pažeidimai dideli, o šitokie entuziastai pridaro daugiausiai klaidų“.
„Tačiau jie mano, kad viską moka ir žino, - priduria A. Šileika. - Aš gi juos vadinu „motociklininkais". Toks atsakomybės nebuvimas ko gero atėjo dar iš DOSAAF'o laikų“. Anot pašnekovo, oro balionų pilotai yra kur kas drausmingesni.
O kaip paukščiai?
D. Jakavickienė: „Jų migracija vyksta periodiškai per mūsų oro erdvę. Yra speciali įranga, kurion įvedama informacija apie paukščių migravimą. Leisdamas orlaiviui nutūpti skrydžių vadovas atsako, kad būtų laisvas takas (neišbėgtų lapė ar kitas gyvis, kad nebūtų paukščių, kitaip būtina informuoti pilotus“.
Paskui pašnekovai prisimena atvejį, kai lėktuvas jau leidosi, o ant tako išbėgo dvi stirnos ir dairosi - žinok, kur nubėgs? Lėktuvas, kuriuo iš JAV atskrido aukšti kariškiai, atašė ir pan., jau čia pat. Skrydžio vadovas pranešė ekipažui: „Dėmesio, ant tako kliūtis: du žvėrys“. Lėktuvas suka antrą ratą, vėl išeina į tūpimo poziciją ir klausia: „Kokia tikimybė, kad jie dar sugrįš?“ Deja, šito niekas nežino, o stirnos, kažin, ar paprašys leidimo...
Problemų gali sukelti ir oras, pavyzdžiui, tirštas rūkas. Yra vadinamasis „meteorologinis minimumas“, kuriam esant lėktuvai dar gali nutūpti. Viskas saugumo sumetimais. „Kad nebūtų taip, kaip atsitiko su Lenkijos prezidento lėktuvu“, - sako A. Šileika.
Mitai ir realybė
Holivude sukurta nemažai filmų, kurių siužetas maždaug toks: kaliniai arba teroristai užgrobia keleivinį lainerį, vyksta kova, pilotai žūsta, galiausiai, aidint plojimams, lėktuvą nutupdo kuris nors iš likusių keleivių arba stiuardesė, vadovaujama per radijo ryšį žemėje esančio „speco“. Ar galėtų didelį keleivinį lėktuvą nutupdyti tam nepasiruošęs žmogus?
D. Jakavickienė: „Jeigu keleivis – lakūnas, tada taip.“
A. Šileika: „Aš asmeniškai tikrai nesugebėčiau. Skrydžių vadovas tokių nurodymų iš žemės tikrai neduotų, nes, pirmiausia, neturi įgaliojimų. Prisiminkime tarybinį filmą „Ekipažas“, kai lėktuvui skrendant vienas išlindo lauk ir pašalino gedimą. Tik pagalvokime: lėktuvo greitis - apie 800 km/h – apie ką mes kalbame? Tokį drąsuolį nupūstų ir esant kur kas mažesniam greičiui... Tai tik filmai – kad mums būtų įdomiau žiūrėti“.
Ar gali lėktuvą nutupdyti autopilotas?
D. Jakavickienė: „Ne... Jį reikia programuoti, suvesti kiekvieno skrydžio etapo duomenis. Su autopilotu vyksta horizontalus normalus skrydis. Pakilimai, nusileidimai, manevrai – visai kas kita“.
A. Šileika: „Kartą atskrido rusai, pas kuriuos lėktuvuose daug kas kitaip. Reikėjo perprogramuoti įrangą, o tai buvo gana komplikuota. Jiems kompiuteriniais tinklais atsiuntė specialias programas, ir tai ne iš karto pavyko...“
Į Izraelį iš Šiaulių buvo ne kartą skraidinami galvijai. Įdomu, kokia klase jie skrido: verslo ar ekonomine? Ar, kaip įprasta, pakilus stiuardesės pasiūlė keturkojams keleiviams šieno arba vandens? - bandome pabėgti nuo pernelyg rimto pasakojimo tono.
„Tokių dalykų reikėtų klausti R. Mikšio (įmonės „Šiaulių oro uostas“ vadovo, - aut. past.), - juokiasi mūsų pašnekovai. - Mes apie krovinį informuojami tik tada, jeigu jis yra pavojingas.“
Stresai
Ar dažnas palydovas jūsų darbe yra stresas?
D. Jakavickienė: „Kasdienis. Tarkime, vienu metu link oro uosto artėja keli orlaiviai (būna tokių dienų lyg tyčia). Arba vienam baigiasi kuras, kitas pakrautas veršelių ir nori kuo greičiau pakilti, trečio lėktuvo negalime išleisti... Viskas susideda į vieną. Kiekvienas prašo, kiekvienas nori būti pirmas... Patikėkit, nelengva“.
Prastas oras irgi galvos skausmas skrydžio vadovui „Sėdi ir nematai tako“, - teigia D. Jakavickienė.
Argi lokatoriaus ekrane nesimato artėjantis lėktuvas?
D. Jakavickienė: „Neturime Šiauliuose jokio lokatoriaus. Stebėjimas vyksta per žiūronus, skaičiavimai – mintyse. O juk dar reikia koordinuoti skrydį, apskambinti, pranešti daug kam“.
„Lokatorius žymiai supaprastintų darbą, nes greičiai dideli. Lėktuvas pranešė esąs čia, o kol pakalbėjai, jis jau visai kitoje vietoje“, - papildo A. Šileika.
„Sėdi bokšte, rūkas. Nieko nematai. Lėktuvas tupia. O tu atsakai už taką, jame neturi būti mašinų ar kitų pašalinių objektų. Ar tai saugu? Jei žinau, kad manęs niekas neprašė leidimo išvažiuoti ant tako, vadinasi, nieko ten ir neturėtų būti, - tęsia D. Jakavickienė. - Tačiau maža kas: gal stirna išėjo ant tako, gal... Ir tik kai išgirsti prošal riedantį nutūpusį lėktuvą, palengvėja. Ir taip kiekvieną dieną.“
A. Šileika: „Viskas nėra taip paprasta. Visos antžemynės tarnybos, kariškiai prieš išvažiuodami turi paprašyti leidimo, tačiau ar paprašė, ar ne – kitas dalykas“.
„Būna, kad išsikrauna baterija, būna, kad išvažiuoja aerodromo tarnyba ir ant tako sugenda mašina. Daug visko pasitaiko, ir ypač žiemą“, - tęsia pasakojimą D. Jakavickienė.
Įsivaizduokime, kad leidimo nutūpti paprašo teroristų užgrobtas lėktuvas...
„Tam yra specialūs daliniai. Mes šitokiems atvejams nelabai ruošiami. Lėktuvas, aišku, nutūps, o toliau – valstybės funkcija. Turime pranešimų schemą, ką informuoti tokiu atveju. Jeigu vyksta avarinis tūpimas, turime paskambinti trimis numeriais. Tada atvyksta policija, medikai, miesto ugniagesiai. O kartais pirmi pasirodo žurnalistai“, - šypsosi pašnekovai.
Čia prisimenama, jog daugiau dėmesio pareikalauja kasmet į aerošou skrendantys „vokietukai“ - grupė aviacijos veteranų. O kartais iš užsienio atskridę pilotai, norėdami padaryti šeimininkams gerą įspūdį, sveikinasi... rusiškai.
Ar tenka bendrauti su rusų lakūnais?
„Rusų lakūnai mandagūs, „gramatni“. Nesikeikia. Ir anais laikais aviacijoje buvo mažai „kragaborų“, - teigia A. Šileika.
Kokios jūsų tarnybos perspektyvos čia, Šiauliuose?
„Verkiant reikia radaro. Tai ne tik užtikrina skrydžių saugą, bet ir didina oro uosto pralaidumą, šis klausimas jau derinamas su kariškiais. Reikia jaunų specialistų, tačiau reikalavimai jiems, pradedant sveikata, keliami tikrai dideli“, - pasakoja pašnekovai.
Ar norėtumėt, kad jūsų atžalos rinktųsi jūsų specialybę?
D. Jakavickienė: „Aš turbūt tam nepritarčiau... Vyresnioji dukra teigia niekados nebūsianti skrydžių vadove. Girdi, mama niekada neturi pinigų ir savaitgaliais jos namuose nerasi“.
