Stichinės nelaimės tuština ūkininkų kišenes, bet draustis jie nelinkę

Lietuvos ūkininkai dvejus metus iš eilės susidūrė su stichiniais iššūkiais: 2017 metais derlių nuplovė lietus, o 2018 metais – išdegino saulė. Tačiau ūkininkai draustis nelinkę. Dėl to jie kaltina nepalankią draudimo sistemą Lietuvoje. Žemės ūkio ministerija jau numatė, kokių priemonių imsis.

Žemės ūkio ministerija duomenų, kiek ūkininkų kreipėsi į savivaldybes dėl kompensacijos nuo sausros padarinių, neturi. Tačiau nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog nuo sausros padarinių žemės ūkio veiklos subjektai gali draustis, jiems valstybės parama už patirtą žalą dėl sausros nebus teikiama.

Tiesa, valstybė kompensuoja dalį draudimo įmokų. Už 2017 metus draudimo įmokoms kompensuoti iš viso buvo skirta 2,9 mln. eurų.

Paramą turėtų gauti ne vien ūkininkai

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas tv3.lt tikina, kad patys ūkininkai šiemet prisiėmė riziką sau ir nusprendė neprašyti valstybės kompensuoti jų patirtų nuostolių dėl sausros. Kaip J. Talmantas skaičiuoja, dėl sausros derlius sumažėjo maždaug dėl sausros derlius sumažėjo maždaug 30 proc., tai – apie 1,5 mln. tonų grūdų mažiau, o už toną kaina svyruoja apie 200 eurų. Tad J. Talmanto skaičiavimais, ūkininkų nuostoliai siekia apie 300 mln. eurų.

„Tai vien grūdų nemenka suma. Kur dar nepriaugti priesvoriai gyvulių, pieno neprivežė, trūksta pašaro gyvuliams, dabar naudoja žiemos. Tai pusė milijardo tikrai gausis“, – sakė jis.

Tačiau ūkininkai nuostolių šį kartą valstybės atlyginti neprašė.

„Daugelis ūkininkų sako, kad prieš kitus Lietuvos žmones atrodome kaip prašytojai, dėl to nusprendėme neprašyti, o žiūrėti, kad netaikytų sankcijų. Kad būtų netaikytos sankcijos mums už žalinimo įsipareigojimus Europos Sąjungai, taip pat, kad būtų kalbama ir tarpininkaujama kalbantis su perdirbėjais, su kuriais turime pasirašę sutartis.

O tokių prašymų kompensuoti kaip ir nebuvo, nes daugelis interpretuoja taip, kad yra draudimas ir gali eiti apsidrausti. Bet mūsų čia esamas draudimas Lietuvoje toks, kad nieko nebūtų davęs naudos“, – sako J. Talmantas.

REKLAMA

Ūkininkų atstovas tikina, kad draudimo įkainiai yra didžiuliai, o pačių ūkininkų mastas, kurie draustųsi, nedidelis. Tad taip ir išeina, kad išmokų gaunama mažiau nei įnešta į draudimą. O ir valstybės kompensacija šiuo atžvilgiu nepadeda.

„Tas kompensavimas per Nacionalinę mokėjimų agentūrą, tai toks, kad tos kompensacijos išmokėjimas gali užsitęsti iki 2 metų laikotarpio. Be to, norint draustis nuo stichinių nelaimių, sausros, tai turi drausti visą ūkį, negali pasirinkti kultūros: turi drausti ir miežius, ir rapsus, ir kviečius. Ką augini tą viską be išimties turi drausti, įkainiai didžiuliai ir praktiškai neapsimoka draustis“, – sako jis.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas įsitikinęs, kad Lietuva turėtų kaupti rizikos fondą, iš kurio būti kompensuojami ne tik ūkininkų nuostoliai, patirti dėl nenumatytų aplinkybių, bet ir verslininkų.

„Manau rizikos fondas turėtų būti, kaip visose kitose šalyse, nes nežinome tų ekstremalių situacijų. Nebūtinai žemės ūkiui vien. Rizikos fondas tam ir turėtų būti, kad palaikytų tam tikrą ekonominę situaciją Lietuvoje. Kam sunku, tam ir turėtų būti skiriamos lėšos: ne tik ūkininkams, mes visi vienodi esam. Tad visiems, ir verslo ar kitiems atstovams“, – kalbėjo jis.

Ūkininkai į draudimą žiūri kaip į verslą

„Vereinigte Hagelversicherung VVaG“ filialo „VH Lietuva“ vadovas Algimantas Navickas tikina, kad dažniausiai ūkininkai suskuba draustis tik tada, kai jau ištinka bėda. Bėdai dingus, dingsta ir noras toliau draustis. Be to, jis tikina, kad nėra taip jog įmokos atsieina daugiau nei gaunama išmokų.

„Mūsų nuostolingumas per 10 metų yra 75 proc. Tai reiškia, kad mes išmokėjome 75 proc. nuo to, ką gavome už pasėlių draudimą, o žemdirbiams kadangi mažiausiai 50 proc. buvo kompensuota, reiškia, kad jie gavo daugiau negu buvo sumokėję.

Pasėlių draudimą žemdirbiai traktuoja kaip verslą. Tipinio žemdirbio argumentas toks: per 10 metų sumokėjau 10 tūkst. eurų ir gavau tik 7 tūkst. eurų, man neapsimoka. Tas mąstymas yra klaidingas, nes iš draudimo niekada neuždirbs visi. Vienas iš nutikusių atvejų buvo toks, kad žemdirbio įmoka buvo virš 38 tūkst. litų, o išmoka virš milijono. Tai jei atsitinka nelaimė žemdirbys gauna daug, o jei neatsitinka, tai Ačiū Dievui. Jei žemdirbys draudžiasi namą, jis nenori, kad kasmet tas namas degtų, jog jis gautų išmoką. O jei kalbėti apie įmoką, žemdirbiai sako, jog per brangu, bet mes negalime imti pigiau, nes ir taip skaičiai rodo, kad vidutiniškai išmokam 10 proc. daugiau nei Lietuvos draudimo rinkos vidurkis. Tai čia praktiškai vos ne į nuostolį dirbama“, – komentavo A. Navickas.

REKLAMA

Jis skaičiuoja, kad kartais už žieminius pasėlius gali tekti užmokėti daugiau nei už vasarinius, tačiau kadangi valstybė prisideda prie kompensavimo, sumos žemdirbiams neišeina didelės.

„Paimkime, tarkime, vidutinį pasėlį, kurio vidutinė hektaro vertė 1000 eurų už hektarą, tai apdrausti tą pasėlį vidutiniškai kainuotų 28 eurus. Kadangi apie 58 proc. kompensuoja, jam vidutiniškai kainuotų apie 12 eurų už hektarą per metus. Žemdirbio pelnas iš hektaro daugmaž yra 300 eurų.

Kartais ir daugiau būna, žieminiai pasėliai galėtų atsieti ir 60 eurų, atėmus kompensaciją, apie 30 eurų. Vasarinių ir apie 5 ar 6 eurus įmoka galėtų siekti“, – teigia jis.

Tačiau dažniausiai draudimo paslaugomis pasinaudoja stambieji ūkininkai. A. Navicko teigimu, iš 120 tūkst. ūkininkų, pas juos draudžiasi tik apie 680. Būtent smulkiuosius ūkininkus ir sunku privilioti draustis.

Dėl to Žemės ūkio ministerijos sudarytoje grupėje, skirtoje aptarti pasėlių draudimo sistemos gerinimą, bus siūloma, kad smulkiesiems ūkininkams nebeliktų tiek daug biurokratinių kliūčių pildant dokumentus ir įvairiausias pažymas. Taip pat numatyta, kad tiems žemdirbiams, kurių ūkis mažesnis nei 100 hektarų, būtų sudarytos galimybės pasirašyti 3–5 metų draudimo sutartis ir atitinkamai mokėti mažesnes įmokas. Įprastai sutartys sudaromos metams ir po to pratęsiamos.

Vienintelės pasėlių draudimo įmonės „VH Lietuva“ vadovas A. Navickas tvirtina, kad konkurencija nebūtina. Svarbu tobulinti esamą sistemą.

„Dabartinis pasėlių draudimas Lietuvoje, kur veikia, nėra paprasta draudimo bendrovė siekianti pelno. Esame specializuotas tarptautinis savidraudos fondas, vienijantis 10 šalių žemdirbius. Mes nesiekiame pelno. Visi pinigai, kuriuos suneša žemdirbiai tai yra išmokami ir kažkiek administracinės sąnaudos, kurios 2–3 kartus mažesnės nei įprastos draudimo bendrovės.

Jei Lietuva savo sukurtų, reikėtų daug daugiau išimti iš to fondo nei būtų sudėta. Dabar mūsų indėlis 5–6 proc. į bendrą fondą, o pasiimti galima gerokai daugiau nei įdėjome į tą fondą“, – tikina jis.

REKLAMA

Žemės ūkio ministerija ruošiasi tobulinti sistemą

Žemės ūkio ministerija informuoja, kad valstybė kompensuoja iki 65 proc. draudimo įmokos sumos iš Kaimo plėtros programos lėšų, kai draudžiama nuo sausros ir iššalimo, bei 50 proc. draudimo įmokos valstybės biudžeto lėšomis draudžiant nuo šalnų, audrų, škvalo ir kt., kai pareiškėjai atitinka mažos ir vidutinės įmonės reikalavimus.


Rašyti komentarą...
S
Smulkus ūkinkas
2018-08-31 13:15:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
Galima sakyti jau buvęs ūkinkas,nes jau nebeliko ką parduoti,kad padengti skolas už tašas,chemiją ir bent kurą,su kuo pabendrauji pas visus tas pats ar dar blogiau jau anstoliai areštavę,pasakas kažkokias rašote, turbūt pagal spec užsakymą!
Atsakyti
-1

Z
Zbignevas
2018-08-31 13:49:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Karabasas viska paims.
Atsakyti
-1

N
Nu jo
2018-09-01 09:24:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tik islepe miestieciai gali tauzyti tokias nesamones apie ukininku turtus. Pirmiausia paskaiciuokit ju skolas ir kilpas ant kaklo, kurias bankai verzia...
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų