Arvydas Praninskas
Beveik tuo pat metu, kai TV kanalai džiugiai transliavo vaizdus iš Klaipėdos uosto, į kurį įplaukė suskystintųjų gamtinių dujų terminalo laivas-saugykla „Independence“, naujienų agentūros paskelbė naujausius Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenis apie skurdo paplitimą ES šalyse.
Šalia skurdo ribos ir už jos
Abu šie įvykiai iš pažiūros visai nesusiję, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Tai patvirtina mūsų valdžios ir žiniasklaidos jiems skirtas dėmesys. Skambiai „Nepriklausomybe“ pavadinto laivo atplaukimas virto nacionaline švente su akivaizdžiai triumfuojančių šalies vadovų prakalbomis ir šypsenomis, o naujausia Eurostato ataskaita apie skurdą ES šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, deja, nei valdžios, nei žiniasklaidos beveik nebuvo pastebėta.
Ir tai nestebina: naujausi statistiniai duomenys rodo, kad beveik trečdalis (30,8 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba. Pagal šį rodiklį Lietuva užima vieną aukščiausių vietų Europos Sąjungoje. Skurstančių gyventojų daugiau tik Bulgarijoje (48 proc.), Rumunijoje (40,4 proc.), Graikijoje (35,7 proc.), Latvijoje (35,1 proc.) ir Vengrijoje (33,5 proc.). Geriausia padėtis šiuo požiūriu yra Čekijoje (14,6 proc.), Olandijoje (15,9 proc.) ir Suomijoje (16 proc.). O Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kiek Lietuvos gyventojų pernai gyveno žemiau skurdo ribos (811 Lt per mėnesį vienam žmogui ir 1 703 Lt šeimai, kurioje yra du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų). Pasirodo, tokių buvo apie 610 tūkstančių, arba 20,6 proc. visų šalies gyventojų.
Skaičiai ir pavojai
Žinoma, gražus, didelis ir labai brangus laivas, turintis išgelbėti Lietuvą nuo didelio pavojaus, televizoriaus ekrane atrodo kur kas įspūdingiau nei prie kasos baugščiai centus saujoje skaičiuojanti močiutė. Ir, žinoma, reportažai apie „Maisto banko“ savanorius nespaudžia pasididžiavimo savo šalimi ašarų, priešingai nei milžiniškos „Nepriklausomybės“ atvykimas į Lietuvą.
Skurdo ženklai mūsų kasdienybėje – ant kiekvieno kampo, tai taip įprasta ir banalu, kad niekam, išskyrus pačius skurstančiuosius, net nesinori apie tai kalbėti. Kur kas įdomiau skaičiuoti „Nepriklausomybei“ skirtus pinigus, pavyzdžiui, aptarinėti, kad šio laivo nuoma kasdien mums kainuos maždaug 500 000 litų. Tai – dideli pinigai, bet juk egzistuoja pavojus, kad rusai mums GALBŪT kada nors išjungs dujas. 920 tūkstančių ties skurdo riba JAU DABAR atsidūrusių Lietuvos gyventojų – irgi nemažas skaičius, bet ką ir kam jie gali išjungti? Sprendžiant iš valstybės vadovų pakilių kalbų, „Nepriklausomybei“ skirti pinigai išleisti labai prasmingai iki paskutinio cento. O lietuviškas skurdas čia niekuo dėtas. Kaip ir afrikietiškų tamtamų garsai užsienio TV reportaže apie „Nepriklausomybei“ pinigų radusią Europos valstybę, kurioje trečdalis gyventojų paskendę skurde.
Labiausiai trukdo neveikimas
Jei daugiau nei dvidešimt metų kalbos apie skurdo mažinimą Lietuvos viešojoje erdvėje daugeliui jau kelia mirtiną nuobodulį, tad kodėl išimtis turėtų būti valdžia ir politikai? Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Rimantas Jonas Dagys paklaustas, ar per likusius dvejus šio Seimo kadencijos metus būtų galima tikėtis bent kokio rimtesnio žingsnio skurdo mažinimo kryptimi, atsakė trumpai ir aiškiai: „Mes, deja, nieko kol kas nedarome. Mes nepriėmėme nė vieno sisteminio sprendimo, kuris galėtų padėti spręsti skurdo problemą.“
Pasak politiko, Pensijų sistemos reformos įstatymą, reglamentuojantį beveik 900 000 žmonių pajamas, dabartinė valdančioji dauguma atidėjo 4–5 metams, t. y. neįgyvendino to, ką Seimas jau buvo nusprendęs. Buvo atmestas ir opozicijos siūlytas būdas išspręsti mažiausių atlyginimų valstybės tarnyboje problemą, didinant pareiginės algos koeficientų dydžius. R.J.Dagio teigimu, nors po pateikimo ir buvo pritarta įstatymo projektui dėl mažų pensijų korekcijos, valdančioji dauguma nenori už jį balsuoti, ir jam esą neturėtų pritarti Vyriausybė.
„Realių žingsnių nėra nė vieno. Norint mažinti šeimų skurdą, reikia pirmiausia pereiti prie šeimos rėmimo politikos, o kadangi jau pusantrų metų Vyriausybė vilkina šeimos apibrėžimo sąvokos patvirtinimą, kalbėti apie kokią nors šeimos politiką nėra prasmės. Neveikimas šiandien yra didžiausias skurdo didinimo veiksnys“, – pabrėžė pašnekovas.
Be spaudimo nebus permainų
Vilniaus universiteto Filosofijos falulteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka pastebėjo, kad tol, kol žmonės protestuoja prieš skurdinimą, išvažiuodami gyventi į užsienį, politikai gali būti ramūs: tokios protesto formos nedaro spaudimo valdžiai ką nors keisti. Politikai esą tai mato ir viską supranta. Dabartinis žmonių bėgimas nuo skurdo ateityje Lietuvai atsilieps labai skaudžiai, nes keisis gyventojų struktūra, jaunų žmonių liks vis mažiau, bet politikai apie tai negalvoja, jų matymo horizontas yra daug siauresnis: jie esą orientuojasi tik iki laikotarpius iki rinkimų.
Profesoriaus teigimu, kad per artimiausius 10 metų skurdo lygis Lietuvoje iš esmės sumažėtų, turi keistis valdžios politika, bet dabar neatrodo, kad taip gali įvykti. „Matome, kaip keičiasi koalicijos, dabar yra kairioji, bet politika nesikeičia. Kokie buvo pagrindiniai praėjusios valdžios sprendimai, kuriuos kritikavo dabartinė valdžia? Studijų reforma juk buvo taip smarkiai kritikuojama, bet studentų krepšelių sistema ir toliau galioja. Kiek triukšmo buvo dėl naktinės mokesčių reformos, bet niekas faktiškai neatšaukta. Politika dėl privačių pensijų fondų taip pat nepasikeitė, kaip ir požiūris į socialinių išmokų skirstymo perdavimą savivaldybėms“, – sakė jis. Prof. R.Lazutkos teigimu, šie konkrečios politikos įvairiose srityse pavyzdžiai rodo ankstesnių vyriausybių politikos tęstinumą, o alternatyvios politikos partijos nesiūlo. Todėl nereikia tikėtis, kad rezultatai būtų kitokie, net ir praėjus 10 metų.
