Šiaulietė, grįžusi iš Amerikos, verslą pradėjo gimtinėje

Vie­nuo­li­ka me­tų dir­bu­si, stu­di­ja­vu­si Ame­ri­ko­je, Ne­rin­ga Zel­bai­tė grį­žo į Meš­kui­čius (Šiau­lių ra­jo­nas). Da­bar ji rū­pi­na­si mil­tų, pa­ga­min­tų iš tė­čio ir bro­lio užau­gin­tų grū­dų, pardavimu.

Me­tai slin­ko Či­ka­go­je

Ne­rin­ga Zel­bai­tė, Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vu­si eko­no­mi­ką, pa­si­nau­do­jo tarp stu­den­tų po­pu­lia­ria mai­nų pro­gra­ma ir, bai­gu­si tris kur­sus, 2000-ai­siais iš­vy­ko į JAV. Taip iš­si­pil­dė jos sva­jo­nė stu­di­juo­ti už­sie­ny­je.

Či­ka­go­je su­si­do­mė­jo fo­tog­ra­fi­ja, me­nais. Bai­gu­si dvi­me­tį ko­le­džą, dar bai­gė ir rek­la­mos, di­zai­no stu­di­jas uni­ver­si­te­te.

Kar­tu ir dir­bo, ir mo­kė­si, to­dėl jau­tė­si pa­var­gu­si. Bai­gu­si moks­lus, anot Ne­rin­gos, „tru­pu­tį dir­bo“, skai­tė kny­gas, žiū­rė­jo fil­mus ir daug ke­lia­vo po įvai­riau­sias ša­lis.

Pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus grįž­da­vo į Lie­tu­vą ir va­sa­ras pra­leis­da­vo gim­tuo­siuo­se Meš­kui­čiuo­se. Tė­vu­kas ir bro­lis ūki­nin­kau­ja, au­gi­na ja­vus, jų min­tims ir pla­nams ne­ga­lė­jo lik­ti abe­jin­ga ir Ne­rin­ga.

Jai neiš­ven­gia­mai ar­tė­jo me­tas nu­spręs­ti, kur įsi­tvir­tin­ti – Lie­tu­vo­je ar vis dėl­to Ame­ri­ko­je. Su­kir­bė­da­vo min­tis to­li nuo gim­ti­nės ban­dy­ti įsi­tvir­tin­ti kaip di­zai­ne­rei. Pa­ban­dy­da­vo šį dar­bą, ir klien­tų bū­da­vo, bet mer­gi­na taip ir ne­nuė­jo tuo ke­liu. Ji svars­to, gal sto­ko­jo pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.

Na­miš­kiai vis klaus­da­vo: ka­da grį­ši?

„Mes la­bai bi­jo­jo­me, kad ji ten ne­pra­dė­tų kur­tis. Kad ir kaip, kad ir sun­kiau, bet ge­riau sa­va­me kraš­te. No­rė­jo­si, kad bū­tų ša­lia“, – sa­ko Ne­rin­gos ma­ma Ri­mu­tė Zel­bie­nė.

No­rė­jo­si eko­lo­giš­kai ūki­nin­kau­ti

Ap­sisp­ren­džiant, kur kur­tis, Ne­rin­gai tu­rė­jo įta­kos ir mais­tas.

Ji pro­pa­ga­vo svei­ką gy­ven­se­ną, va­ži­nė­jo dvi­ra­čiu, už­sii­mi­nė­jo jo­ga, pirk­da­vo eko­lo­giš­ko mais­to par­duo­tu­vė­se. „Bet ten vis tiek bai­su“, – iš­trūks­ta Ne­rin­gai.

Tar­ki­me, eko­lo­giš­ki po­mi­do­rai ten la­bai bran­gūs. Jie vis dėl­to ne to­kie, ko­kius pa­ts už­siau­gi­ni. Kvie­čiai, ku­ku­rū­zai, so­jos ir ki­ti au­ga­lai – ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­ti. N. Zel­bai­tė spė­ja, jog gal tai ir nė­ra blo­gai, bet dar ne vi­sai iš­tir­ta. Kai iš Lie­tu­vos grįž­da­vo į JAV, liek­nu­tės Ne­rin­gos svo­ris iš­kart im­da­vo aug­ti.

Prieš pu­sant­rų me­tų į Lie­tu­vą grį­žu­sios Ne­rin­gos min­ty­se su­ko­si eko­lo­gi­nio ūki­nin­ka­vi­mo idė­jos.

Jos tė­tis tu­rė­jo 50 hek­ta­rų ser­ti­fi­kuo­tą eko­lo­gi­nį ūkį. Apie 10 arų dar­že vi­so­kiau­sių dar­žo­vių bu­vo pri­si­so­di­nę. Ne­rin­ga ėmė­si dar­bo. Ji bu­vo at­sa­kin­ga už dar­žą. Ti­kė­jo­si, kad žmo­nės at­va­žiuos į dar­žą, iš­si­raus mor­kų, bu­ro­kė­lių bei ki­tų dar­žo­vių, bet taip neat­si­ti­ko. Gal, sto­ko­jant lai­ko, per ma­žai bu­vo pa­si­rū­pin­ta rek­la­ma.

O tik­rin­to­jų ne­trū­ko. Va­žia­vo ne­slėp­da­mi sa­vo įta­ru­mo, ne­pa­tik­lu­mo, ne­­ti­kin­tys eko­lo­gi­nių dar­žo­vių au­gin­to­jų žo­džiais.

Da­bar N. Zel­bai­tė gy­ve­na jau ki­tais rū­pes­čiais. Ji – Zel­bų so­dy­bo­je įkur­to mil­tų fa­sa­vi­mo ce­che­lio šei­mi­nin­kė.

Dar­bo va­lan­dų ne­skai­čiuo­ja

Ne­rin­ga rū­pi­na­si šei­mo­s užau­gin­tų grū­dų per­dirb­imu.

Bro­lio pa­de­dama, juos nu­ve­ža į ne­di­de­lį ma­lū­ną Pas­va­ly­je. Par­si­ve­žu­si mil­tus, juos fa­suo­ja pa­ke­liais. Da­ro eti­ke­tes, jas kli­juo­ja. Rū­pi­na­si mil­tų par­da­vi­mu.

Mil­tai iš Meš­kui­čių jau pri­sta­to­mi į par­duo­tu­vė­les Kau­ne, Pa­ne­vė­žy­je, Klai­pė­do­je, Ma­žei­kiuo­se, Tel­šiuo­se, Ute­no­je bei ki­tur. Mil­tų ga­li­ma įsi­gy­ti ir jų ce­che­ly­je Meš­kui­čiuo­se. Ne­rin­gai dar­bo – per akis, va­lan­dų ne­skai­čiuo­ja. Ji sa­ko, kad už­si­dir­ban­ti „lie­tu­viš­ką at­ly­gi­ni­mą“.

Meš­kui­tie­čių pro­duk­ci­jos ko­ky­bę tik­ri­na Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba. Ke­tin­ta sa­vo ga­mi­niams siek­ti eko­lo­giš­ko pro­duk­to ser­ti­fi­ka­to, bet šį no­rą stab­do tai, kad to­kio do­ku­men­to ne­tu­ri ma­lū­nas, ku­ria­me jie ma­la grū­dus.

Bū­tų ge­rai tu­rė­ti sa­vo ma­lū­ną, bet jį nu­si­pirk­ti – la­bai bran­gu. Vis dėl­to to­kių min­čių yra. Ta­da pir­kė­jams bū­tų ga­li­ma pa­siū­ly­ti eko­lo­giš­kus pro­duk­tus, tai pa­tvir­ti­ntus ati­tin­ka­mais do­ku­men­tais.

Ce­che­lio dar­bo apim­tis N. Zel­bai­tė va­di­na vai­kiš­ko­mis. Ban­do­ma plės­tis. Tai­ko­ma­si į di­des­nius pre­ky­bos tink­lus.

Tuo, kuo da­bar už­sii­ma, ji pa­ten­kin­ta: „Čia ne ma­no dar­bas – čia ma­no gy­ve­ni­mas. Man pa­tin­ka tai, ką da­rau“.

Vis dar daug ke­liau­ja. Jau ap­si­sto­ju­si gim­tuo­siuo­se Meš­kui­čiuo­se, pa­bu­vo­jo Švei­ca­ri­jo­je, Ita­li­jo­je, Lao­se, Kam­bo­džo­je. Ke­ti­na žie­mą vyk­ti į In­di­ją.

„La­bai ge­rai jau­čiuo­si. Il­ge­sio ne­bė­ra. Tik vėl gal­vo­ju – ar il­gam?“ – sa­ko smal­sią, ne­nus­tygs­tan­čią sa­vo duk­rą ge­rai pa­žįs­tan­ti R. Zel­bie­nė.

Algimantas BRIKAS