Vienuolika metų dirbusi, studijavusi Amerikoje, Neringa Zelbaitė grįžo į Meškuičius (Šiaulių rajonas). Dabar ji rūpinasi miltų, pagamintų iš tėčio ir brolio užaugintų grūdų, pardavimu.
Metai slinko Čikagoje
Neringa Zelbaitė, Šiaulių universitete studijavusi ekonomiką, pasinaudojo tarp studentų populiaria mainų programa ir, baigusi tris kursus, 2000-aisiais išvyko į JAV. Taip išsipildė jos svajonė studijuoti užsienyje.
Čikagoje susidomėjo fotografija, menais. Baigusi dvimetį koledžą, dar baigė ir reklamos, dizaino studijas universitete.
Kartu ir dirbo, ir mokėsi, todėl jautėsi pavargusi. Baigusi mokslus, anot Neringos, „truputį dirbo“, skaitė knygas, žiūrėjo filmus ir daug keliavo po įvairiausias šalis.
Pastaruosius penkerius metus grįždavo į Lietuvą ir vasaras praleisdavo gimtuosiuose Meškuičiuose. Tėvukas ir brolis ūkininkauja, augina javus, jų mintims ir planams negalėjo likti abejinga ir Neringa.
Jai neišvengiamai artėjo metas nuspręsti, kur įsitvirtinti – Lietuvoje ar vis dėlto Amerikoje. Sukirbėdavo mintis toli nuo gimtinės bandyti įsitvirtinti kaip dizainerei. Pabandydavo šį darbą, ir klientų būdavo, bet mergina taip ir nenuėjo tuo keliu. Ji svarsto, gal stokojo pasitikėjimo savimi.
Namiškiai vis klausdavo: kada grįši?
„Mes labai bijojome, kad ji ten nepradėtų kurtis. Kad ir kaip, kad ir sunkiau, bet geriau savame krašte. Norėjosi, kad būtų šalia“, – sako Neringos mama Rimutė Zelbienė.
Norėjosi ekologiškai ūkininkauti
Apsisprendžiant, kur kurtis, Neringai turėjo įtakos ir maistas.
Ji propagavo sveiką gyvenseną, važinėjo dviračiu, užsiiminėjo joga, pirkdavo ekologiško maisto parduotuvėse. „Bet ten vis tiek baisu“, – ištrūksta Neringai.
Tarkime, ekologiški pomidorai ten labai brangūs. Jie vis dėlto ne tokie, kokius pats užsiaugini. Kviečiai, kukurūzai, sojos ir kiti augalai – genetiškai modifikuoti. N. Zelbaitė spėja, jog gal tai ir nėra blogai, bet dar ne visai ištirta. Kai iš Lietuvos grįždavo į JAV, lieknutės Neringos svoris iškart imdavo augti.
Prieš pusantrų metų į Lietuvą grįžusios Neringos mintyse sukosi ekologinio ūkininkavimo idėjos.
Jos tėtis turėjo 50 hektarų sertifikuotą ekologinį ūkį. Apie 10 arų darže visokiausių daržovių buvo prisisodinę. Neringa ėmėsi darbo. Ji buvo atsakinga už daržą. Tikėjosi, kad žmonės atvažiuos į daržą, išsiraus morkų, burokėlių bei kitų daržovių, bet taip neatsitiko. Gal, stokojant laiko, per mažai buvo pasirūpinta reklama.
O tikrintojų netrūko. Važiavo neslėpdami savo įtarumo, nepatiklumo, netikintys ekologinių daržovių augintojų žodžiais.
Dabar N. Zelbaitė gyvena jau kitais rūpesčiais. Ji – Zelbų sodyboje įkurto miltų fasavimo cechelio šeimininkė.
Darbo valandų neskaičiuoja
Neringa rūpinasi šeimos užaugintų grūdų perdirbimu.
Brolio padedama, juos nuveža į nedidelį malūną Pasvalyje. Parsivežusi miltus, juos fasuoja pakeliais. Daro etiketes, jas klijuoja. Rūpinasi miltų pardavimu.
Miltai iš Meškuičių jau pristatomi į parduotuvėles Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Telšiuose, Utenoje bei kitur. Miltų galima įsigyti ir jų cechelyje Meškuičiuose. Neringai darbo – per akis, valandų neskaičiuoja. Ji sako, kad užsidirbanti „lietuvišką atlyginimą“.
Meškuitiečių produkcijos kokybę tikrina Maisto ir veterinarijos tarnyba. Ketinta savo gaminiams siekti ekologiško produkto sertifikato, bet šį norą stabdo tai, kad tokio dokumento neturi malūnas, kuriame jie mala grūdus.
Būtų gerai turėti savo malūną, bet jį nusipirkti – labai brangu. Vis dėlto tokių minčių yra. Tada pirkėjams būtų galima pasiūlyti ekologiškus produktus, tai patvirtintus atitinkamais dokumentais.
Cechelio darbo apimtis N. Zelbaitė vadina vaikiškomis. Bandoma plėstis. Taikomasi į didesnius prekybos tinklus.
Tuo, kuo dabar užsiima, ji patenkinta: „Čia ne mano darbas – čia mano gyvenimas. Man patinka tai, ką darau“.
Vis dar daug keliauja. Jau apsistojusi gimtuosiuose Meškuičiuose, pabuvojo Šveicarijoje, Italijoje, Laose, Kambodžoje. Ketina žiemą vykti į Indiją.
„Labai gerai jaučiuosi. Ilgesio nebėra. Tik vėl galvoju – ar ilgam?“ – sako smalsią, nenustygstančią savo dukrą gerai pažįstanti R. Zelbienė.
Algimantas BRIKAS