Viktor Denisenko, geopolitika.lt
Lyginti šiandieninę Rusiją su Šiaurės Korėja, ko gero, būtų ne visai korektiška – pagal žmogaus teisių ir laisvių apribojimus bei taikomas represines priemones Maskvai vis dar toli iki Pchenjano. Tačiau konfrontacijos su Vakarų pasauliu sąlygomis Kremliaus priimami sprendimai iš dalies yra panašūs į Šiaurės Korėjos taktiką, susijusią su izoliacijos keliu ir „pasitikėjimo savo jėgomis“ strategija.
Reaguodama į JAV, Australijos, Kanados, Norvegijos ir Europos Sąjungos taikomas sankcijas Rusija įvedė atsakomuosius apribojimus: uždarė savo rinką kai kurioms maisto produktų kategorijoms iš šių valstybių bei ES. Mėsos, įskaitant paukštieną, taip pat žuvies, pieno produktų ir daržovių importo draudimas kol kas įvestas vieniems metams. Verta pažymėti, kad atitinkamas įsakymas Rusijos prezidento Vladimiro Putino buvo pasirašytas rugpjūčio 6 dieną, o jau po kelių savaičių šį sąrašą teko taisyti, nes sprendimu dėl kai kurių produktų importo draudimo (kai kurių vaistų, begliuteninių maisto priedų ir papildų, žuvų mailiaus, selekcinės sėklinės medžiagos ir kt.) Rusija pakenkė savo pačios interesams.
Kovojant su importu iš Vakarų pasaulio buvo iškelta idėja importinius produktus pakeisti vietinės gamybos produkcija. Sugalvotas ir atitinkamas terminas – importozamesčenije, ko gero, pretenduojantis papildyti neverčiamų į kitas kalbas Rusijos politikos terminų sąrašą, kuriame dar nuo sovietmečio yra glasnost (viešumas) ir perestroika (pertvarka). Importozamesčenije gali reikšti ir tam tikrų produktų importo atsisakymą (siekiant gaminti savo jėgomis), ir importo šalių pakeitimą (įvežant produkciją iš šalių, kurioms netaikomos kontrasankcijos), ir visišką kai kurių kategorijų produktų atsisakymą (neįvežant iš kitur ir negaminant savo).
Šioje vietoje į mintis lenda Šiaurės Korėja ir nuo 1956 metų joje priimta čučhė ideologija. Šios ideologijos esmė yra „pasitikėjimas savo jėgomis“, t. y. visų klausimų sprendimas savarankiškai. Ši ideologija sąlygoja ir izoliacionizmo politiką bei kitus panašius procesus. Tiesa, čučhė neužtikrino Šiaurės Korėjai sėkmės ir gerovės. Šiandien ši šalis yra tarp valstybių, kurioms vis dar tenka spręsti bado klausimą.
Rusijos sprendimas susitvarkyti su Vakarų taikomomis sankcijomis, kurios atsirado dėl jos agresijos prieš Ukrainą, labai primena utopinę čučhė idėją. Iš esmės kalbama apie tą patį sprendimą padaryti viską „vien savo jėgomis“. Tiesa, į tai jau dabar žiūrima gana skeptiškai. Atrodo, kad „vien savo jėgomis“ visko kompensuoti nepavyks, ir apie tai kalba ne tik paprasti Rusijos žmonės gatvėse, bet ir valstybės pareigūnai. Tokią išvadą yra pagarsinę Rusijos audito rūmų atstovai.
Pažymima, kad Rusijai pirmiausia nepavyks visiškai kompensuoti kai kurių rinkos nuostolių dėl apribojimo mėsos ir pieno produktams. Paskaičiuota, kad ateinančiais metais Rusijos Federacijoje mėsos produktų gamyba maksimaliai galėtų išaugti apie 34 proc., o, pavyzdžiui, importinių produktų dalis Rusijos rinkoje pernai metais buvo tokia: iš užsienio atkeliavo apie 59 proc. jautienos, 31 proc. kiaulienos ir 13 proc. paukštienos.
Panaši situacija yra ir su pieno produktais. Pavyzdžiui, sūrių gamyba Rusijoje maksimaliai – t. y. pagal apskaičiuotus turimus laisvus pajėgumus – galėtų išaugti 41 proc., tačiau, praeitų metų duomenimis, importiniai sūriai buvo „okupavę“ 48 proc. Rusijos Federacijos rinkos. Tai reiškia, kad net maksimalios pastangos bent jau artimiausiu metu neleis įgyvendinti importozamesčenije idėjos.
Svarbi problema yra ir tai, kad bendra blogėjanti finansinė šalies padėtis neskatina gamybinių pajėgumų augimo. Kad atsirastų nauji ūkiai, galintys įsitraukti į importo pakeitimo vietine produkcija programą, reikia investicijų. Audito rūmų išvadoje minima, kad susiklosčiusioje situacijoje valstybė turėtų skirti subsidijas, kurios leistų žemės ūkio sektoriui lengviau padengti būsimus kreditus, reikalingus šios verslo šakos plėtrai. Tačiau kyla klausimas, ar Rusija šiandien – pingančios naftos ir į prarają besiritančio rublio kurso situacijoje – gali skirti lėšų šiam tikslui…
Žinoma, importuojamų produktų pakeitimas vien savo produkcija yra ne vienintelis galimas kelias. Kovodama su Vakarų pasaulio sankcijomis Rusija taip pat planavo plačiau atverti savo rinką draugiškų (t. y. jai sankcijų netaikančių) valstybių produkcijai. Kalba pirmiausia sukosi apie Lotynų Amerikos ir Pietų Azijos šalis. Tačiau ir šis planas pasirodė esąs netobulas.
Valstybės iš minėtų regionų padidino savo produkcijos eksportą į Rusiją, tačiau yra net keli veiksniai, kurie trukdo Maskvai jaustis nugalėtoja. Vienas iš šių veiksnių yra atstumas: vežti produkciją iš Lotynų Amerikos yra ne tas pats, kas vežti ją iš kaimyninių ES šalių. Dar vienas aspektas – produkcijos kokybė, kuri ne visada atitinka vakarietiškus standartus. Taip pat atsiranda problemų ir dėl asortimento: vos ne vienintele alternatyvia kiaulienos eksportuotoja į Rusiją, atsisakius JAV, Kanados ir ES produkcijos, tampa Brazilija.
Galbūt svarbiausias klausimas, kurį verta užduoti – kiek importozamesčenije iš tikrųjų galėtų kainuoti Rusijai? Pažymima, kad didelę eksporto apimtį lėmė tai, jog Vakarų produkcija iš tikrųjų dažnai buvo pigesnė nei vietinių Rusijos gamintojų analogai. Dabartinėje situacijoje, kai dingo konkurencija su dauguma Vakarų gamintojų (ir jau atsirado tam tikras deficitas), maisto kainos Rusijoje šoktelėjo į viršų. Situacijos negelbsti nei importas iš Lotynų Amerikos ir Pietų Azijos, nes šiuos produktus Rusija perka už valiutą, kurios kursas rublio atžvilgiu nuolat auga. Tai irgi sąlygoja kainų kilimą vidinėje Rusijos rinkoje.
Pagilinusi konfrontaciją su Vakarų pasauliu ir sugalvojusi tokį nerangų atsaką, Rusija iš esmės įstūmė save į kampą (ypač atsižvelgiant į tai, kad pingant naftai ši šalis netenka ir finansinės gelbėjimo liemenės). Be to, tiesioginės ir atsakomosios sankcijos sąlygojo ir kitą netikėtą smūgį Maskvai, dėl kurio ji ir vėl gali kaltinti tik pati save. Kovodama su neteisėtu atsakomųjų sankcijų grupės produktų reeksportu iš Muitų sąjungai priklausančių šalių Rusija uždraudė vežti per savo teritoriją tranzitu prekes iš Baltarusijos į Kazachstaną, be to, uždraudė ir kai kurių Baltarusijos mėsos gamintojų produkcijos įvežimą (oficialiai nurodoma draudimo priežastis – higienos normų pažeidimai). Minskas sureagavo į šiuos apribojimus labai aštriai ir grąžino į sieną su Rusija muitinės postus. Visa tai jau šiandien interpretuojama kaip Muitų sąjungos idėjos krachas, o galbūt ir dar neįgyvendinto svarbiausio Rusijos integracinio projekto – Eurazijos sąjungos – pabaiga.
Visa tai leidžia teigti, kad Rusijos pasitikėjimas savo jėgomis (savotiška rusiška čučhė) nepasiteisino. Šioje kovoje Maskva kol kas pralaimi ir net sugeba prarasti artimiausius sąjungininkus. Be to, šiame straipsnyje buvo iš esmės koncentruotasi į importozamesčenije problemą maisto produktų srityje, tačiau nereikia pamiršti, kad šis klausimas taip pat liečia ir kitas svarbias sritis – pavyzdžiui, aukštųjų technologijų ir gynybos pramonės. Verta priminti, kad Rusijos ginklų pramonė turėjo glaudžių ryšių su atitinkamomis Ukrainos gamyklomis. Pradėjusi agresiją prieš kaimyninę šalį, Rusija neteko ir bendradarbiavimo galimybių. Siekiant kompensuoti šį praradimą, Rusijai teks statyti naujas gamyklas savo teritorijoje, o tai yra ir prarastas laikas, ir tiesioginės valstybinės investicijos, kurioms reikės ieškoti papildomų lėšų.
Sudėtingesnė situacija yra su aukštosiomis technologijomis, kurių lyderis vis dar yra Vakarų pasaulis. Rusijoje nuolat kalbama apie tai, kad reikėtų įveikti technologinį atsilikimą nuo Vakarų, tačiau paskutinis globalus projektas šioje srityje – Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo metu paskelbta modernizacija baigėsi be rezultatų. Rusija galbūt galėtų tikėtis pagalbos iš Kinijos, tačiau ir čia yra keli sudėtingi klausimai: pirmiausia Kinija pati yra pagarsėjusi ne kaip aukštųjų technologijų kūrėja, o kaip valstybė, kuri šias technologijas masiškai kopijuoja (o kartais ir tiesiog vagia). Kita vertus, net turėdama prieigą prie šių technologijų, ji gali nepanorėti dalintis jomis su Rusija (vardan savo strateginio pranašumo) arba užsiprašyti labai didelę kainą.
Pateiktų faktų akivaizdoje Maskvai protingiausia būtų įjungti atbulinį bėgį, tačiau jos (o tiksliau – valdančiojo režimo) ambicijos ir išdidumas vargu ar leistų priimti tokį sprendimą. Nors Rusija ir daro tam tikrus žingsnius, siekdama sušvelninti jai taikomų sankcijų poveikį ir užkirsti kelią naujų sankcijų įvedimui, ji nėra pasirengusi globaliam atsitraukimui, kurį, logiškai mąstant, turėtų vainikuoti Krymo grąžinimas Ukrainai. Tai reiškia, kad Rusija ir toliau eis savo čučhė keliu – didindama konfrontaciją su Vakarais ir rizikuodama atsidurti dar didesnėje izoliacijoje.
