Netapo išimtimi ir šie metai. Nematydami ar nenorėdami matyti kitų, gyvenančių ne mažiau sunkiai, bet savarankiškai ieškančių tiek naujų karjeros galimybių, tiek ir būdų užsidirbti papildomai, mokytojai, ar bent jau jų interesus atstovaujančių profesinių sąjungų atstovai vieni per kitus ėmė šaukti, kad toliau taip tęstis negali, kad mokyklose mažėja vaikų ir pamokų, todėl mokytojai dalinasi tas kelias pamokas, neturi viso darbo krūvio ir yra „pusiau bedarbiai“. Ir žinoma, neišgyvena.
Mokytojai prarado motyvaciją dirbti
„Rugsėjo pirmą sutinkame su labai prasta nuotaika, nes didžioji dalis, bent pusė Lietuvos mokytojų nežino, kiek turės pamokų, nežino koks bus jų atlyginimas. Mokytojai yra pusiau bedarbiai, jie dirba pusę darbo savaitės ir gauna menką atlyginimą“, – spaudos konferencijoje sakė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Dėl to, esą sunku kalbėti apie motyvaciją dirbti, nors „valstybė, prisiėmusi atsakomybę už švietimą, turi prisiimti atsakomybę už švietimo aprūpinimą“.
A. Jurgelevičiaus teigimu, tai, kad Lietuvoje mažėjant gyventojų, kai kur susidaro mokytojų perteklius, esanti „socialinė nacionalinio lygio problema ir ją turėtų spręsti valstybė, kartu sprendžiant ir mokytojų darbo apmokėjimo klausimus“. Jei jeigu radikalių permainų nebus imtasi šiemet, „kai dar galima nesukeliant socialinio sprogimo švietimo bendruomenėje situaciją taisyti, tai ateinančioms valdžioms reikės atleisti dešimtis tūkstančių pedagogų, uždarinėti mokyklas“, – teigė jis. Anot LŠPS lyderio, jei valstybė mokyklą paliko veikti, tai turi ją ir aprūpinti, nepaisant to, ar tai didelė mokykla mieste, ar maža kaime, tačiau jos paliekamos „merdėti“.
Kitos, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Eugenijus Jesinas toje pačioje spaudos konferencijoje sakė, kad reikia atsisakyti „mokinio krepšelio“, nes tas modelis jau atgyvenęs ir nepasiteisino. E. Jesinas taip pat teigia, kad reikia peržiūrėti ir didžiausią galimą mokinių skaičių klasėje, nes tai lemia demografinė padėtis. Anot jo, tai esą geriau, negu uždaryti dalį apytuščių mokyklų.
„Valstybė turi užtikrinti mokytojams kitą pragyvenimo šaltinį“, – tarsi gerai išmoktą maldą kartojo A. Jurgelevičius, o E. Jesinas pareiškė, kad geltonieji autobusiukai yra blogybė. „Tėvai neturi galimybės kontroliuoti savo vaiką, vaikai įpratinami nuo mažens migruoti, jis jau įpratęs važinėti. Bent pradinė mokykla kaime būtina, o valstybė, jeigu nori turėti išsilavinusią tautą, turi skirti tam pinigų sumą“, – teigė jis, atsakydamas į žurnalistų klausimą, gal labiau apsimoka iš mažų nykstančių mokyklų, kurių mokytojai skundžiasi mažais atlyginimais, mokinius pavėžėti geltonaisiais autobusiukais į didesnes mokyklas, o dalį pedagogų atleisti.
Į klausimą, ar jie nesupriešina mokytojų su likusia visuomenės dalimi, kuriai pensinis amžius tolsta, E. Jesinas atsakė, kad reikalavimas išleisti pedagogus į pensiją anksčiau savaime suprantamas, nes „teisęs aktuose pripažįstama, kad mokytojo darbas yra psichologiškai įtemptas ir sunkus“.
Tačiau netrukus paaiškėjo ir dar viena tokio reikalavimo priežastis – jie pageidauja, kad anksčiau išleistiems į pensiją mokytojams būtų sudaryta galimybė tęsti pedagoginį darbą ir taip prisidurti prie mažos pensijos. Tik nepaaiškino, kodėl jie „prisidurti“ nori gerokai anksčiau už kitus.
Apie galimybę pasitraukti iš darbo anksčiau neprarandant pensijos kalba ir kitų pedagogus vienijančių profesinių sąjungų – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ – atstovai.
LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas ir jo pavaduotojas Vytautas Silvanavičius bei „Sandraugos“ vadovas Kęstutis Juknys tikino, kad pedagogų reikalavimai pagrįsti, o žurnalistams, išdrįsusiems paklausti, kodėl mokytojai nori būti „lygesni“ už tarkime, chirurgus, kurie drebančiomis rankomis ims skalpelį sulaukę ir 65-erių, ar už viešojo transporto autobusu pusšimtį keleivių vežantį ir jų gyvybėmis rizikuojantį vairuotoją, kuris nenorėdamas prarasti darbo nuslėpė, kad jo širdis nesveika, nes jam niekas pensijos nepaankstins, leido suprasti, jog mokytojai – išskirtinė kategorija.
„Pagal mokslinius tyrimus ir įtampą darbe manome, kad reikia“, – tvirtino K. Juknis, o V. Silvanavičius pridūrė, kad „ne šiaip sau mokytojams duoda ilgesnes atostogas“.
Juoda katė kelio neperbėgo
Nors reikalavimai, kuriuos jie kelia, iš esmės panašūs, vienybės tarp profesinių sąjungų nėra. Vienos jų nusiteikusios geranoriškai ir ketina laukti, kokius sprendimus pasiūlys prieš kelias dienas sudaryta darbo grupė, o kitos dar rugpjūčio pabaigoje paskelbė mokytojų apklausą dėl streiko.
Anot A. Jurgelevičiaus, prieš rugsėjo 1-ąją jie sulaukė geros naujienos: „Turime patikinimą, kad vyriausybė yra pasiruošusi kartu su mokytojų atstovais iš esmės spręsti švietimo problemas“. Jei darbo grupės rezultatai nuvils, tada ir spręs, kokių veiksmų imtis.
Tačiau kitos profesinės sąjungos likus daugiau negu savaitei iki mokslo metų pradžios jau pradėjo apklausą dėl streiko. Vardindamas pedagogų reikalavimus K. Juknis tikino, kad nė vienas iš reikalavimų nėra populistinis ar neįgyvendinamas ir replikavo, kad „ministras turi galų gale apsispręsti“. „Visą vasarą laukėm, jokio (atsakymo)“, – piktinosi jis.
Profsąjungiečiai neatmeta, kad „darbo grupė sukurta dėl darbo grupės”. „Sudarė darbo (grupę) ir viskas? Darbo grupės sudarymas neatšaukia mūsų apklausos”, – sakė K. Juknis.
Ar bus rengiamas streikas, turėtų paaiškėti iki rugsėjo 5 dienos – iki tol tikimasi baigti pedagogų apklausą. Tačiau pasak A. Navicko, jei per mėnesį jie pamatys poslinkių, streikuoti neskubės.
Ką apie tai mano Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, nepriklausomi ekspertai bei patys buvę ir esami mokytojai, skaitykite rytoj.
