Vieniems tai – geriausia psichologinė atgaiva. Kitiems – bumbant atliekama pareiga ir palengvėjimas ją įvykdžius. Rinktis naujus drabužius lengva buvo, ko gero, tik tam karaliui iš pasakos.
Ar negalėčiau rengtis pigiau? Išsaugoti žmogišką orumą pernelyg neaukodamas piniginės tūrio? Jei mano drabužiai kainuotų penkiasdešimt ir tūkstantį penkis šimtus litų, ar jausčiausi taip pat?
Birželio pabaiga – diplomų gavimo metas. Apsimesiu, kad šiemet baigiu universitetą. Bandysiu susirasti tam gerbtiną kostiumą – švarką, kelnes ir marškinius. Taip pat pigiose, brangiose ir vidurinės klasės parduotuvėse pasiieškosiu vyriškos laisvalaikio aprangos – marškinėlių, džinsų bei megztinio.
Pradedu nuo prestižinių kostiumų parduotuvių. Vien išvydęs jų lentynas bei pardavėjo rimtumą, jaučiuosi susigėdęs savo sportbačių. Visas komplektas – švarkas, marškiniai ir kelnės, čia gali kainuoti nuo 900 iki 1500 litų. Suprantu, kad šiuo pasirinkimu būčiau užtikrintas. Kostiumą čia siūtų būtent man, pasirūpintų, kad „gultų kaip nulietas“. Antra vertus, mėnesį tektų valgyti makaronus arba įsisukti greitųjų kreditų ruletėje. Kairuoliškai prisimenu legendą apie turtuolį, užsisakiusį devynis švarkus ir vienerias kelnes, ir tą patį dieną jas pradeginusį lygintuvu.
Kas, jei tą patį kostiumą pirkčiau „paprastoje“, t.y., vidurinės klasės drabužių parduotuvėje, tokioje, kokią gali rasti kiekviename prekybos centre? Jose, kaip visuomet, visose tuo pačiu metu tas pats „išpardavimas“ ir „akcija“. Iš tikrųjų pigiau, marškiniai – nuo 50 iki 130, kelnės 100-130, švarkas nuo 200 iki 500 litų. Taigi, visas kostiumas man galėtų kainuoti apie 350-750 litų. Kasdienis „gatvės“ komplektas, sudarytas iš džinsų, marškinėlių ir megztinio – 300-400 litų.
Apsilankęs geroje dešimtyje drabužių parduotuvių suprantu, kad joms bendra ne tik nesibaigiančios „nuolaidos“. Rūbai kokybiški, pakankamai stilingi, su tokiais tikrai nebūtų gėda išeiti į gatvę, bet... labai jau vienodi. Net pardavėjos, rodos, visur šypsosi panašiai.
Na, jei jau ieškau pigaus išskirtinumo, visuomet galiu nusipirktus marškinėlius papuošti paties sugalvotu užrašu ar logotipu už 20-30 litų. Jei marškinėlius dar ir pirksiu toje pačioje vietoje, jie kainuos nuo 40 iki 70 litų.
Ko jau ko, o pigaus išskirtinumo būtent ir netrūksta pigiausiai grandžiai – dėvėtų rūbų parduotuvėms. Ir išpardavimas čia, nors mažiau reklamuojamas, tikresnis. Paskaičiuoju, kad tiek šventinį, tiek kasdienį kostiumą čia galėčiau išsirinkti už 30-60 litų, o jei dar pataikyčiau į akciją, netgi pigiau. Tiesa, už tai turėsiu sumokėti nejaukiomis parduotuvėmis, jose skambančia dešimto dešimtmečio pradžios muzika, nemaloniu dezinfekcijos kvapu. Jautresniems ir gėda gali būti.
Be to, tektų paplušėti renkantis. Nežinau, kiek valandų reiktų tokiose parduotuvėse ieškoti padoraus vyriško kostiuminio švarko bei kelnių. Negaliu nepripažinti: skirtumas iš tikrųjų jaučiasi. Tačiau ar jis proporcingas skirtumui, kurį jaučia kišenė, netekusi 100, 500 ir 1500 litų? Viskas priklauso nuo pastangų: ir dėvėtų rūbų parduotuvėse galima surasti tikrų „perliukų“, o atsainiai renkantis ar dėvint kostiumą, net ir tūkstančiai gali nepadėti gerai atrodyti.
Pakalbėkime apie Jūsų aprangą. Tenkinatės padėvėtų drabužių parduotuvėmis, amžinais „išpardavimais“ prekybos centruose ar ieškote prestižinių prekės ženklų? Galbūt turite patirties su brangių bei pigių drabužių patvarumu? Pasidalinti ja galite „Pinigų kartos“ portale bei mūsų „Facebook“ puslapyje. Ką apie tai pasakys patys drabužių pardavėjai ir užsieniečių patirtis, skaitykite jau netrukus.
