Vasarą, kai Maskvos apylinkės skendo liepsnose, o žmonės duso nuo smogo, tuo pat metu ugnyje skendo ir Romano Abramovičiaus vila Nicoje. Skirtingai nuo gaisrų Rusijoje, Abramovičiaus vilą greitai pavyko užgesinti, o jos savininkas ramiai persikėlė gyventi į vieną iš daugybės savo jachtų.
Dėl namo netekties Romaną Abramovičių, vieną turtingiausių žmonių Rusijoje ir Londono gyventojų išrinktą labiausiai miesto plėtrą įtakojančių verslininkų, niekam net nekyla mintis pavadinti likimo nuskriaustu, rašo naujienų portalas Inosmi.ru
Apie šio žmogaus gyvenimą, sugebėjusiam savo milžiniškus turtus susikrauti visiškai iš nieko, galima parašyti žadą atimantį romaną. Kas galėjo pagalvoti, jog gimęs nepritekliaus kankinamoje šeimoje, jis sugebės pakliūti į žurnalo Forbes turtingiausių pasaulyje 50 – tuką su 11, 2 mlrd. dolerių?
Jam pasaulį išvydus 1966 metais, prie jo lopšio niekada nebuvo sustojusi besišypsanti laimės fėja. Jo motina mirė dėl slapto aborto sukeltų komplikacijų jam būnant dar visai mažam, o tėvo gyvenimą perbraukė nelaimingas atsitikimas statybvietėje. Vos pusantrų metų likęs našlaitis, mažasis Romanas atsidūrė dėdės globoje.
Pirmieji juodojo aukso turtai
R. Abramovičiaus atokus laikymasis nuo žiniasklaidos ir visuomenės pagimdė labai daug įdomių istorijų, o ypač tokias, iš kur atsirado jo pasakiški turtai. Kalbama, jog būdamas 25 metų jam pavyko parduoti kariuomenei skirtą naftos traukinio sąstatą. Panašu į tiesą? Niekas iki šiol to nežino... Vienintelis nenuginčijamas faktas yra tas, jog Romanas Abramovičius turi įgimtą verslininko gyslelę ir talentą.
Britų žurnalistai Dominykas Midžlis ir Krisas Hatčinsas, tirdami jo verslininko karjeros pradžią, teigia: „Jis domėjuosi viskuo, kas tik gali atnešti pinigus. Jis sukūrė ir likvidavo virš dvidešimties įvairiausių verslų nuo automobilių padangų gamybos iki asmens sargybinių agentūros“. Šitaip šis žmogus užsidirbo savo pirmuosius pinigus, kurie vėliau virto naftos milijardais.
28 metų Romanas, tuo metu jau turėdamas nemenką pinigų bagažą, Borisui Berezovskiui pasiūlė bendradarbiauti. Ir žinoma neveltui: Berezovskis Abramovičių supažindino su tuometiniu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu, su kuriuo pažintimi Romanas kuo puikiausiai pasinaudojo. Tuo metu Rusija į privačias rankas pardavinėjo Sovietų Sąjungos laikais sukurtą pramonę – praktiškai už centus buvo galima įsigyti auksinius kiaušinius dedančią „žąsį“. Taigi Abramovičius su Berezovskiu nieko nelaukdami įsigijo naftos kompaniją „Sibirneft“ vos už 100 mln. dolerių, kai po 8 metų ji buvo perparduota „Gazprom“ jau už 13 milijardų.
Putino pasitikėjimas
Valdžiai Rusijoje pasikeitus ir vadžias perėmus Vladimirui Putinui, šis pradėjo tikrą karą su oligarchais, turtus sukrovusius Jelcino epochoje. B. Berezovskiui ir Gusinskiui teko sprukti iš šalies, „Jukos“ vadovas Chodorkovskis pakliuvo už grotų, o štai Abramovičius iš vandens išlipo visiškai sausas. „Abramovičiui pavyko įtikti Putinui“ – įsitikinęs analitikas Sergėjus Markovas.
Tam padaryti Romanas 2000 metais tapo šiaurės rytuose esančios Čiukotkos srities gubernatoriumi. Ir jei federalinė valdžia pinigų užmirštam regionui neturėjo, tai Abramovičiaus padėtis buvo visiškai kitokia. Per 8 jo valdymo metus Čiukotka pajuto rojų žemėje: Romanas pripirko sraigtasparnių (regione dėl gamtinių sąlygų neįmanoma tiesti kelius), statė mokyklas ir ligonines.
O tam, kad dar labiau įtikti Putinui, jis nutraukė ryšius su Berezovskiu. Nupirko jo „Siberneft“ dalį ir televizijos kanalą už tokią žemą kainą, kad buvęs oligarchas tai pavadino reketu. Turtuolis Abramovičius supranta, jog mažiausias likimo vingis – ir jis liks be nieko. Jo devizas, skambėjęs retų interviu metu, atspindi štai tokią jo gyvenimo pasaulėžiūrą: „Nemanykite, jog durys į kalėjimą jums uždaros visados“.
Brangūs pomėgiai
Dirbdamas Čiukotkoje, Abramovičius spėdavo pinigus leisti taip pat ir brangioms jachtoms, namams bei lėktuvams. 2003 metais aistra futbolui įkalbėjo jį įsigyti Londono klubą „Chelsi“ už 200 mln. eurų. Yra teigiančių, kad toks elgesys - baimės pakliūti už grotų padarinys. Dėl to Romanas ne tik investuoja užsienyje, kurdamas sau atsarginį išėjimą iš Rusijos reikalams pakrypus netinkama linkme, bet ir padeda tėvynėje: stato futbolo aikšteles vaikams, remia Maskvos „CSKA“ ir šalies rinktinę.
Tačiau oligarcho dėmesį prikausto ne tik futbolas, bet ir menas. Jame jis ne ką tesuprato iki tol, kol nesutiko savo trečiosios žmonos Darijos Žukovos. Nuo to laiko jis yra įsigijęs paveikslų už daugiau nei 110 mln. dolerių, o padovanojęs vieną vertingą paveikslą šiuolaikinio meno centrui gavo jo vadovo kėdę.
Dmitrij Savickij
