Lietuvos automobilių kelių direkcijoje prie Susisiekimo ministerijos įvyko Nuolatinės Kelių priežiūros ir plėtros programos komisijos posėdis, kurio pagrindine tema buvo tolesni kelių finansavimo klausimai.
Posėdyje konstatuota, kad tik 20 procentų valstybinės reikšmės magistralinių ir krašto kelių atitinka Europos Sąjungos Tarybos direktyvos reikalavimus, pagal kuriuos mūsų krašto keliais galėtų važinėti krovininės transporto priemonės su 11,5 tonos varančiąja ašies apkrova. O vien tik valstybinės reikšmės keliams tenka 80 procentų viso transporto eismo srauto.
Lyginant su 1992 metais, magistraliniai ir krašto keliai nusidėvėjo 11 procentų. Iš 14,62 tūkst. km valstybinės reikšmės kelių, jungiančių miestų ir kaimų gyvenamąsias vietoves su magistraliniais ir krašto keliais ar rajonų centrais, net 8,1 tūkst. km vis dar yra su nusidėvėjusia žvyro danga.
Nuo 2009 m. sausio 1 d., kai įsigalios Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio pataisa, numatanti 15 proc. programos lėšų skirti žvyrkeliams asfaltuoti, visiems kitiems valstybinės reikšmės keliams (magistraliniams, krašto, rajoninės reikšmės) liks tik 25 procentai šios programos lėšų (bendra Lietuvos ir Europos Sąjungos lėšų dalis finansuojamiems projektams įgyvendinti, keliams ir tiltams rekonstruoti, tiesti, statyti, remontuoti ir kt.).
Iki šiol valstybė savivaldybėms jų funkcijoms vykdyti kasmet papildomai skiria net 24 procentus Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų – 20 proc. iš vietinės reikšmės keliams numatytų lėšų ir 4 proc. iš valstybės reikmėms, susijusioms su keliais, finansuoti lėšų. Praktika rodo, kad geresnė situacija tose savivaldybėse, kurios ir pačios numato savo biudže-tuose lėšų kelių priežiūrai, taisymui bei kitiems darbams atlikti (Molėtų, Skuodo, Vilniaus ir kitose).
Apsvarstytos Lietuvos Respublikos Seimui teikiamos įstatymo projekto Nr. XP–2496 pataisos, kuriomis savivaldybėms skiriamos lėšos būtų padidintos 5 procentais. Tačiau daugelio Nuolatinės Kelių priežiūros ir plėtros programos komisijos narių nuomone, šio siūlymo įgyvendinimas situaciją tik komplikuotų ir pablogintų. Tokia įstatymo pataisa tik maža dalimi prisidėtų prie vietinės reikšmės kaimo kelių tobulinimo – žvyro dangos greideriuojamo sluoksnio atstatymo. O žala būtų gerokai didesnė: 5 proc. sumažinus investicijų dalį į valstybinės reikšmės kelius, nebus galimybių vykdyti jau parengtų Žvyrkelių asfaltavimo programų. Dar blogiau: tektų atidėti numatytus 2007–2013 metų jau parengtus ir patvirtintus projektus, kurie bendrai finansuojami Lietuvos ir Europos Sąjungos lėšomis.
Priimant sprendimus, reikia įvertinti ir kitus faktorius. Šių metų balandžio mėnesio Pasaulio banko duomenimis, Lietuva pagal vienam kilometrui tenkantį valstybinės reikšmės kelių priežiūrai ir plėtrai skirtų lėšų kiekį yra priešpaskutinėje vietoje. Esame autsaideriai pagal surinktus mokesčius, tenkančius vienai transporto priemonei. Be to, Lietuva Europoje kol kas užima liūdną pirmąją vietą pagal įskaitinių avarijų, jose sužeistų ir žuvusių asmenų skaičių.
