Afrikinio kiaulių maro akivaizdoje šernų naikinimo vajus neaplenkė ir prijaukintų jų gentainių bei kiaulės ir šernų hibridų – šernakiaulių. Panevėžio apskrities maisto ir veterinarijos tarnyba davė nurodymą sunaikinti Panevėžio miškų urėdijai priklausančioje Krekenavos girininkijoje gyvenančius kelis šernus. Nelikti turi ir vieno privataus asmens savo miško valdoje laikomų 7 šernų bei mėsos perdirbimu užsiimančios bendrovės „Čevaita“ 23 šernų. Panevėžio rajono gyventojo P.Kučo kiaulės susikryžmino su šernais.
Atsisveikina su šernais
Bendrovės direktorius Česlovas Kalunda nebuvo linkęs plačiau komentuoti nurodymo ir pasakoti, kaip jį vykdys.
„Mažinsime. Dabar jau nebegaminame gaminių iš šernienos“, – sakė jis.
Krekenavos girininkas Jonas Leika neslėpė, kad girininkai su augintiniais atsisveikino skaudama širdimi.
„Reikia, tai reikia, ką darysi“, – atsiduso girininkas.
Panevėžio rajone nėra oficialiai užregistruota šernakiaulių. Tačiau jų buvo prisiveisęs Karsakiškio seniūnijoje, Pinigėlių 2-ajame kaime gyvenantis garbaus amžiaus Petras Kučas.
Vyras „Sekundei“ yra pasakojęs, kad specialiai šernakiaulių neveisė. Jis laikė kiaules, kurios nuklysdavo į čia pat, vos už kelių žingsnių, esantį mišką, o ten esą jas paviliojo šernai.
P. Kučo hibridai irgi palaidi vaikščiodavo po miškus, siaubdavo kaimynų daržus ir kiemus. Žmonės dėl to ne kartą skundėsi ir seniūnijai, ir aplinkosaugininkams. Tačiau šiandien nei vieni, nei kiti nežino, ar pensininkas dar tebeaugina šiuos gyvūnus.
Ūkininkas neskuba paklusti
Vienas pirmųjų šalyje oficialų šernakiaulių ūkį įsteigęs Pakruojo rajone gyvenantis Gražvydas Čergelis griebiasi už galvos. Pasak vyro, iš Pakruojo valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos jis sulaukęs nurodymo išnaikinti visus gyvūnus. Ūkininkas neslėpė nepuolęs vykdyti įsakymo.
„Medžiotojams ne grėsmės zonose nurodyta palikti 10 proc. šernų populiacijos, o aš turiu paskersti visas iki vienos šernakiaules. Aš negausiu jokių kompensacijų. Kur logika? Juk mano gyvūnai laisvėje neklajoja, yra uždaryti, kaip ir ūkininkų kiaulės“, – kalbėjo 2006 metais kiaulės ir šerno hibridus pradėjęs auginti vyras.
Apie keliasdešimt šernakiaulių turintis G. Čergelis jas laiko ne tik komerciniais tikslais, šių gyvūnų mėsą valgo ir jo šeima. Mokslininkai giria šių, ligoms atsparių gyvūnų, mėsos kokybę.
G. Čergelis įsitikinęs, kad afrikinio kiaulių maro baimė visiškai susuko galvas aukštiems valdininkams. Jis ketina pasitarti su advokatais, kaip elgtis.
Pakruojo rajono gyventojui kartą su aplinkosaugininkais jau teko susiremti teisme. Jis bylinėjosi dėl teisės laikyti šernakiaules. Nors įstatymai draudžia auginti šiuos gyvūnus ne mokslo tikslais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą baigė G. Čergelio naudai.
Teismas konstatavo, kad Pakruojo gyventojas ne pats išveisė, o jau nusipirko šernakiaules, tad jos nebelaikomos laukiniu gyvuliu. Ūkininkas gali jas ir auginti, ir veisti. Jeigu vyras būtų laikęs naminę kiaulę ir laukinį šerną bei juos sukryžminęs ir užsiveisęs šernakiaulių, tuomet tai būtų laikoma įstatymų pažeidimu. Kitaip sakant, paties išvestų šernakiaulių jis auginti negalėtų.
Prieš šernakiaulių veisimą pasisakantys aplinkos apsaugos specialistai teigia, kad šernų ir naminių kiaulių kryžminimas galėtų turėti neigiamų padarinių jaunikliams, iškreipti genetiką.
Mokslininkai mano, kad šernakiaulės galėtų būti auginamos ir veisiamos, tik reikėtų užtikrinti, kad jos nebūtų paleidžiamos į laukinę gamtą.
Pakruojo valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkė Valentina Svečiulienė teigia, kad su ponu G. Čergeliu buvo sutarta, kad jis išnaikins savo augintinius, jei iškils afrikinio kiaulių maro grėsmė. Viršininkės žiniomis, ūkininkas šernakiaules likvidavo.
„Aptvare mes jų nebematėme“, – sakė ji. Paskui pridūrė, kad dar patikrins.
Pasak V. Svečiulienės, įsakymas naikinti šernus ir šernakiaules išleistas afrikinio kiaulių maro protrūkio prevencijos tikslais. Pasak jos, specialistai žino, ką daro.
„Gaila, bet ir šernų, ir šernakiaulių laukia liūdnas likimas“, – teigia specialistė.
Sugalvojo, kaip priversti šaudyti
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas Petras Narbutas neslepia, kad medžiotojai netrykšta noru naikinti šernus. Medžiotojų būreliai nuomojasi medžioklės plotus, daug metų gausino šernų populiaciją, tad dabar jiems sunku taikytis į šiuos žvėris.
Už šerną numatyta nuo 150 iki 250 litų kompensacija jų širdgėlos nesumažina.
Visgi medžiotojai vykdo įsakymą. Į Panevėžio valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą šios savaitės pradžioje ištirti buvo pristatyta daugiau kaip 90 mėginių. Tarnyba į Vilnių juos siunčia du kartus per savaitę – antradienį ir ketvirtadienį. Kol nėra tyrimo rezultatų, naudoti maistui šerno skerdieną draudžiama.
Aplinkos apsaugos ministerija, matydama, kad medžiotojai uoliai nevykdys įsakymo, susizgribo, kad nėra kaip teisiškai jų priversti iššaudyti šernus. Todėl buvo parengtas medžioklės įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas, kuriame numatyta galimybė medžiotojams atimti teisę naudotis medžioklės plotais, jeigu jie nevykdo gyvūnų gausos reguliavimo reikalavimų bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymų, kuriais siekiama sustabdyti užkrečiamųjų ligų plitimą.
Tiesa, ministerija švelnina toną dėl prijaukintų, užtvaruose laikomų šernų. Aplinkosaugininkams ir veterinarijos specialistams pasiūlyta numatyti priemones, kad visuomenės lankomose teritorijose gyvenantys, neužsikrėtę ir kontakto su išore neturintys gyvūnai nenukentėtų.
Gyvūnus gali būti laikinai uždrausta lankyti, jie galėtų būti izoliuoti.
Pasigailėti prijaukintų gyvūnų valdininkus privertė visuomenė, pasipiktinusi, kad girininkijose naikinami aptvaruose gyvenantys prijaukinti šernai.
Žmonės ypač jautriai sureagavo į televizijos žvaigžde tapusio Anykščių rajono Mikierių girininkijoje auginamo šerno Henriko likimą.
Anykščių miškų urėdijos miškininkai kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydami padėti išsaugoti žmonių mylimą šerną.
Inga SMALSKIENĖ
