Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje (ES) pagal eismo nelaimių dažnumą, savižudybes, skurdo lygį (tiesa, čia ji – tik „prizininkė“). Kai kur užsienyje, kaip atrodo, jau tampam vadinami vagių tauta. Spauda paskelbė ir dar vieną mūsų lyderiavimo sritį – pirmaujame taip pat pagal vidutinės įmonės vadovų atlyginimus.
Verslo įmonės vadovas pas mus uždirba (atsižvelgiant į gerokai menkesnius mokesčius didelėms pajamoms bei žemesnį kainų lygį šalyje) daugiau nei toks pat vadovas Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Airijoje, taip pat Šiaurės šalyse, JAV.
Lietuvoje įmonės vadovas, atskaičius mokesčius ir įvertinant pinigų perkamąją galią, gauna per mėnesį 25,6 tūkst. litų, tuo tarpu Estijoje 16,8, Latvijoje – 20,3, Norvegijoje - 16, Vokietijoje – 25,5, JAV – 21,8 tūkst. litų.
Tas faktas turi tris priežastis. Pirma, gerų vadovų Lietuvoje iš tiesų reta. Mūsų ekonomika pastarąjį laikotarpį augo taip greitai, kad vis stambesnių, veiklą šalyje ir tarptautiniu mastu sparčiai plečiančių įmonių gausėjo greičiau nei plėtojosi kvalifikuotų vadovų sluoksnis. Pakanka kuriai nors tarptautinei bendrovei, valdančiai daugumą mūsų įmonių, perkelti perspektyvų vadovą iš Lietuvos į postą kitoje šalyje, ir sujuda suvirpa visas plonytis aukštų vadybininkų sluoksnelis, prasideda viliojimai ir persikilnojimai. Vadybininkų yra dešimtys tūkstančių, dar tūkstančiai kasmet baigia universitetus, tarp jų – ir ne Lietuvoje, bet visi jie stokoja to, ko reikia rimtai bendrovei – patirties. Iš kur ta patirtis rasis, jei rinkos ūkis Lietuvoje veikia vos gerą dešimtmetį?
Tiesa, Lietuva čia jokia išimtis, nuo Estijos iki Bulgarijos padėtis tokia pati. Todėl ši priežastis gal ir gali paaiškinti mūsų pirmavimą prieš Suomiją ar JAV, bet ne prieš Estiją ar Latviją.
Antra priežastis – sėkmingosios Lietuvos bendrovės labai praturtėjo. Jau eilė metų šalies įmonių finansiniai rodikliai be perstojo gerėjo – augo ne tik pelno masė, bet ir veiklos pelningumas bei įdėto kapitalo rentabilumas. Pridėsime, kad maža rinka ir dar neišsiplėtoję tarptautiniai ūkiniai ryšiai didina monopolinių ir oligopolinių veiksmų galimybes Lietuvoje - dalis didžiųjų įmonių (įskaitant finansines) papildomai lobsta „kirpdamos“ smulkius tiekėjus bei eilinius vartotojus. Šitaip susidaro galimybės bendrovių valdyboms skirti savo nariams dosnius atlyginimus. Tokiai praktikai padeda ir progresinės mokesčių sistemos nebuvimas – kai labai dideli atlyginimai apmokestinami gan aukštais tarifais, valdyba turi dukart pagalvoti, ar verta kelti atlyginimus virš deramų dydžių.
Ši priežastis yra svaresnė; galime ją vadinti tiesiogine pagrindine lyderystės priežastimi.
Trečioji priežastis jau bendresnė ir gilesnė. Lietuvoje verslas vis dar nesijaučia esąs civilizuotas. Prastoka dažno mūsiškio verslo kilmė, visa ta „laukinio kapitalizmo“ patirtis kažkiek jį slegia ir depresuoja. Ta kilmė taip pat yra ir vis dar neįveikto verslo ir valdžios antagonizmo šaltinis.
Toks mūsų verslo tam tikras kompleksavimas ir yra šiek tiek kliūtis labiau bendradarbiauti su kitais visuomenės sluoksniais ir institucijomis, suvokti tautai ir valstybei iškilusius iššūkius ir teigiamai reaguoti į bendro nacionalinio veiksmo būtinumą. Subjektyviai jo atstovai gali jaustis anaiptol kitaip. Bet juos išduoda skaičiai.
Štai tie patys duomenys apie įmonių vadovų atlyginimus tvirtina: kuo toliau į rytus, kuo mažiau civilizuotas jaunasis kapitalizmas, tuo didesni vadovų atlyginimai.
Lietuva aplenkia kitas Baltijos šalis, Šiaurės, šalis, Vokietiją, JAV pagal tą atlyginimą. Užtat ji atsilieka nuo Rusijos ir Ukrainos, nuo Arabijos pusiasalio, Pietryčių Azijos ir Lotynų Amerikos valstybių. Dar kažkiek pastangų – ir pavysim tas lyderes, baigsim tuos politikų žaidimus su europėjimu?
2006 m. vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 1156 litai, Estijoje - 1657 litai, Suomijoje - 6663 litai. Užtat įmonės vadovas Lietuvoje gaudavo 25,6 tūkstančius litų, o Estijoje – 16,8 tūkst., Suomijoje – 15,4 tūkst. litų. Nėra jokio atsitiktinumo toje ryškioje koreliacijoje tarp vidutinių atlyginimų ir vadovų algų verslo įmonėse.
Žinoma, nereikėtų to fakto apie vadovų atlyginimus pervertinti. Jis apskaičiuotas šabloniškai, kartais remiasi neobjektyviais vietinių respondentų atsakymais ar ataskaitomis (tai viena iš priežasčių, kodėl liūdnai atrodom kai kuriose tarptautinėse ataskaitose apie verslo laisvę ar korupciją) – todėl gali būti smarkiai netikslus.
Be to, rimtesnius vertinimus galėtume daryti tik turėdami duomenis apie ilgesniu laikotarpiu išryškėjančią tendenciją.
Esame turtėjanti visuomenė ir natūralu, kad greičiausiai turtėja santykinai turtingesni. Tokia būna pradžia. Svarbu tik, kad ji neužsitęstų. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko duomenimis, 2006 m. Lietuva buvo pasiekusi 106 proc. savojo 1989 metų BVP lygio. Šiuo požiūriu pralenkėme tik Bulgariją, kuri tais metais pagaliau pasiekė prieš 17 metų turėtą gamybos lygį. Taigi, labai didelius įmonių vadovų atlyginimus tokioje menkai ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje kaip Lietuva gali palaikyti tik didelio masto santykinis skurdas.
Tas skurdas ne tik daro mus užsienių juodadarbių ir net vagių tauta, bet ir grasina dar prastesne ateitimi, kai pagaliau reikės ne tik šnekėt, bet ir kurt naują visuomenę ir žiniomis grįstą ekonomiką.
Siūlyti nustatyti įvesti atlyginimų ribas ar kitaip imti varžyti privačių įmonių vadovų atlyginimus būtų tiek pat buka, kiek buki yra atsiradę pasiūlymai dėl nepaprastai gausių eismo nelaimių. Esą, būtina dar pailginti mokymosi vairuoti laiką, griežtinti egzaminų tvarką ir kalti į galvą dar daugiau taisyklių (gal ir sugalvoti jų daugiau) – visi tada važiuos taip, kaip svajoja kelių policijos patrulis. Kas bent kartelį žvilgtelėjo, kaip kai kurie džigitai pervažiuoja sankryžas mūsų sostinėje, nesunkiai supras, kad vairavimo egzaminas čia niekuo dėtas. Problema – ne oficialios taisyklės, o moralės nuostatos, kurioms atsirasti kai kurių žmonių galvelėse turi padėti ir visuomenė.
