Netrukus minėsime pirmojo dešimtmečio narystės Europos Sąjungoje metines. Pasiektas progresas akivaizdus – pagal daugelį makroekonominių rodiklių Lietuva buvo sparčiausiai besivystanti valstybė. Kita vertus, kai kurios problemos liko ne tik neišspręstos, bet jos net paūmėjo. Kokių rezultatų galima tikėtis antrąjį narystės dešimtmetį ir kokių klaidų vertėtų nebekartoti?
Narystė ES pirmiausia suteikė Lietuvai galimybę įsilieti į vieną iš didžiausių ir pažangiausių pasaulio rinkų. Keturios pamatinės ES vertybės – laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas – suteikė Lietuvai daugybę galimybių, padidino įmonių produktyvumą ir gyventojų gyvenimo kokybę.
Prie Lietuvos infrastruktūros vystymo, regioninės bei socialinės atskirties mažinimo bei įmonių efektyvumo didinimo Europos Sąjunga prisidėjo teikdama finansinę paramą. Per 2004-2013 metus Lietuvą pasiekė 42 milijardai litų. Turbūt Lietuvoje nerastume gyventojo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai nepajuto šios paramos naudos – ūkininkai gavo tiesiogines išmokas, įmonės pigiau įsigijo gamybos įrengimus, darbuotojai kėlė savo kompetencijas, miestai ir miesteliai tiesė kelius, apšvietė gatves, statė sporto sales ir įrenginėjo parkus. Per dešimtmetį Lietuvos ekonomika pasiekė milžinišką progresą. Netgi nepaisant itin gilios 2009 metų krizės, Lietuvos BVP pernai buvo 38 proc. didesnis nei 2003 metais – jokia kita ES valstybė šiuo laikotarpiu neaugo taip greitai. Dar įspūdingesni buvo eksporto rezultatai – prieš įstojimą į ES įmonės eksportavo už 29,2 milijardo litų, o pernai eksportuotų prekių ir paslaugų vertė pirmą kartą viršijo 100 milijardų litų ir buvo net 254 proc. didesnė nei 2003 metais. Nė viena kita ES valstybė negali pasigirti tokiu augimu. Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, tarp visų naujų ES narių Lietuva padarė didžiausią šuolį link ES vidurkio.
Tiesa, galimybė laisvai keliauti ir dirbti visose ES valstybėse turėjo mažiau pageidaujamų pasekmių – daugiau nei dešimtadalis gyventojų nusprendė gyventi ir dirbti nebe Lietuvoje. Tačiau klaidinga būtų manyti, jog tai prarasta visuomenės dalis. Dauguma jų palaiko glaudų ryšį su Lietuva – nuolat čia grįžta, investuoja į nekilnojamąjį turtą, dalį savo pajamų skiria tėvynėje likusiems artimiesiems. Vien pernai emigrantų perlaidų suma siekė 5,4 milijardo litų arba 4,4 proc. BVP – tai tik šiek tiek mažiau nei buvo skirta visoms senatvės pensijoms. Dalis išvykusiųjų kažkada grįš gyventi ir kurti Lietuvoje, kai kurie kiti – garsins Lietuvą gyvendami už jos ribų.
Deja, narystė ES kol kas nepadėjo užgydyti kai kurių socialinių ir ekonominių Lietuvos žaizdų – džiugina tikrai ne visi gyventojų gerovę rodantys rodikliai. Vidutinis darbo užmokestis išlieka vienas žemiausių ES. Vis tik šis rodiklis nėra labai tikslus, nes oficialią statistiką iškreipia gajus polinkis mokėti neoficialius priedus prie atlyginimų. Beveik trečdalis suaugusiųjų yra netoli skurdo ribos ir socialinės atskirties. Nors per dešimtmetį jų dalis sumažėjo daugiau nei 10 procentinių punktų, tačiau vis dar gerokai viršijamas ES vidurkis. Gimstamumo rodiklis pakilo iš prarajos, kurioje atsidūrė pirmojo atkurtos nepriklausomybės dešimtmečio metu, tačiau Lietuvoje vis dar gimsta per mažai vaikų, kad būtų užtikrintas pastovus gyventojų skaičius.
Nepavyko išsiskirti ir pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas – likome paskutinėje vietoje tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių. Kita vertus, tai, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuva buvo sparčiausiai augusi ES valstybė net pritraukdama mažiausiai užsienio investicijų, rodo išskirtinį šalies vidinį potencialą. Ne tik neišspręsta, bet net ir paaštrėjusia problema reikėtų laikyti per dešimtmetį išaugusią energetinę priklausomybę – iš elektros eksportuotojo Lietuva tapo importuotoju ir vis dar yra priklausoma nuo vienintelio ir nelabai draugiško dujų tiekėjo.
Lietuvos ekonomika įžengia į vidurio amžiaus krizę – lengvi augimo šaltiniai išnaudoti, demografinės tendencijos bus vis labiau nepalankios, todėl ekonomika ateinantį dešimtmetį augs maždaug dvigubai lėčiau. Vien importuojant naujas technologijas augti bus sunku, reikės vis daugiau vidinio kūrybinio potencialo. Tam būtina tobulinti švietimo sistemos funkcionavimą ir verslo aplinką, leisiančią mažinti struktūrinį nedarbą ir atskirtį.
Nuo kito dešimtmečio pradžios labai sumažės ir finansinė ES parama, todėl itin svarbu šiuos beveik paskutinius 44 milijardus litų, paskirtus Lietuvai 2014-2020 metų laikotarpiu, paskirstyti kuo skaidriau ir efektyviau. Tai, kad neretai ES parama buvo skiriama „apsukresniems“, o ne turintiems geresnių idėjų, o nemaža dalis anksčiau paramą gavusių įmonių jau nebeegzistuoja, yra apmaudus praradimas. Didžiausias pirmojo narystės ES dešimtmečio pasiekimas buvo ekonomikos ir privataus sektoriaus efektyvumo augimas. Antrąjį narystės dešimtmetį tuo pasidžiaugti, greičiausiai, neteks. Tačiau galima pasiekti progresą kitoje dimensijoje – sutelkti dėmesį į viešojo sektoriaus efektyvumą ir socialinės bei regioninės atskirties mažinimą. Ir nereikėtų užmiršti, kad siekiant šių tikslų, nebūtina paaukoti augimo ir efektyvumo, o vienų gyventojų gerovės didinimas, nereikalauja kitų gerovės mažinimo.
