Kompanijų siekis susitarti su konkurentais dėl vienodų kainų gali atnešti nemažai pelno abejoms pusėms. Taičiau nuslėpti tokį susitarima gali būti labai sunku, rašo „The Financial Times“.
JAV veikiantis pelno nesiekiantis Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras neseniai išleido studiją, kurioje paaiškinama, kaip kompanijų veikia karteliniuose susitarimuose.
Niujorko universiteto Verslo mokyklos profesorius Davidas Yermackas bei studijos autoriai Tanja Artiga Gonzalez ir Markusas Schmidas tyrė daugiau nei 200 JAV kompanijų, kurios 1986-2010 metais buvo apkaltintos dėl susitarimų kainomis.
Jų atliktas tyrmas parodė, kad kompanijos, įsitraukusios į neleistiną kartelinę veiklą, naudojo „eilę strategijų, kad paslėptų savo veiksmus tiek nuo išorinės, tiek nuo vidinės publikos“.
Lyginant su kompanijomis, kurios tokių kaltinimų nesulaukė, kartelinės bendrovės įsitraukia į „neįprastus pelno dydžio sušvelninimus“ arba jo svyravimo išlyginimus. Kitos buhalterinės priemonės buvo naudojamos perpus dažniau iš naujo skelbiant finansinę padėtį ir dažniau keičiant industrinio sektoriaus klasifikaciją. Taip būdavo paslepiamas pelno nepastovumas. Taip pat kartelinės kompanijos netaip reguliariai keisdavo auditorius.
Profesorius. D. Yermackas ir jo kolega pateikia pavyzdį, kaip farmacijos bendrovė „Bristol-Myers Squibb“ naudojo panašiais apskaitos praktikas. Iki kaltinimų, pateiktų 2007 metais, dėl kartelinių susitarimų laikotarpyje tarp 1998 ir 2005 metų savo verslo kryptį perklasifikuodavo beveik kasmet. Įdomu ir tai, kad kompanija per visus tuos metus taip ir nepakeitė savo auditoriaus, nepaisant skelbiamų finansinių problemų.
Tyrime pastebėta, kad korporacinės bendrovės vadovu dažniau paskiria užsienyje esantį asmenį arba tą, kuris vadovauja kelioms kompanijoms.
Papildomi tyrimai parodė, kad kartelinių kompanijų vadovai daug dažniau veikdavo savo turimomis akcijomis nei įprastų įmonių vadovai. Profesorius D. Yermackas teigia, kad vadovai stengiasi apsaugoti savo turimą kapitalą, jei kartelinis susitarimas būtų išaiškintas.
Mokslininkai teigia, kad jų turimos išvados gali būti panaudojamos ne tik kainų susitarimo sandoriuose, bet ir išaiškinant įmones, slepiančias savo finansinę padėtį.
