Karolis Birgilas
Čia nuolat ruošiamasi karui, todėl trūksta prekių. Visur kabo lyderio paveikslai, o per garsiakalbius skleidžiama propaganda. Pilna apleistų daugiabučių, tačiau valdžios rūmai tviska. Šiaurės Korėjos gyventojai niekada nesužinos, kad šiandien gyvena kaip romane „1984-ieji”.
Į šią šalį visomis išgalėmis stengiamasi neįsileisti Vakarų pasaulio idėjų, taigi vienos geriausių XX amžiaus knygų, kuri išgarsino George’ą Orwellą, bibliotekose tiesiog nėra. Tai viena uždariausių rinkų pasaulyje, o režimas itin griežtai riboja atvykstančiųjų skaičių. Apie užsienio investicijas negali būti nė kalbos. Šalis beveik neeksportuoja pagamintų prekių. Tad iš ko gyvena Šiaurės Korėjos žmonės?
Stiprus iškasenų sektorius
Visą savo gyvavimo laikotarpį šalis gyveno iš žemės ūkio ir iškasenų. Pasibaigus Korėjos karui, šalys sutarė nutraukė ugnį ir Pietų Korėja nuo Šiaurės Korėjos ties 38 lygiagrete atskyrė siena, dar kitaip vadinama demilitarizuota zona. Šiaurinėje pusėje liko ne tokia derlinga žemė, tačiau po ja plyti vienas pagrindinių šalies pajamų šaltinių – naudingosios iškasenos. Seule veikiančio Šiaurės Korėjos resursų instituto teigimu, šalis gali pasigirti gausiais metalo rūdos, akmens anglies, klinčių ir magnezito rezervais. Taip pat skaičiuojama, kad Šiaurės Korėjos gelmėse plytintys retųjų metalų klodai apytiksliai turėtų būti verti 6 trln. JAV dolerių. Būtent iškasenos sudaro daugiau nei penktadalį viso Šiaurės Korėjos eksporto, tačiau šis potencialas nėra išnaudojamas iki galo.
„Songun“ politika
Ši strategija orientuota į tai, kad visi šalies resursai pirmiausia atitenka Šiaurės Korėjos armijai, o vėliau perskirstomi kitoms institucijoms ir gyventojams. „Songun“ buvo pradėta taikyti dar 1960 metais, tačiau nebuvo įprasminta ideologinėse gairėse. 1994-aisiais ši politika pradėta plėsti, armija pradėjo reikalauti daugiau išteklių dėl galimo pavojaus iš JAV ir siekio suvienyti abi Korėjas. Šalies kariuomenė yra ketvirta pagal dydį pasaulyje, o karo pramonei skiriama daug metalo ir sunkiosios pramonės išteklių. Verta pažymėti, kad Jungtinių Tautų rugpjūčio mėnesio duomenimis, Šiaurės Korėjoje karinę tarnybą atliko 1,19 mln. piliečių, kuriuos, savaime suprantama, išlaiko valstybė.
Pusiasalyje yra nuolat įvesta karinė padėtis, bent jau taip skelbiama per garsiakalbius šalies sostinėje Pchenjene. Sovietų Sąjungą sugriovė „mėlyni džinsai ir rokenrolas“, o Šiaurės Korėjoje prekių nepriteklius nebus pastebėtas dėl nuolatinio gyventojų bauginimo. Tam yra ir objektyvių priežasčių, nes demilitarizuota zona tarp abiejų Korėjų yra labiausiai ginklais saugoma teritorija pasaulyje, o gyventojų, dėvinčių karinę uniformą, skaičius nenusileidžia nacistinei Vokietijai. Stebint masyvius Šiaurės Korėjos karinius paradus, tai tampa akivaizdu. Vis dėlto tai tik išryškina dar vieną įdomų šalies ekonominį momentą.
Seni, kopijuoti ir „blogio“ automobiliai
Sovietų Sąjunga buvo ne tik karinė, bet ir gamybinė Šiaurės Korėjos partnerė. Čia buvo atkeltos kelios automobilių, daugiausia skirtų kariuomenei, gamybos linijos. „Pyongsang Auto Works“ gamykloje buvo surenkami rusiški GAZ 69 visureigiai, kuriuos lietuviai dar vadina viliukais. Pastarieji buvo nukopijuoti nuo Antrojo pasaulio karo metais amerikiečių gamintų legendinių „Jeep Willy“. Vėliau šis modelis buvo atnaujintas ir pavadintas UAZ 469. Būtent šie modeliai riedėjo šiemetiniame Šiaurės Korėjos kariniame parade. UAZ 469 automobiliai naudojami išskirtinai armijos, o jų eksportas visiškai nepasiteisintų.
Rusijoje jau gaminami atnaujinti „Hunter“ modeliai, kuriuos perka tik medžiotojai ir Rusijos milicija. Jau minėta gamykla gamino „Kaengsang 88“ modelį, kuris buvo identiška „Mercedes Benz 190” kopija. Dėl prastos surinkimo kokybės šalis net nemėgino eksportuoti pigesnių kopijų. Apskritai nedaug gyventojų gali sau leisti įpirkti automobilius, o ir jų naudojimas gali būti kriminalizuojamas. 2007 metais dėl įtemptų santykių su Japonija lyderis Kim Jong Ilas įsakė konfiskuoti visus japoniškus automobilius. Ironiška, tačiau jo karstas 2011-aisiais buvo vežamas „blogio ašies valstybėje“ pagamintu „Lincoln Continental“.
Neišnaudotas turizmas
Per metus į šalį atvyksta 1–2 tūkst. užsienio svečių. Labai sunku prognozuoti, kiek šis skaičius išaugtų, jei režimas sušvelnintų įvažiavimo taisykles. Kitose šalyse į turizmą žvelgiama kaip į svarbų vidutinio ir smulkiojo verslo pajamų šaltinį, o Šiaurės Korėjoje jis gali būti net nuostolingas Užsieniečiai nėra įleidžiami be gidų. Šie pasakoja apie šalį, prižiūri, kad nebūtų filmuojami „netinkami“ vaizdai ir būtų laikomasi taisyklių. Įprastas maršrutas: autobusas – paminklas lyderiui – autobusas – viešbutis. Beatodairiškas rūpinimasis turistais yra apgaulingas, nes taip siekiama neparodyti kasdieninės Šiaurės Korėjos. Atvykėliai apgyvendinami prašmatniuose, bet tuščiuose viešbučiuose, valgydinami valgiais nukrautuose restoranuose, kur, be jų, kitų lankytojų nėra, demonstruojamos parduotuvės su dirbtiniais vaisiais. Šioje šalyje sukurtas dirbtinis kelionės maršrutas, o apie pasivaikščiojimą po vietos parduotuves negali būti nė kalbos.
Bedradarbiavimo svarba
JAV Centrinės žvalgybos duomenimis, net 91 proc. pramonės prekių gamina valstybė. Gyventojai negali turėti nuosavo verslo, o prekės ir maistas yra išduodami naudojant Viešąją paskirstymo sistemą. Tiesa, Šiaurės Korėjos gyventojai gali gauti atlyginimą, tačiau jis atiduodamas valdžiai. Penktadienį, kai buvo spausdinamas šis laikraštis, Šiaurės ir Pietų Korėjos atnaujino bendradarbiavimą Kaesongo pramoninėje zonoje. Balandį maždaug 100 tūkst. darbuotojų buvo evakuoti iš šios zonos dėl branduolinio karo iš Šiaurės Korėjos pusės grėsmės.
Tai yra 66 kv. km ploto regionas, kuriame leidžiama veikti Pietų Korėjos gamykloms. Kaesongo gamyklose dirba maždaug 53 tūkst. Šiaurės Korėjos gyventojų, kurie turi specialių techninių gebėjimų ir gali laisvai kalbėti Seulo dialektu. Kasmet Phenjenas iš Pietų Korėjos už darbuotojų darbą gauna 90 mln. JAV dolerių atlygį. Nors Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas nuolat grasina branduolinėmis galvutėmis, panašu, kad būtent kapitalistinio pasaulio rinkos gali išlaisvinti šalies ekonominį potencialą.
FAKTAI:
Šiaurės Korėjos ekonomika Šiaurės Korėjos BVP vienam gyventojui yra 1,7 tūkst. JAV dolerių Šalies darbo jėga yra 10,7 mln. gyventojų Prekybos balansas siekia 1 mlrd. JAV dolerių
