Karjera Lietuvoje: įmanoma ar beviltiška?

Kas­dien kar­je­ra už­ima vis aukš­tes­nę vie­tą dau­ge­lio pri­ori­te­tų są­ra­še, o žo­dis „kar­je­ris­tas“ pa­ma­žu kei­čia dar­bo­ho­li­ko są­vo­ką. Jau­nuo­liai en­tu­zias­tin­gai pra­de­da kur­ti sa­vo ver­slą, de­ja, kar­tais taip ir ne­su­lau­kia pa­si­se­ki­mo. Abi­tu­rien­tai su di­de­liu už­si­de­gi­mu sto­ja į aukš­tą­sias mo­kyk­las ir ti­ki­si, kad dirbs mėgs­ta­mą dar­bą bei sėk­min­gai kils kar­je­ros laip­tais, ta­čiau ne­ma­ža da­lis bai­gu­sių­jų stu­di­jas ir įgi­ju­sių ba­ka­lau­ro di­plo­mą sėk­min­gai bei per­spek­ty­viai mi­na dar­bo bir­žos slenks­tį. Apie kar­je­rą, kar­je­ris­tus, sėk­mės for­mu­lę ir per­spek­ty­vas Lie­tu­vo­je kal­bė­jo­mės su fi­nan­sų mi­nist­re In­gri­da Ši­mo­ny­te.

Kar­je­ra – to­bu­lė­ji­mas

– Šian­dien daž­nai tiek vie­šo­jo­je, tiek tar­pas­me­ni­nė­je erd­vė­je skam­ba žo­dis „kar­je­ris­tas“. Kaip ma­no­te, tai tei­gia­ma ar nei­gia­ma są­vo­ka?

– Ma­nau, kad kas­die­nė­je kal­bo­je šiam žo­džiui su­tei­kia­ma dau­giau ne­igia­mo krū­vio, ma­nant, kad „kar­je­ris­tas“ – tai žmo­gus, ku­ris no­ri pa­si­ly­pė­ti ant aukš­tes­nio kar­je­ros laip­te­lio, ir siek­da­mas to tiks­lo ne­tu­ri jo­kių skru­pu­lų. Vi­sų pir­ma, rei­kė­tų siek­ti ne aukš­tes­nio sta­tu­so ar ge­riau skam­ban­čių pa­rei­gų, o aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos ir ge­res­nių dar­bo re­zul­ta­tų. Toks „kar­je­ris­tas“ bū­tų siek­ti­nas pa­vyz­dys.

– Ko­kia kar­je­ros svar­ba Jū­sų gy­ve­ni­me? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo dar­bo pa­tir­tį.

– Gy­ve­ni­me ma­ne la­biau­siai ža­vi ga­li­my­bė dirb­ti įdo­mų, iš­šū­kių ne­sto­ko­jan­tį dar­bą. To­kį dar­bą ra­dau at­ėju­si į Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ją dirb­ti spe­cia­lis­te Fis­ka­li­nės po­li­ti­kos de­par­ta­men­to mo­kes­čių sky­riu­je. Tap­ti vir­ši­nin­ke, di­rek­to­re ar mi­nist­re nie­ka­da ne­bu­vo ma­no tiks­las, nors vi­sus šiuos laip­te­lius „per­bė­gau“ ir tie­siog taip su­ta­po, kad spren­di­mus pri­iman­tie­ji man pa­siū­ly­da­vo im­tis vis di­des­nės at­sa­ko­my­bės, ku­ri pa­pras­tai sie­ja­si ir su aukš­tes­nė­mis pa­rei­go­mis. At­sa­ko­my­bės ne­bi­jau, tai­gi – su­tik­da­vau. Vis­gi ne­jaus­čiau jo­kio dva­si­nio dis­kom­for­to, jei­gu ma­no pa­rei­gos vėl va­din­tų­si „spe­cia­lis­tas“. Kar­je­ra tie­sio­gi­ne šio žo­džio pras­me ma­no gy­ve­ni­me ne­už­ima jo­kios ypa­tin­gos vie­tos.

Ba­le­ri­na ne­bus

– Da­ly­vau­da­ma Vil­niaus uni­ver­si­te­to Kar­je­ros die­nų'12 ati­da­ry­mo ren­gi­ny­je ke­le­tą kar­tų pa­mi­nė­jo­te, kad svar­bu ne­bi­jo­ti sau pri­si­pa­žin­ti, jog „ne ten pa­tai­kei“. Jei vie­ną ry­tą at­si­kel­tu­mė­te ir su­pras­tu­mė­te, kad tai, ką da­ro­te, – ne Jums, kad iš­si­sė­mė­te, vis­ką mes­tu­mė­te ir ieš­ko­tu­mė­te sa­vęs iš nau­jo?

– Ne, nes vie­ną ry­tą at­si­kel­ti ga­li pras­tai iš­si­mie­go­jęs, ser­gan­tis ar dar koks „ne for­moj". Vie­no ry­to pa­grin­du to­kie spren­di­mai ne­tu­rė­tų bū­ti pri­ima­mi, nors at­ski­rais at­ve­jais to­kie spon­ta­niš­ku­mai ga­li bū­ti la­bai sėk­min­gi. Ku­rį lai­ką kir­ban­tis įsi­ti­ki­ni­mas, kad vei­kiu ne tai, ką no­rė­čiau, vers­tų ieš­ko­ti ki­tų ke­lių ir ne­bi­jo­čiau jų, ne­pai­sant to, kad ne­su jau­nuo­lė. Ži­no­ma, to­kiais at­ve­jais ne­pa­kenk­tų ir do­zė re­a­liz­mo, pa­vyz­džiui, re­a­li­zuo­ti sa­vęs ba­le­te jau tur­būt ne­ga­lė­čiau, net jei­gu man to la­bai no­rė­tų­si. (šyp­so­si)

– Ar mo­te­rims kar­je­ros siek­ti sun­kiau nei vy­rams? Ko­dėl?

– Daug apie tai ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ma­no as­me­ni­nė pa­tir­tis ne­pa­tvir­ti­na, kad bū­tų sun­kiau, bet gal­būt taip yra to­dėl, kad są­mo­nin­gai tos kar­je­ros, ku­ri su­pran­ta­ma kaip aukš­tes­nis laip­te­lis hie­rar­chi­jo­je, nie­ka­da ne­sie­kiau. Skep­tiš­ko po­žiū­rio te­ko pa­jus­ti, bet at­vi­ro dis­kri­mi­na­vi­mo ar truk­dy­mo vien dėl to, kad ne­su vy­ras, – tik­rai ne. Ma­nau, daž­nai mo­te­rys pa­čios pa­si­ren­ka ki­tus pri­ori­te­tus, gal­būt bai­mi­na­si, kad ne­su­si­do­ros, to­dėl at­si­sa­ko pro­fe­si­nių iš­šū­kių.

– Kas ga­li su­griau­ti kar­je­rą? Ar tie­sa, kad daug pa­sie­kęs žmo­gus tu­ri daug prie­šų?

– Jei­gu „kar­je­ra“ su­pran­ta­ma kaip nuo­la­ti­nis ko­pi­mas tar­ny­bi­niais laip­tais aukš­tyn, tuo­met tą ko­pi­mą ga­li su­griau­ti įvai­rios sub­jek­ty­vios ir ob­jek­ty­vios ap­lin­ky­bės. Jei­gu kar­je­rą su­pra­si­me kaip nuo­la­ti­nį to­bu­lė­ji­mą, tuo­met, ma­tyt, nie­kas ne­ga­li jos su­griau­ti.

Žmo­gus, ku­ris yra pa­sie­kęs daug, ap­lin­ki­niams ke­lia įvai­rių emo­ci­jų – su­si­ža­vė­ji­mą, pa­vy­dą ar ki­tas, ne­bū­ti­nai tei­gia­mas, min­tis. Vis­gi ne­ži­nau, ar kiek­vie­ną ne itin ge­ra­no­riš­kai nu­si­tei­ku­sį ga­li­ma va­din­ti prie­šu. Kal­bant apie as­me­ni­nę pa­tir­tį, jo­kių prie­šų ne­tu­riu, nors pui­kiai su­vo­kiu, kad to­li gra­žu ne vi­si žmo­nės mėgs­ta ma­ne ar tai, ką da­rau.

– Ar dirb­da­ma fi­nan­sų mi­nist­re at­ran­da­te lai­ko sau?

– Ži­no­ma. Dar­bas nė­ra vis­kas. Su žmo­gu­mi, ku­ris ne­ma­to nie­ko, iš­sky­rus dar­bą, la­bai sun­ku... dirb­ti.

Kaip įsi­lie­ti į rin­ką?

– Ko­kia, Jū­sų nuo­mo­ne, šian­dien per­spek­ty­viau­sia spe­cia­ly­bė Lie­tu­vo­je? Ko­dėl?

– Ma­nau, kad tai ga­na ne­pra­smin­gas ver­ti­ni­mas. Ga­li­ma at­sa­ky­ti, ko­kių spe­cia­ly­bių dar­buo­to­jų la­biau­siai trūks­ta šian­dien, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad jų truks ir po pen­ke­rių me­tų. Spar­čiai be­si­kei­čian­čia­me gy­ve­ni­me, ma­no nuo­mo­ne, svar­bi yra ne kon­kre­ti spe­cia­ly­bė, o ge­bė­ji­mas ir no­ras nuo­lat gau­sin­ti sa­vo ži­nias. Ma­nau, kad da­bar ma­žai ką nu­ste­bin­si ge­ro­mis an­glų kal­bos ži­nio­mis ar kom­piu­te­ri­niu raš­tin­gu­mu. Tai bu­vo tik­rai svar­būs pri­va­lu­mai prieš pen­kio­li­ka me­tų. Tai­gi rei­kia ieš­ko­ti nau­jų bū­dų iš­si­skir­ti iš ki­tų.

– Kaip ma­no­te, ar aukš­tą­sias mo­kyk­las bai­gia rei­kia­mas skai­čius spe­cia­lis­tų? Ko­dėl, Jū­sų nuo­mo­ne, vie­ni dir­ba pa­gal įgy­tą spe­cia­ly­bę, ki­ti – ne?

– Ma­nau, kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri lais­vę nu­spręs­ti – rei­ka­lin­gas jam aukš­ta­sis iš­si­la­vi­ni­mas ar ne ir koks. At­sa­ko­my­bę už sa­vo spren­di­mus rei­kia pri­si­im­ti pa­čiam žmo­gui. Lais­vos rin­kos są­ly­go­mis sa­vo rei­ka­lin­gu­mą rei­kia įro­dy­ti. „Vals­ty­bi­nių už­sa­ky­mų“, kai ša­lis ga­ran­tuo­ja dar­bą pa­gal įgy­tą spe­cia­ly­bę, lai­kai se­niai pra­ėjo.

– Dar vi­sai ne­se­niai spau­do­je pa­si­ro­dė be­ga­lės pra­ne­ši­mų, jog jau­ni­mas Lie­tu­vo­je sun­kiai įsi­lie­ja į dar­bo rin­ką. Ar tai iš tie­sų vyks­ta? Ko­dėl?

– Eg­zis­tuo­ja tam tik­ra in­for­ma­ci­jos asi­met­ri­ja, taip pat tam tik­ri „štam­pai“, ku­rie tur­būt ne­re­tą nu­ve­da tais ke­liais, ku­riais ei­ti nė­ra nei ypa­tin­go no­ro, nei ypa­tin­gų ga­bu­mų. Pa­vyz­džiui, eko­no­mi­kos moks­lų po­pu­lia­ru­mo fe­no­me­ną ga­li­ma pa­aiš­kin­ti vy­rau­jan­čiu įsi­ti­ki­ni­mu, kad mo­ky­tis ten leng­va, o bai­gus moks­lus ga­li­ma daug už­dirb­ti. Ži­no­ma, ga­li­ma, ta­čiau už­dar­bį ga­ran­tuo­ja ne di­plo­mas, o dau­gy­bė veiks­nių. Be to, dau­giau­sia už­dirb­ti tur­būt įma­no­ma ver­sli­nin­kams, ta­čiau tam svar­bes­nės as­me­ni­nės sa­vy­bės nei di­plo­mai.

No­rint gau­ti tiks­lių­jų, in­ži­ne­ri­nių ar me­di­ci­nos moks­lų di­plo­mus, rei­kia įdė­ti daug pa­stan­gų, o tai bai­do sto­jan­čiuo­sius į aukš­tą­sias mo­kyk­las. Jei­gu rim­to mo­ky­mo­si per­spek­ty­va at­ro­do ne­pa­trauk­liai, tuo­met ge­riau­sia už­vis bū­tų ieš­ko­ti ne kur leng­vai gau­ti di­plo­mą, o im­tis pro­fe­si­nės veik­los ar ama­to ir gal­būt tik vė­liau pa­si­rink­ti aukš­tą­jį moks­lą, prie ku­rio la­biau links šir­dis ir pro­tas.

Ap­klau­sos ro­do, kad la­bai daug jau­nų žmo­nių sva­jo­ja tap­ti vals­ty­bės tar­nau­to­jais. Tai ne­bū­tų blo­gai, jei­gu ne vy­rau­jan­tis įsi­ti­ki­ni­mas, kad vals­ty­bės tar­ny­ba lai­ko­ma „nuo­lat ka­vą gurkš­no­jan­čių niek­da­rių“ gru­pe. Štai pa­ra­dok­sas: nie­kin­da­mi biu­ro­kratiją ir lai­ky­da­mi vals­ty­bės tar­nau­to­jus ka­ži ko­kiais „niek­da­riais“, žmo­nės pa­tys no­ri jais tap­ti. Ky­la klau­si­mas, ar jie ap­skri­tai no­ri dirb­ti?

Ge­ro­vę kur­ki­me čia

– Koks Jū­sų po­žiū­ris į jau­nus ver­sli­nin­kus? Ar ma­not, kad vals­ty­bė su­da­ro tin­ka­mas są­ly­gas kur­ti ver­slo įmo­nę?

– La­bai tei­gia­mas, kaip ir į vy­res­nius ver­sli­nin­kus. Lie­tu­vo­je yra ne­men­kos ga­li­my­bės pa­si­rink­ti, kaip kur­ti sa­vo ver­slą, yra daug al­ter­na­ty­vių for­mų ir net­gi siū­lo­ma jų dar dau­giau įtei­sin­ti. Daž­nai ten­ka gir­dė­ti, kad ver­slas ne­ku­ria­mas, nes tuoj pat smau­gia mo­kes­čiai, ta­čiau, iš­sky­rus mo­kes­čius už sam­do­mą dar­bą, jo­kie mo­kes­čiai tuoj pat ne­pa­si­bel­džia. Tai­gi, jei­gu pro­ble­ma to­kia, de­rė­tų ge­rai pa­svars­ty­ti, ar tik­rai rei­kia sam­dy­ti dar­buo­to­jus nuo pat ver­slo pra­džios, juk tai reiš­kia at­sa­ko­my­bę už ki­tą, o dar­bo mo­kes­čiai – bū­si­ma dar­buo­to­jo pen­si­ja. Jei­gu tai kliū­tis, gal­būt ver­ta pa­gal­vo­ti apie in­di­vi­du­a­lios veik­los for­mas, at­sa­ko­my­bę už ki­tus pri­si­i­mant tik ta­da, kai bus pa­kan­ka­mai su­stip­rė­ta. Ži­no­ma, to­bu­lu­mui ri­bų nė­ra ir ga­li­ma dis­ku­tuo­ti apie įvai­rias pa­pil­do­mo mo­ty­va­vi­mo prie­mo­nes, ta­čiau rei­kia su­pras­ti vie­na – ver­slu­mo vals­ty­bė nu­pirk­ti ne­ga­li.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl jau­ni žmo­nės iš­vyks­ta į už­sie­nį? Ar Lie­tu­vo­je siek­ti kar­je­ros be­vil­tiš­ka?

– Į už­sie­nį žmo­nės iš­vyks­ta dėl įvai­rių prie­žas­čių. Kaž­kas ten at­ran­da ga­li­my­bę stu­di­juo­ti spe­cia­ly­bę, ku­rios ne­ga­li pa­siū­ly­ti Lie­tu­vos aukš­to­sios mo­kyk­los, kaž­kas no­ri ati­trūk­ti nuo tė­vų ir pa­ra­gau­ti sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo tiks­lų ir, ma­nau, jie dau­ge­liu at­ve­jų in­di­vi­du­a­lūs. Vis­gi, vie­no pa­aiš­ki­ni­mo – Lie­tu­vo­je nė­ra jo­kių per­spek­ty­vų – ne­su­pran­tu. Žmo­nės, iš­vy­kę į už­sie­nį, daž­nai ne­tu­ri ga­li­my­bių dirb­ti pa­gal Lie­tu­vo­je gau­tą iš­si­la­vi­ni­mą, va­di­na­si, ten­ka iš es­mės keis­ti pla­nus, ku­riuos Lie­tu­vo­je ko­re­guo­ti at­ro­do ka­ži kaip „ne­oru“. Ne­su­pran­tu – ko­dėl? Ma­nau, kad Lie­tu­vo­je ir vie­ša­ja­me, ir pri­va­čia­me sek­to­riu­je yra pa­kan­ka­mai ži­no­mų ir ma­to­mų jau­nų eks­per­tų, jau­nų va­do­vų, o tai pa­nei­gia te­zę, kad Lie­tu­vo­je siek­ti kar­je­ros be­vil­tiš­ka. Tie­siog ne­rei­kia lauk­ti, kol kar­je­rą kas nors at­neš ant lėkš­te­lės.

– Ir pas­ku­ti­nis, tur­būt vi­siems ak­tu­a­lus klau­si­mas. Ko­kia šian­dien, Jū­sų aki­mis žiū­rint, fi­nan­si­nė pa­dė­tis Lie­tu­vo­je? Ar dar yra vil­ties XXI amžiaus žmo­gui už­dirb­ti dau­giau nei mi­ni­ma­lią al­gą, ar teks vi­siems bėg­ti sve­tur?

– La­bai liūd­na, kai klau­si­me jau už­ko­duo­ta min­tis, ne­va Lie­tu­vo­je vis­kas kaž­kaip liūd­na ir be­vil­tiš­ka. Juk vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis yra di­des­nis nei mi­ni­ma­li mė­ne­sio al­ga, va­di­na­si, ne tik sva­jo­nė­se, bet ir re­a­ly­bė­je žmo­nės už­dir­ba dau­giau nei mi­ni­mu­mą. Dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mo per­spek­ty­vas ir tem­pus le­mia ob­jek­ty­vūs eko­no­mi­niai pa­ra­met­rai, vi­sų pir­ma, na­šu­mo di­dė­ji­mas, taip pat dar­buo­to­jų bei darb­da­vių ge­bė­ji­mas su­si­tar­ti dėl at­ly­gi­ni­mų di­dė­ji­mo ne­ken­kiant kon­ku­ren­cin­gu­mui, tai yra ga­lė­ji­mui su­kur­tą pro­duk­tą par­duo­ti. Di­rek­ty­vi­niais me­to­dais dar­bo už­mo­kes­čio pa­di­din­ti ne­įma­no­ma, juk kaž­kas tu­ri už­dirb­ti (pri­va­čia­me ver­sle) ar su­mo­kė­ti mo­kes­čius (vie­ša­ja­me sek­to­riu­je). Jei­gu ne­už­dir­ba­ma ar mo­kes­čių mo­ka­ma ma­žiau, tuo­met dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mas te­reiš­kia gy­ve­ni­mą sko­lon – kuo jis bai­gia­si, ži­no­me iš 2009 me­tų nuos­mu­kio.

Lie­tu­vos eko­no­mi­ka sun­kiau­sius lai­kus jau iš­gy­ve­no, ta­čiau ji yra ir bus pri­klau­so­ma nuo to, kas vyks­ta ki­tur – eu­ro zo­no­je, ki­to­se ša­ly­se, su ku­rio­mis pre­kiau­ja­me. To­dėl ti­kė­tis, jog ims trykš­ti pi­ni­gų fon­ta­nai, nė­ra pa­grin­do. Ki­ta ver­tus, jie ne­trykš ir sve­tur, o dau­ge­lis vals­ty­bių dar tik sun­kiai ke­liaus pri­si­tai­ky­mo prie re­a­ly­bės ke­liu. Mes di­de­lę da­lį to ke­lio jau nu­ė­jo­me. Mū­sų star­ti­nės po­zi­ci­jos po kri­zės yra ge­res­nės. Ky­la klau­si­mas – kiek ge­bė­si­me tuo pa­si­nau­do­ti, kur­da­mi ge­ro­vę čia? Juk net ir sve­tur, no­rint daug už­dirb­ti, ten­ka daug dirb­ti, įro­di­nė­ti sa­vo nau­dą darb­da­viui ar kur­ti ver­slą. Ne­su­pran­tu, ko­dėl ne­ga­li­ma to da­ry­ti sa­vo ša­ly­je.

Gintarė BAKŪNAITĖ