Žvejyba. Jūsų galvoje ką tik turėjo šmėstelėti viena mintis iš dviejų: arba atitrūkęs nuo darbų įsivaizdavote vieną didžiausių malonumų – save sėdintį prie upės su meškere rankose, arba pasijutote nuviltas: kodėl visi tą žvejybą taip sureikšmina? Kad ir ką begalvotumėte – vasara žvejybai tinkamiausias metas: žvejoti pigiau negu žiemą.
Nusprendėme patikrinti, ar žvejyba – vien malonumas, o gal ji gali po kiek laiko atsipirkti? Paskaičiavome, kiek kainuotų įsigyti visą žvejojimui reikiamą įrangą ir kainą palyginome su šviežios žuvies kilogramu parduotuvėje. Bandydami atsakyti į klausimą, kiek laiko reikia žvejoti, kad įranga atsipirktų, nustebome patys.
Padedami užkietėjusio žvejo Modesto Vilkaičio, visų pirma apsirūpinome meškerėmis. Kadangi nusprendėme žvejoti ežerų karalienes lydekas, žvejys pradėjo vardyti, kad mums reikia spiningo (specialios meškerės) koto, ritės, valo, metalinio pavadėlio, bent keleto blizgių – nusprendėme pirmam kartui įsigyti 5 – ir graibštelio laimikiui sugauti. Priklausomai nuo to, kokios kokybės įrangos norime, parduotuvėje už ją galime palikti nuo keliasdešimties iki tūkstančio litų. Nebūdami rimtais žvejais nusprendžiame įsigyti vidutinę, ne blogiausią, įrangą lydekoms gaudyti, kainuojančią 300 Lt.
Beveik susiruošus prie ežero, M.Vilkaitis primena, kad užmetę meškerę tapsime brakonieriais – neturime reikiamų leidimų. Sumokame dar 56 Lt, kad įgytume teisę žvejoti visoje Lietuvoje. Jeigu norėtume meškerioti, pavyzdžiui, Nemune, mums užtektų 11 Lt sumokėti Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai, tačiau dėl viso pikto, dar įsigyjame Žvejo mėgėjo bilietą, už kurį Lietuvos Medžiotojų ir žvejų draugijai paklojame visu 45 Lt. M.Vilkaitis pataria nenusiminti: kitais metais žvejo bilieto atnaujinimas kainuos per pus pigiau, o leidimas, pirktas už 11 Lt skirtas visam laikui.
Galų gale nuėję prie ežero atsistojame ant kranto: valties nepirkome, nes nusprendėme sutaupyti keletą tūkstančių. Užmetame meškerę ir pamažu traukiame, po vandeniu blizge bandydami privilioti lydekas. Nekimba niekas. Prisimename, kad nenusipirkome kibiro, kur dėti sužvejotą laimikį. Bet kol kas, kol nekimba, gal ir gerai – ir pinigų sutaupėme, ir širdies neskauda, matant tuščią kibiro dugną.
Paklausiame M.Vilkaičio, kiek gali tekti prastovėti, kol užkibs pirmoji lydeka. „Gali ir visai neužkibti. Čia sėkmės reikalas“, – juokdamasis sako jis ir priduria, kad vasarą lydekos kimba labai vangiai. Geriausias metas jas gaudyti – ankstyvas pavasaris po neršto, arba vėlyvas ruduo.
Žiemą irgi būtų galima mėginti. Tačiau tam vėl reikėtų naujos įrangos: grąžto ledui išgręžti, samtelio ledams išgriebti, daiktadėžės, ant kurios būtų galima sėdėti, ir specialių žvejojimo vėliavėlių. Vien tai atsieitų ne mažiau kaip 400 Lt, o dar reikėtų apsirengti specialiu kostiumu, batais, įsigyti pirštines ir kepurę – dar 500 Lt. Oficialiai prašo nerašyti, bet M.Vilkaitis nepamiršta paminėti, kad ant ledo žvejai neina nepasiėmę kažko, šildančio iš vidaus.
Taip besišnekučiuojant ir bemėtant blizgę, lydekos, matyt, giliai pasislėpusios miega. Po truputį ima kandžiotis uodai, todėl pradedame pakuotis savo įrangą ir pasukame namų link. M.Vilkaitis, kadangi žvejojo kitokia meškere, parsiveža pusę kibiro įvairaus laimikio šeimai, nepamirštant į jos narių sąrašą įtraukti didžiausio žuvies mėgėjo – Rainio. Mes grįžtame tuščiomis ir save guodžiame: gal kitą kartą pasiseks labiau.
Tačiau M.Vilkaitis išsklaido iliuzijas: „Net ir turėdamas geriausią spiningą negali būti garantuotas, kad kibs. Reikia sulaukti tinkamos lydekos“.
Grįždami užsukame į parduotuvę, kur gyvos ežerinės lydekos pardavinėjamos po 18 Lt už kilogramą. Greitai paskaičiuojame, kad mums, nusipirkusiems įrangos už 300 Lt, reikėtų sugauti 17 kilogramų lydekų, kad įranga atsipirktų. Su tokia sėkme, kaip šiandien tai gali užtrukti visą amžinybę.
O čia ir vėl M.Vilkaitis sugriauna gražias svajones apie uždarbį žvejojant: „Žvejyba niekada neatsipirks finansiškai, nes nuolat žvejodamas tu dažniausiai papildai savo įrangą naujais daiktais – keiti senus sugedusius, arba perki naujus – tobulesnius“. Paklaustas, kodėl tuomet reikia leisti pinigus dalykui, kuris neatsiperka, M.Vilkaitis tvirtina, kad tai malonumas. „Kai trauki didelį laimikį, tas jausmas atperka visas investicijas. Namo grįžti toks patenkintas, bet toks pavargęs – kaip po gero sekso“, – palygina jis.
Mes to laimikio pagavimo džiaugsmo neparagavome. Bent jau ne šiandien.
O ką jūs manote apie žvejybą? Ar mėgstate meškerioti ir kiek jums tai atsieina? Kur meškeriojate dažniausiai? Koks jūsų didžiausias laimikis? Dalinkitės savo patirtimi ir skaitykite kitų nuotykius šiandien pinigukarta.lt.
