Neįtikėtina kaip smulkus verslas gali senamadiškai uždirbti pinigus ir tuo pačiu metu prisitaikyti bei klestėti iš kartos į kartą.
Šiandien tykus Vokietijos kalnų miestelis Marknoikirchenas gali būti vadinamas ekonominiu klasteriu, kur skiritingos kompanijos bendradarbiaudamas sukuria itin glaudžią pramonę, rašo BBC.
Tačiau prieš kelis šimtmečius, vienam prekybininkui pradėjus veiklą šiame mieste, tokio pavadinimo dar nebuvo.
Šiandien mieste veikia 113 skirtingų įmonių, kurios susijusios su muzikinių instrumentų gamyba. Jie naudojasi senais gamybos metodais, tačiau išnaudoja modernias technologijas bendraudami su užsienio partneriais.
Iki 1900-ųjų 80 proc. pasaulyje parduodamų muzikos instrumentų buvo pagaminti šiame miestelyje. Čia nė viena parduotuvė neturi didžiulių iškabų, tačiau kiekvienas pardavėjas gamina pasaulio rinkoms. Ir visi jie pabrėžia aukštos kokybės svarbą.
„Mes turime daugiau nei 100 muzikos instrumentų gamintojų. Apie 80 proc. iš jų yra mažos dirbtuvėlės, kuriose dirba tėvas, sūnus ir motina (ji dažniausiai tvarko buhalteriją). Penktadalį sudaro mažos ir vidutinės kompanijos, o likusios yra didesnės gamyklos kuriose dirba 150-300 žmonių.
Kraujo linija
Miestelyje susidaro įspūdis, kad tradicijos čia labai vertinamos, nes nėra tokių, kurie staiga keistų veiklos kryptį, kad prsisitaikytų prie naujausių tendencijų.
Juergenas Voigtas būdamas 10-ies išmoko groti trombonu, o jau 14-os, padedamas dėdės, pagamino pirmąjį savo tromboną. 20 metų jis dirbo didesniam gamintojui ir 1988-aisiais įkūrė savo dirbtuves namuose. Šiandien jis vis dar „susitepa rankas“ dirbtuvėse, bet verslui vadovauja jo dukra Kerstina, 9-osios kartos atstovė trombonų prekyboje.
„Tai yra mano kraujyje“, - sako ji.
Verslas išsiplėtė iki gamyklėlės miesto parkašty, tačiau metodas išliko toks pat – pasitikėjimas žmogaus įgūdžiais ir rankų gabumu. Buvo investuota į įrenginius ir įvestas internetas kaip pardavimų įrankis, tačiau tai vis vien lieka meistriškumo reikalaujančiu darbu.
Kinų konkurencija
Kaip tokios kompanijos ir jų senamadiškas būdas konkuruoja su Kinija?
K. Voigt sutinka, kad Kinija gali gaminti daug ir pigiai. Tačiau jų kompanija gali pagaminti instrumentus pagal specialius muzikantų poreikius. „Mes išsliekame tik todėl, kad gaminame specialius gaminius, tam tikriems muzikantams“, - sako ji.
„Kinija man problemų nesukelia. Jie gamina pigius ir prastos kokybės instrumentus. Jie taip pat gamina ir geros kokybės gaminius, bet aukšta kokybė kainuoja daug. Geri muzikantai Kinijoje nori instrumentų iš Europos”, - teigia kontrabosų gamintojas Bjornas Stollas.
Ilgalaikės pajamos priklauso nuo aukštos kokybės, taigi jie nepasiduoda pagundai gaminti pigių instrumentų.
Sėkmės paslaptis
Mokslininkai iš viso pasaulio važiavo į miestelį, norėdami išsiaiškinti kaip galima atkartoti šią viduriniosios klasės smulkaus ir vidutinio verslo sėkmę. Gyventojai turi pasiūlymų, bet niekas negali pasiūlyti šios paslapties ingridiento X, kuris galėtų būti pasėtas visame pasaulyje.
Trombonų gamintoja K. Voigt teigia, kad atsakymas yra paprastas ir tai – tradicija. Tačiau kompanijos, per ilgai prisirišusios prie tradicijų, iškrenta iš verslo. Ji išmoko iš savo tėvo, kad reikia laikytis tradicijų, tačiau diegti techniką, kur tik įmanoma, jei tai nekenkia koybei.
Jie negali konkuruoti su žemų atlyginimų ir didžiulių gamybinių apimčių kompanijomis, bet jie gali konkuruoti tose rinkose, kur svarbiausia yra kokybė. Muzikinių instrumentų gamintojai tiki tęstinumu: jaunąją kartą reikia mokyti pagrindų ir prisitaikomumo prie naujų rinkų.
