Tai buvo nepriklausomos Lietuvos geležinkelių pradžia. Tačiau šiandien, kai Lietuvą raizgo beveik 1 770 km geležinkelių tinklas, o modernūs traukiniai dunda per daugiau nei 400 tiltų ir viadukų, net sunkui patikėti, kad prieš 95 metus paveldėjome vos 943 km kelių, o prieš 155 metus Lietuvos gyventojai net akyse nebuvo matę nei garvežio, nei bėgių.
Apie ką papasakotų plieno keliai, kuriais dabar į kelionę kasmet leidžiasi pusantro karto daugiau žmonių, negu Lietuvoje yra gyventojų, jei galėtų prabilti? Kaip viskas prasidėjo ir kokį kelią teko nueiti mūsų šalies geležinkeliams, kuriuos dažnai keitė politiniai XIX ir XX amžiaus skersvėjai?
„Eina, eina“
Tokiais žodžiais, kaip rašoma 1861 metais išleistoje knygoje „Įsimintini Vilniaus gubernijos įvykiai“ („Памятная книжка Виленской губернии“ – rus.), Vilniaus gyventojai pasitiko pirmąjį spaudos užfiksuotą traukinį, atvykusį į Lietuvos sostinę.
Pasakojama, kad saulėtą 1860 metų rugsėjo 4-ąją, sekmadienį, Vilniaus visuomenė nuo pat ryto būriavosi toje vietoje, kur turėjo sustoti traukinys iš Dinaburgo (dabar Daugpilis, Latvija). „Vos pasigirdus traukinio švilpukui, minia džiugiai ėmė šnarėti: „Eina, eina.“ Virsdamas dūmų kamuoliais atpūškavo garvežys ir po kelių akimirkų sustojo, o minia šaukė: „Valio!“, – užfiksavo liudininkai.
Informacijos, koks garvežys pirmasis atvyko į Vilnių, Geležinkelių muziejaus, įsikūrusio istoriniame Vilniaus geležinkelio stoties pastate (1861 metai), vedėjos Vitalijos Lapėnienės teigimu, neaptikta. Žinoma, kad pirmieji garvežiai, nupirkti Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkeliui, buvo dviejų cilindrų, pagaminti 1857 ir 1860 metais. Carinė Rusija juos pirko Anglijoje ir Prancūzijoje.
,,Pirmieji bėgiai, carinei Rusijai nusprendus tiesti geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva (apie 1 250 km), ruože Daugpilis–Vilnius–Kaunas–Virbalis (šio stotis buvo pastatyta už kelių kilometrų, dabartiniuose Kybartuose) pakloti prieš 155 metus, 1859 metais, bet tik 1862-ųjų kovo 15-ąją buvo atidarytas traukinių eismas iš Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį, o tų pačių metų gruodžio 15 dieną pradėtas reguliarus eismas iš Peterburgo į Varšuvą“, – pasakoja V. Lapėnienė.
Tiesiant pirmąjį geležinkelį, Lietuvoje buvo pastatyta nemažai kitų inžinerinių statinių. Tarp jų ir visiems gerai žinomi Panerių bei Kauno tuneliai. Pirmasis jau seniai nenaudojamas, o štai tuneliu prie Kauno važiuojame ir dabar. 1862-ųjų vasario 4 dieną pradėtas eksploatuoti tiltas per Nemuną. Tuo pat metu buvo pastatyti tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį. Tais pačiais metais pastatytos ir pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys. Iš viso tuo metu buvo pastatyta 21 geležinkelio stotis.
Eismas geležinkelių eros pradžioje nebuvo intensyvus: per parą važiuodavo tik po du keleivinius traukinius pirmyn ir atgal ir po vieną prekinį į abi puses, o Vilniaus–Varšuvos kryptimi dar mažiau – dvi poros keleivinių traukinių ir viena pora prekinių traukinių per savaitę. Geležinkelis buvo vienkelis ir tik tarp Vilniaus bei Lentvario – dvikelis.
Naujoji transporto priemonė vystėsi labai sparčiai. XIX amžiaus 7–9 dešimtmetyje mūsų šalies teritorijoje buvo pastatytos net kelios strategiškai svarbios geležinkelio linijos. „Liepojos–Romnų geležinkelis buvo statomas norint padidinti carinės Rusijos eksportą ir importą per Liepojos uostą, tačiau bėgiai ėmė driektis ir kitomis kryptimis. Jie sujungė Mažeikius ir Jelgavą (Latvija), Vilnių, Lydą, Baranovičius ir Rovną (Baltarusija), o pačioje amžiaus pabaigoje (1893–1899 metais) pradėjo kursuoti traukiniai Varėnos–Alytaus–Šeštokų–Suvalkų–Gardino ruožu. 1898 metais Šeštokuose pastatyta ir geležinkelio stotis, – tęsia pašnekovė ir priduria: – Iš to laikotarpio iki mūsų laikų išliko 50 km ilgio Polesės geležinkelio atkarpa, kuri Lietuvos teritorijoje driekiasi nuo Vilniaus per Jašiūnus iki valstybinės sienos.“
Tačiau plačiojo geležinkelio statyba buvo brangi, todėl 1895–1899 metais buvo pradėti tiesti 750 mm pločio vėžės geležinkeliai. „Būtent tais metais buvo nutiestas geležinkelis, kuris sujungė Panevėžį, Anykščius, Uteną, Švenčionėlius, Pastovį, – pasakoja Geležinkelių muziejaus vedėja. – O naujo amžiaus priešaušryje, 1899 metais, sujungus šį siaurąjį geležinkelį su 1873-iaisiais per Panevėžį nutiestu plačiuoju beveik 150 km ilgio Švenčionėlių–Panevėžio ruožu pradėti gabenti pirmieji kroviniai.“
Neatsiliko ir Klaipėdos kraštas. 1872 metais pastatytas geležinkelis Klaipėda–Bajorai, o trejais metais vėliau bėgiai sujungė Klaipėdą ir Tilžę (dabar Sovetskas, Rusijos Kaliningrado sritis).
Geležinkelis – strateginis objektas
„Ar pastebite, kad Lietuvos geležinkelių istorija tarsi atkartoja XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios istorinius, politinius ir ekonominius mūsų šalies įvykius? – klausia V. Lapėnienė ir pati atsako: – Esame tranzito kraštas, kryžkelėje Rytų–Vakarų linijoje, o geležinkelis – labai svarbus strateginis objektas. Todėl karai, revoliucijos, kaimyninių valstybių politikų susitarimai ir mūsų šalies teritoriją užėmusios valstybės ne tik klojo bėgius įvairiomis kryptimis, bet pagal savo poreikius ir „persiuvinėjo“ geležinkelius – ir statė, ir griovė, ir platino, ir siaurino.
Ne išimtis ir XX amžiaus pradžioje nugriaudėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Kaizerinei Vokietijai geležinkeliai buvo reikalingi siekiant aprūpinti kariuomenę amunicija ir maistu, tačiau, 1915 metų pavasarį vokiečių kariuomenei okupavus Lietuvos teritoriją, tų pačių metų vasarą plačiojo geležinkelio vėžė iš rusiškosios (1 524 mm) buvo pertvarkyta į 1 435 mm pločio vėžę, taip pat buvo atstatyta daug sugadintų inžinerinių statinių.“
Vokiečiai ne tik susiaurino plačiojo geležinkelio Lietuvoje vėžę, bet tiesė ir naujas, jiems strategiškai reikalingas geležinkelio linijas. Pavyzdžiui, Prūsiją su Klaipėdos ir Liepojos (Latvija) uostais sujungė 1915–1916 metais nutiesti geležinkeliai Lauksargiai–Šilėnai ir Šiauliai–Joniškis–Jelgava bei Bajorai–Priekulė (Latvija). Tuo pačiu metu vokiečiai pradėjo tiesti dar dvi linijas: viena prasidėjo nuo Pagėgių–Klaipėdos ruožo ir driekėsi Mažeikių link, o kita – nuo Žydkiemio (tuometė Prūsija) į Kalvariją ir Šeštokus, kur susijungė su geležinkelio linija Suvalkai–Šeštokai. Tačiau šių statybų vokiečiams nepavyko baigti. Pirmojo pasaulinio karo metais Rytų Lietuvoje buvo nutiesta 43 km ilgio Pabradės–Lentupio linija, o siekiant sutrumpinti kelią iš Rytų Prūsijos į šiaurinę Lietuvos dalį pastatyta 25 km ilgio dvikelė geležinkelio atšaka Palemonas–Gaižiūnai.
„Fronto reikmėms kaizerinė Vokietija mūsų šalyje nutiesė nemažai ir 600 mm vėžės pločio geležinkelių, o iš viso okupacijos metais iš rusiškosios į 1 435 mm pločio vėžę ji pertvarkė ir naujai nutiesė 265 km plačiųjų bei 193 km siaurųjų geležinkelių. Būtent Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pastatytas iki šiol aukščiausias Lietuvoje Lyduvėnų tiltas per Dubysos slėnį. To meto inžinerinės technikos stebuklu laikyto tilto ilgis – 599 m, o aukštis – 42 m“, – pasakoja V. Lapėnienė.
Geležinkelius perėmė nepriklausoma Lietuva
Viena svarbiausių nepriklausomos Lietuvos geležinkelių istorijos datų – 1919 metų liepos 4-oji. Būtent šią dieną ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius ir susisiekimo ministras Voldemaras Čarneckis pasirašė sutartį su Vokietija dėl geležinkelių tinklo perdavimo Lietuvai. Ir jau liepos 6-ąją plačiuoju geležinkeliu iš Kaišiadorių į Radviliškį dardėjo pirmasis Lietuvos traukinys.
Pagal šią sutartį Lietuvai besitraukiantys vokiečiai perdavė Kaišiadorių–Radviliškio ir kitus geležinkelio ruožus, Kaišiadorių ir kitas stotis, nuomojamus garvežius, keleivių, bagažo, prekinius vagonus ir kitą įrangą. Tačiau Lietuvos perimtas turtas atrodė apverktinai. Geležinkeliai per karą buvo nualinti, dalis jų nutiesta pagal supaprastintus karo metų reikalavimus, todėl buvo nesaugūs. Telegrafo linijos buvo sutraukytos, telefono ir telegrafo aparatai išgrobstyti, stočių inventorius nusiaubtas. Ypač apverktina geležinkelio ruožų būklė tapo po bermontininkų siautėjimo 1919 metų lapkričio mėnesį. Tad nepriklausomos Lietuvos geležinkelininkų laukė dideli darbai – pirmiausia reikėjo pertvarkyti kelius, sujungti juos į bendrą tinklą ir tik tada galvoti apie geležinkelių tobulinimą.
Jau 1919 metų rudenį buvo sukurta geležinkelių valdymo sistema – įsteigta Geležinkelių valdyba, o 1920 metais pirmą kartą buvo patvirtinti geležinkelininkų etatai. Pradėta rūpintis ir riedmenų pirkimu, geležinkelių saugumu. Taip pat buvo parengta geležinkelių tobulinimo programa. Neilgai trukus, 3-iojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje, Lietuvos geležinkeliai priimti į Tarptautinę geležinkelių sąjungą (UIC), įsteigtą 1922 metais.
„Kadangi Lietuvos geležinkelius reikėjo sujungti į bendrą tinklą, 1922 metais buvo pradėtas tiesti Šeštokų–Kazlų Rūdos jungiamasis kelias. Jį tiesė Lietuvos kariuomenės geležinkelio bataliono kariai. Pačioje 1923 metų pabaigoje jie pasiekė Marijampolę, ir mūsų šalies geležinkeliai buvo sujungti. Kiek vėliau, 1924 metais, buvo nutiesta ir 58 km ilgio plačiojo geležinkelio atkarpa Šeštokai–Alytus“, – rodydama unikalius archyvinius dokumentus pasakoja V. Lapėnienė.
Kai 1923 metais Lietuva susigrąžino Klaipėdos kraštą, Klaipėdos uostas tapo Lietuvos geležinkelių sistemos dalimi ir buvo sukurta pagrindinė tranzito arterija, kuri šiuo metu vadinama Kretos IXB tarptautiniu koridoriumi. 1924–1926 metais buvo nutiesta Kužių–Telšių geležinkelio linija, o 1932-ųjų rudenį Telšių–Kretingos geležinkelio ruožas. Dėl to kelias į uostamiestį iš įvairių Lietuvos vietų sutrumpėjo keliomis dešimtimis kilometrų. Šiek tiek vėliau buvo nutiestos ir kelios geležinkelio atšakos, reikalingos pramonės įmonėms, statomos naujos geležinkelio stotys bei dirbtuvės.
Ilgėjant per Lietuvą nusidriekusiems geležinkelio bėgiams, buvo atstatomi seni ir statomi nauji tiltai. Didžiausias šiuo laikotarpiu pastatytas tiltas – per Salantos upės slėnį Žemaitijoje. 1930–1932 metais pastatyto tilto ilgis yra 102 m, aukštis – 26 m. Nedaug jam nusileido ir tiltai per Ventą bei Virvytę.
„Tarpukariu geležinkelis tapo valstybės pasididžiavimu. Jis buvo vertinamas kaip modernus ir patikimas, o tai padėjo plėsti eksportą ir pagerino Šiaurės Vakarų Lietuvos ekonominio vystymosi sąlygas. Lietuva įsitvirtino kaip tranzito tarp Rytų ir Vakarų – daugiausia tarp tuometės Sovietų Sąjungos bei Vokietijos – valstybė. Deja, Vilniaus kraštas, likęs Lenkijos valdomoje teritorijoje, neteko ekonominės reikšmės“, – kalba V. Lapėnienė.
Bus daugiau.
FAKTAI IR DATOS
Pirmieji bėgiai geležinkelio linijoje Sankt Peterburgas–Varšuva ruože Daugpilis–Vilnius–Kaunas–Virbalis buvo pakloti 1859 metais. Pirmojo mūsų šalies teritorijoje nutiesto geležinkelio vėžės plotis buvo 1 524 mm.
Pirmasis traukinys į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 4 dieną.
Tikrąja nepriklausomų Lietuvos geležinkelių pradžia laikoma 1919 metų liepos 6 diena, kai iš Kaišiadorių į Radviliškį pajudėjo pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys.
1918 metais pastatyto ir 1951 metais atstatyto Lyduvėnų tilto virš Dubysos slėnio ilgis – 599 m, aukštis – 42 m, plotis – 4,5 m. Tai iki šiol vienas didžiausių geležinkelio tiltų Lietuvoje.
1923 metais Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą, Klaipėdos uostas tapo Lietuvos geležinkelių sistemos dalimi.
1991 metų lapkričio 20 dieną Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius pasirašė potvarkį dėl valstybės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ steigimo. Įmonė savarankiškai dirbti pradėjo nuo 1992 metų sausio 1 dienos.
Bendras Lietuvos geležinkelių tinklo ilgis šiuo metu – 1 767,6 km. 122 km yra elektrifikuoti, dvikelio geležinkelio ilgis – 391 km. Šalyje yra 109 traukinių stotys, geležinkelio linijose įrengta 538 pervažos, 417 viadukų ir tiltų.
Lietuvos geležinkelių vėžės plotis yra 1 520 mm, taip pat yra 21,8 km europinės vėžės – 1 430 mm pločio geležinkelio linijų.
