Nepilotuojamais lėktuvais (angl. unmanned aerial vehicle) jau ne vienus metus vykdomos JAV karinės operacijos Artimuosiuose Rytuose, Pietų Azijoje ir Afrikoje. Nors technologinės naujovės karo pramonėje turbūt žavi ne vieną, nepilotuojamų lėktuvų naudojimas ir su jais susijusios operacijos kelia nemažai klausimų, ir būtinybė į juos atsakyti metams bėgant neblėsta. Kaip jie veikia, kaip ir kur naudojami ir kokie šių atakų padariniai – daugybė klausimų, kurių atsakymai veda link kitų ne ką menkesnių klausimų. Tai nepilotuojamų lėktuvų naudojimo teisinis aspektas ir keli kiek bauginantys JAV užsienio politikos niuansai. Bet apie viską nuo pradžių.
G. Busho ir B. Obamos nepilotuojamų lėktuvų karai
Nors yra teigiančių, kad nepilotuojamų lėktuvų „protėvius“ galima atsekti iki dirižablių, moderniausių nepilotuojamų orlaivių istorija daug jaunesnė. Naujos kartos jie pradėti naudoti 2001-aisiais Afganistane, o pirmą kartą mūšyje panaudoti 2011-aisiais Libijoje. Nepilotuojamų orlaivių įvairovė sparčiai plečiasi, jie gali atlikti ir puolimo, ir žvalgybos funkcijas. Didžiausias šiuo metu kariuomenių naudojamas nepilotuojamas lėktuvas – mažo lėktuvo dydžio, jo veikimo nuotolis – 16 tūkstančių kilometrų. Mažiausias – žaislinio sraigtasparnio dydžio, jį kareivis gali pakelti ir paleisti į orą. Nepilotuojamais lėktuvas savo kariuomenes šiuo metu ginkluoja 11 šalių – Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Turkija, Italija, Rusija, Kinija, Indija, Izraelis ir Iranas, o daugiausia jų turi JAV.
JAV karinės operacijos, pradėtos George‘o Busho jaunesniojo laikais, Baracko Obamos administracijos buvo gerokai išplėstos. Nepilotuojamų lėktuvų atakos prieš Talibano kovotojus Afganistane ir Pakistane tarptautinės bendruomenės jau nebestebina, bet mažiau kam žinomos yra B. Obamos vykdytos slaptos operacijos Jemene ir Somalyje, dar vadinamos slaptaisiais Obamos karais. Anot Tiriamosios žurnalistikos biuro (Bureau of investigativejournalism), per operacijas 2004–2013 metais Pakistane žuvo apie 3000 žmonių, iš jų – apie keturis–devynis šimtus civilių, įskaitant iki dviejų šimtų vaikų. Iš 373 nepilotuojamų lėktuvų atakų 322 buvo patvirtintos B. Obamos įsakymais. Tiriamosios žurnalistikos biuras pateikia ir daugiau statistikos apie tokias atakas, daugumai iš jų taip pat leidimus davė B. Obamos administracija.
Įdomu tai, kad pati JAV vyriausybė operacijų ir jų aukų statistiką ilgą laiką smarkiai iškraipydavo, kiekvieną žuvusį jauno amžiaus vyrą Afganistane ar Pakistane automatiškai priskirdama Talibano kovotojų, o ne civilių kategorijai. Šitoks žuvusiųjų traktavimas tarytum pagražina statistiką, sumažindamas civilių aukų skaičių. O jis didėja kasdien, su kiekvienu brangiai kainuojančiu JAV kariuomenės apsirikimu. Vienas garsiausių ir skaudžiausių pavyzdžių – 2009 metų gruodžio 17 dieną įvykdyta ataka Jemene, per kurią žuvo 41 žmogus, iš jų – 14 moterų ir 21 vaikas. Tada sparnuotoji raketa į Al Madžalos kaimą pažėrė kasetinių bombų, smarkiai tarptautinės bendruomenės kritikuojamų dėl poveikio civiliams, mat JAV įtarė, kad čia yra įsikūrusi „Al Qaeda“ apmokymų stovykla. Kaimelyje stovyklos nebuvo, bet tokios klaidos ištaisyti, deja, neįmanoma.
Nepilotuojami lėktuvai ir „teisingo karo“ doktrina
Žinoma, kalbant apie nepilotuojamus lėktuvus ir šitokią statistiką, būtina pateikti ir struktūrinę šių operacijų kritiką. Visų pirma tai opus vadinamosios „teisingo karo“ (angl. Justwar) doktrinos klausimas, kurį galima taikyti visoms JAV nepilotuojamų lėktuvų operacijoms. Šių lėktuvų naudojimą galima kvestionuoti dėl kelių doktrinos aspektų. Pirma, ar jie iš tikrųjų yra savigynos priemonė? Kad Talibanas terorizuoja Pakistano ir Afganistano regionus, drausdamas mergaitėms eiti į mokyklą ir taikydamas žiaurias bausmes vietiniams, ginčytis turbūt neverta. Bet kaip sėkmingai JAV sugeba įtikinėti tarptautinę bendruomenę, kad Talibanas yra tiesioginė grėsmė pačių JAV nacionaliniam saugumui, yra kitas klausimas.
Kitas „teisingo karo“ doktrinos aspektas yra atsako į realias ar tariamas grėsmes staigumas. Tai yra, ar grėsmės, į kurias norima reaguoti nepilotuojamų lėktuvų atakomis, iš tiesų beldžiasi į duris? Mano manymu, JAV tariamas grėsmes kaip stiprią kortą naudoja namuose: JAV vadovybės teigimu, nevykdant operacijų įtariamame regione, teroristiniai išpuoliai gali pasipilti amerikiečių žemėje. Todėl operacijas, t. y. ir tokių lėktuvų atakas, anot vyriausybės, tęsti reikia. Kas būtų jų nevykdant – klausimas, neturintis nehipotetinio atsakymo, tad kritika šiuo atžvilgiu irgi negali būti tiesmuka.
Galiausiai, būtina klausti, ar šitoks karinės jėgos naudojimas yra proporcingas įvardintoms grėsmėms. Manau, ši „teisingo karo“ doktrinos dalis ir yra JAV politikos Achilo kulnas, sulaukiantis daugybės kritikos. Ar priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią tariamiems ar tikriems išpuoliams namuose, pateisina kaimų bombardavimus už vandenyno? Ir kitas klausimas: ar šitokios atakos yra paskutinė išeitis – kaip kad doktrina reikalauja – kovoje su „Al Qaeda“ ar Talibano grėsme? Tikslingi žudymai be teismo (t. y. ir be jam pateikiamų įkalčių) atrodo veikiau kaip lengviausia, o ne paskutinė išeitis.
Kai kas teigia, kad, net jei nepilotuojamų lėktuvų išpuoliams ir nepritariama, žiūrint iš teisinės pusės, jų vis dėlto negalima kritikuoti. Čia verta paklausti, kur turėtų baigtis valdžios įgaliojimų kvestionavimas: ar reikia sustoti prie to, kad ji neviršija savo įgaliojimų, o galbūt žengti toliau ir kvestionuoti šių įgaliojimų egzistavimą?
Kas atsako už atakas?
Nepilotuojamų lėktuvų naudojimas ir su tuo susiję tiksliniai žudymai kelia dar vieną klausimą, bene svarbiausią. Tai karinių veiksmų atskaitomybė. Anot Mary Ellen O‘Connell, konfliktų teisės ekspertės, nors nepilotuojami lėktuvai ir revoliucionizavo konfliktus techniniu atžvilgiu, to dar nepadaryta teisiniu požiūriu. Spraga teisinėje sistemoje ar paprasčiausias jos nepaisymas kelia klausimą, kaip paaiškinti, kad už šių lėktuvų atneštas civilių mirtis Pakistane, Jemene, ar Somalyje niekas taip ir neatsako. Kaip paaiškinti teisingumo principus arba vykdomų misijų svarbą aukų artimiesiems, kad ir tos pačios Al Madžalos gyventojams? Galima iš dalies suprasti, kad šitokie išpuoliai gali stiprinti antiamerikietiškas nuotaikas regione.
Nepilotuojamų lėktuvų iššūkiai pasauliui
Taigi, nepilotuojami lėktuvai pasauliui kelia keletą itin didelių iššūkių. Pirma, tai nauja karo forma, nes nebelieka tiesioginio kontakto su priešininku. Šitokį metodą galima atsekti jau Vietnamo kare: amerikiečių kareiviams tereikėdavo paspausti mygtuką, ir tūkstančiai kasetinių bombų pažirdavo ant Vietnamo ir Laoso džiunglių. Olose pasislėpusių civilių jie nematė, nė nebuvo svarbu apie juos žinoti. Nepilotuojami lėktuvai tarytum pristato kitą šitokių operacijų lygmenį. Teoriškai jos galėtų būti tikslesnės nei Vietnamo laikais. Praktiškai – civilių mirčių vis dėlto nepavyksta išvengti.
Kita iššūkių grupė – tai politinis nebaudžiamumas ir nereguliuojamas valdžios galios augimas. Nepilotuojamų lėktuvų atakos ne pirmas pavyzdys, kai JAV, užuot tyrusios savo nusikaltimus, sodina į kalėjimus juos paviešinusius asmenis: už karinių ir diplomatinių JAV paslapčių atskleidimą tinklalapiui „WikiLeaks“ nuteisto Bradley‘o Manningo istorija turbūt jau daug kam žinoma, o Abdulelah Haider Shaye byla nenuskambėjo tarptautinėje spaudoje taip garsiai. Šis Jemeno žurnalistas paviešino Al Madžalos istoriją, paneigęs ankstesnę versiją, kad išpuolis kaimelyje buvo įvykdytas pačios šalies vyriausybės. Už šitokios informacijos paviešinimą ir tariamus ryšius su „Al Qaeda“, kurios atstovus buvo kalbinęs tyrimo tikslais, jis turėjo kalėti penkerius metus, bet buvo paleistas po trejų. Po beveik metų, praleistų kalėjime, Jemeno vyriausybė teigė norėjusi žurnalistą paleisti anksčiau laiko, bet po paties B. Obamos pokalbio su vyriausybės atstovais šie buvo įtikinti Abdulą laikyti kalėjime ilgiau.
Didžiųjų galių nusikaltimai lieka neįvardyti
Pabaigai įsivaizduokime tokią situaciją. Pakistano prezidentas siunčia nepilotuojamus lėktuvus į atokius kaimus JAV, nuo jų dažnai žūsta moterys ir vaikai, bet operacijos pristatomos kaip būtinos: jos saugo Pakistaną nuo JAV ekstremistų grėsmės. Jei panorės, Pakistano prezidentas gali siųsti tokius lėktuvus – ar vykdyti kitokias slaptas operacijas – bet kurioje šalyje, jei tik tai pagrindžiama grėsme nacionaliniam saugumui (o jei misija vykdoma slaptai, pagrįsti rinkėjams išvis nieko nereikia). Didžiulė galia, suteikta Pakistano prezidentui, mažai kieno kvestionuojama, kelių Vakarų valstybių yra atvirai remiama, o aukšto rango kariškių, kurių, beje, šalies piliečiai nerenka, sprendimai labai retai kada turi teisinių padarinių.
Situacija, žinoma, hipotetinė, ji skamba kiek keistai ir mažų mažiausiai kvailokai. Vis dėlto šitokio pratimo esmė yra pažvelgti į nepilotuojamus lėktuvus ir su jų naudojimu tiesiogiai susijusias operacijas ne iš galios perspektyvos. Atsiribojus nuo klausimo, kas daro, galima klausti, kaip tai daroma ir kokie šitokio karo padariniai. Regis, atsakymas į pirmąjį klausimą dažnai keičia atsakymus į paskesnius klausimus.
Amerikiečių lingvistas ir politinis veikėjas Noamas Chomsky savo interviu grįstoje knygoje „Imperinės ambicijos“ („Imperial ambitions“), paklaustas apie JAV karines operacijas, su žiupsniu sarkazmo teigia, kad „nusikaltimai – tai kažkas, ką daro kiti, o ne mes“. Nebaudžiamumas, neribota politinė galia ir stiprėjanti karinė galia – bauginanti kombinacija, kurią įtvirtinti padeda nepilotuojamų lėktuvų atakos. Be tinkamo tarptautinės bendruomenės tyrimo ir nepilotuojamų lėktuvų naudojimo kvestionavimo N. Chomsky citata, deja, išlieka skaudžiai aktuali.
