Didelė dalis universitetų absolventų, pasidėję diplomus į stalčius, tampa paprastais darbininkais. Pernai net 16 proc. jų papildė bedarbių gretas. Universitetai kepa specialistus, kurių kvalifikacija neatitinka darbo rinkos poreikių, o valstybė už tai moka. Kaip ir pašalpas bedarbiams.
Diplomuoti darbininkai
Nors aukštojo mokslo diplomas padeda lengviau įsidarbinti, vis dėlto dažnai universitetus baigę magistrantai dirba jų kvalifikacijos neatitinkančius darbus.
Tai atskleidė tyrimas “Universitetų absolventų integracija darbo rinkoje", kurį parengė Viešosios politikos ir vadybos institutas. Tyrimo išvados remiasi 4173 respondentų, kurie per pastaruosius 10 m. baigė Lietuvos universitetus, apklausos rezultatais.
Pavyzdžiui, net 60 proc. baigusiųjų žemės ūkio ir veterinarijos studijas, beveik pusė inžinerijos, gamybos ir perdirbimo bei 25 proc. socialines studijas baigusių žmonių dirba paprastais darbininkais.
“Klausimas, ar verta finansuoti tokios daugybės studentų studijas, jei iki pusės magistrantų dirba darbą, kur reikia žemesnės kvalifikacijos nei jų turimos žinios", - abejoja Viešosios vadybos ir politikos instituto analitikas Žilvinas Martinaitis.
Rodiklis - atlyginimas
Vis dėlto pastarojo dešimtmečio universitetų absolventai įsidarbino gana nesunkiai. Prasčiau sekėsi tik baigusiesiems studijas 2009 m., - prasidėjus krizei, net 16 proc. jų darbo nerado.
Bene labiausiai patenkinti teisės studijų absolventai. Net 91 proc. iš apklaustų Vilniaus universiteto Teisės fakulteto absolventų po studijų įsidarbino greičiau nei per 3 mėnesius arba toliau dirbo studijų metu turėtą darbą. Daugiau nei 53 proc. mėnesio pajamos didesnės nei vidutinės, t.y. per 2000 litų.
Daugiausia apklaustų absolventų, gaunančių didesnį nei vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, yra tarp Kauno technologijos universiteto statybos inžinerijos, saugos inžinerijos bei energetikos, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ir Tarptautinio verslo mokyklos vadybos ir verslo administravimo bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerijos ir informatikos buvusių studentų.
Prioritetų žirklės
Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė pripažįsta, kad universitetai labai mažai bendrauja su darbdaviais, įsiklauso į jų poreikius.
“Veikiausiai universitetuose yra užsilikusių tokių programų, kurių realiai ūkyje ar kur nors ekonomikos sektoriuose net nereikia", - dėsto prielaidas N.Putinaitė. Deja, Švietimo ir mokslo ministerija specialybių ir rinkos poreikių atitikimo netiria, tai esą turėtų daryti pačios aukštosios mokyklos. O šioms rūpi surinkti kuo daugiau studentų ir gauti kuo daugiau lėšų.
Tuo tarpu, daugelio universitetų vadovų manymu, aukštasis mokslas ir neprivalo “įsprausti" studento į konkrečią darbo vietą, svarbiausia jo misija - ugdyti plačios erudicijos ir kūrybiškai mąstantį žmogų.
Prof. Boguslavas GRUŽEVSKIS - Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius:
Universitetai nepakankamai prisitaiko prie šiuolaikinės studijų kokybės, darbdavių poreikių. Tačiau kalti ne tik universitetai, o ir pati mūsų ekonomika. Lietuvoje dominuoja žemos pridėtinės vertės darbo vietos. Net ir viešajame sektoriuje, valstybės tarnyboje ieškomi magistrai, nors pagal patį darbo pobūdį visiškai nereikia magistro žinių ir kompetencijos. Dirbdami tokiose darbo vietose, jie praranda savo įgytą kvalifikaciją. O buvo sumokėti pinigai, paaukota profesūros kompetencija ir laikas. Pinigus biudžetas prarado, o pridedamosios vertės niekas nesukūrė. Tai yra pinigų švaistymas.
Aukštojo mokslo sistemą reikia tobulinti. Valstybės finansuojamų vietų struktūra turi būti griežčiau kontroliuojama. Manau, reikėtų pagalvoti net apie grįžimą prie valstybės užsakymų. Pavyzdžiui, mokytojus, medikus, viešojo administravimo specialistus, policininkus tikrai galima rengti pagal užsakymą.
Arūnas MARKAS - Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas:
Lietuvoje studijų kainos didžiausios Europoje po Latvijos, o paskolų sąlygos prasčiausios. Ironiška, tačiau rinkos dėsniai aukštajame moksle iš tikrųjų suveikė - dauguma besirenkančiųjų studijas užsienyje yra tie, kurie geba pasiskaičiuoti studijų kainos ir naudos santykį ir įvertinti, kad galbūt už mažesnius pinigus užsienyje galima įgyti geresnės kokybės išsilavinimą.
Kas turėtų spręsti, kokių specialybių Lietuvai reikės ateityje? Švietimo ir mokslo ministerija už uždarų durų, kaip vyksta dabar, ar akademinė bendruomenė, įvairių sričių profesionalai, visuomenė? Atsakant į šį klausimą reikėtų remtis civilizuotų valstybių patirtimi - viziją brėžti turi ne politikai, o visuomenė. O politikai viziją turi įgyvendinti. Be to, Konstitucinis Teismas savo 2009 m. gruodžio 26-osios išaiškinime aiškiai apibrėžė, kad valstybė privalo tirti ūkio ir specialistų poreikį ir juo remdamasi vykdyti valstybės užsakymą.
Alia Zinkuvienė
