Nors daugelyje valstybių ridos klastojimas yra griežtai draudžiamas įstatymais, baudžiamoji atsakomybė neatbaido nesąžiningų pardavėjų nuo bandymų dirbtinai išpūsti naudoto automobilio vertę.
Ir vienas iš moderniausių įrankių šią apgaulę įgyvendinti – ridos blokatorius, kuris gali kainuoti nuo 200 iki 700 ar net 800 eurų.
Kaip veikia ridos blokatoriai?
Automobilių diagnostikos technologijas kuriančios įmonės „OBDeleven“ automobilių diagnostikos plėtros vadovas Aurimas Frankauskas aiškina, kad šie nelegalūs įrenginiai veikia kaip nuvažiuoto atstumo ir greičio emuliatoriai.
„Šiuos duomenis automobilyje generuoja ABS sistemos valdymo blokas, kuris informaciją perduoda kitiems automobilio valdymo blokams.
Dažnu atveju nuvažiuotą atstumą ir greitį apdoroja prietaisų skydelis (spidometras)“ – techninius niuansus atskleidžia specialistas.
A. Frankauskas kartu pabrėžia, kad sustabdyti ridą ir tuo pačiu rodyti tikrą važiavimo greitį ne visada įmanoma.
„Sustabdyti ridą ir tuo pačiu rodyti tikrą važiavimo greitį ne visada įmanoma – tai priklauso nuo konkretaus automobilio.
Yra modelių, kuriuose ABS valdymo blokas siunčia du atskirus signalus į prietaisų skydelį: nuvažiuotą atstumą ir greitį. Tokiu atveju pakanka emuliuoti tik nuvažiuotą atstumą, t. y. jį „sustabdyti“, – įžvalgomis dalinasi pašnekovas.
Montuoja į prietaisų skydelį
Kadangi ridos blokatorius yra sudėtingesnis įrenginys, kurio pirkėjams pastebėti nevalia, A. Frankauskas teigia, kad emuliatorius dažniausiai montuojamas tarp prietaisų skydelio ir ABS valdymo bloko CAN komunikacijos laidyne.
Sumontavus ridos blokatorių, jis filtruoja reikiamas žinutes (skydeliui visada persiunčiamas nulinis nuvažiuotas atstumas).
Jei greitis siunčiamas atskiru signalu, jis tiesiog praleidžiamas – taip skydelis rodo tikrą važiavimo greitį, o rida nesikeičia.
„Dažnai prietaisų skydelis yra atsakingas už nuvažiuotos ridos informaciją ir skaičiavimą. Išmontavus emuliatorių, duomenys vėl pradedami skaičiuoti teisingai, tačiau kiti valdymo blokai jau būna gavę anksčiau iškreiptą informaciją“, – priduria jis.
Įžvelgti klastą – įmanoma
Pasiteiravus, ar perkant naudotą automobilį įmanoma nustatyti, jog jame buvo sumontuotas ridos blokatorius, A. Frankauskas teigia, kad tai, vėlgi, priklauso nuo konkretaus modelio.
„Šių emuliatorių įprasta diagnostika aptikti neįmanoma, nes juos sumontavus jie netampa pasiekiami gamintojų diagnostinei įrangai, kuri skirta originalių valdymo blokų signalų ir duomenų analizei.
Vis dėlto, rinkoje jau yra išmaniųjų įrenginių, leidžiančių patikrinti galimą ridos klastojimą ir komponentų keitimą: vienu mygtuko paspaudimu galima gauti ridos duomenis iš daugelio valdymo blokų. Analizuojant gyvus parametrus ir skirtingų sistemų duomenis, galima pastebėti neatitikimų, leidžiančių suprasti, jog rida klastojama“, – įžvalgomis dalijasi A. Frankauskas.
„Dažnai prietaisų skydelis yra atsakingas už nuvažiuotos ridos informaciją ir skaičiavimą. Išmontavus emuliatorių, duomenys vėl pradedami skaičiuoti teisingai, tačiau kiti valdymo blokai jau būna gavę anksčiau iškreiptą informaciją“, – priduria jis.
Specialistas taip pat pabrėžia, kad automobilių pirkėjai turėtų atkreipti dėmesį ne tik į jo ridą, bet ir kitus parametrus.
Pavyzdžiui? Variklio darbo valandas, multimedijos sistemos veikimą valandomis ar minutėmis, dyzelinių variklių regeneracijos ciklus, skirtingų valdymo blokų gyvi parametrus.
„Palyginus šiuos duomenis su nuvažiuota rida, galima įvertinti, ar jie logiškai tarpusavyje dera, ar veikimo laikas yra logiškas ridos atžvilgiu“, – priduria A. Frankauskas.
Techninėje apžiūroje blokatorių neieško
Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ atstovas Renaldas Gabartas neslepia, jog kontrolierių galimybės demaskuoti modernius ridos blokatorius yra itin ribotos.
„Kontrolierius tiesiog fiksuoja odometro duomenis ir įkelia juos į Centralizuotą techninės apžiūros duomenų bazę“, – paaiškina R. Gabartas.
Jis atkreipia dėmesį, kad jeigu intervencija į transporto priemonės „smegenis“ yra sudėtingesnė ir išmanesnė, tikėtina, kad įprastos patikros metu toks ridos klastojimo būdas nebus atskleistas.
„Techninės apžiūros metu OBD jungtis naudojama siekiant įvertinti automobilio vidinės diagnostikos sistemos duomenis ir, remiantis už taršos neutralizavimą atsakingų komponentų darbu, nustatyti, ar variklis neteršia aplinkos labiau, nei leistina“, – teigia pašnekovas.
Jis akcentuoja, kad šis patikros būdas apskritai nėra skirtas blokatorių paieškai, o kontrolieriams tokia užduotis nėra keliama.
Net ir tais retais atvejais, kai klastojimo įranga yra akivaizdi, dramatiškų teisinių pasekmių TA stotyje nesulaukiama.
R. Gabartas pastebi, kad pastebėti ridos blokatorių įmanoma nebent teoriškai – jeigu neatsargus savininkas paliko jį tiesiog sujungtą su OBD jungtimi ir taip atvyko į patikrą. Tačiau ir tokioje situacijoje kontrolierius netampa teisėsaugos tyrėju.
„Jei OBD jungtyje yra prijungtas koks nors prietaisas, patikros metu tiesiog paprašoma jį atjungti. Nei įgaliojimų, nei galimybių aiškintis, koks konkrečiai prietaisas prie OBD jungties prijungtas, TA kontrolieriai neturi“, – priduria asociacijos atstovas.
Ridos klastotojų pėdsakai pasimeta tarp sienų ir savininkų
Nors internetinėje erdvėje netrūksta atvirų pasiūlymų, siūlančių įsigyti ar sumontuoti ridos blokatorius, teisėsaugos pareigūnai kol kas nefiksuoja masiškai išvystyto organizuoto nusikalstamumo tinklo.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos specialistas Benjaminas Auryla tv3.lt portalui teigė, kad transporto priemonių ridos klastojimo atvejų šalyje nustatoma palyginti nedaug.
„Tai leidžia daryti prielaidą, kad ši veikla kol kas nėra masiškai išvystyta kaip aiškiai struktūruota organizuoto nusikalstamumo schema“, – pabrėžia B. Auryla.
Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad ridos koregavimas neretai tampa viena iš sudedamųjų platesnės sukčiavimo grandinės dalių, apimančių automobilių perpardavimą, kėbulo numerių (VIN) klastojimą ar nesąžiningas lizingo schemas.
Nepaisant to, dauguma nustatomų atvejų vis dar siejami su pavieniais asmenimis ar smulkaus masto veikla.
Paklaustas apie prevencinius veiksmus ir proaktyvią nelegalios įrangos platintojų paiešką elektroninėje erdvėje, B. Auryla nurodo, kad stebėsena vykdoma pagal turimas galimybes.
Aptikus galimai neteisėtas paslaugas ar draudžiamą turinį, pareigūnai imasi veiksmų pagal kompetenciją bei ragina pačius gyventojus aktyviai pranešti apie pastebėtus pažeidimus.
Vis dėlto, pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria tyrėjai, bandydami neginčijamai įrodyti sukčiavimo faktą, yra nuolatinė transporto priemonių savininkų kaita.
Nemaža dalis naudotų automobilių į Lietuvą atvyksta iš Vakarų Europos, todėl neretai paaiškėja, kad ridos blokatorius transporto priemonėje buvo sumontuotas dar prieš kertant valstybės sieną.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovas aiškina, jog tokie tyrimai reikalauja keitimosi informacija su kitų valstybių institucijomis, pasitelkiant Europolo ar kitus tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmus.
„Pagrindinis iššūkis yra savininkų kaita ir tarptautinis aspektas, tačiau policija imasi visų teisės aktų numatytų priemonių, siekiant identifikuoti ridą klastojusį asmenį“, – teigia specialistas, paaiškindamas, kad baudžiamosiose bylose tyrėjai remiasi ne tik faktiniais duomenimis apie klastojimo laiką, bet ir kita tyrimui aktualia informacija.
Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pastaraisiais metais registruotos nusikalstamos veikos, susijusios su transporto ridos priemonių klastojimu: 2023 m. – 2 nusikalstamos veikos, 2024 m. – 14 nusikalstamų veikų, 2025 m. – 10 nusikalstamų veikų.
Kada padės vartotojų teisės, o kada teks eiti į teismą?
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pabrėžia, kad paaiškėjus ridos klastojimo faktui, pirmiausia privalu kreiptis į policiją. Tačiau jei teisėsauga nusprendžia, kad pagrindo ikiteisminiam tyrimui nepakanka, pirkėjas priverstas teises ginti civiline tvarka.
„VVTAT yra įgaliota nagrinėti tik vartojimo ginčus. Vartojimo ginčo šalys yra vartotojas ir jo teises galimai pažeidęs pardavėjas-verslininkas“, – primena tarnybos atstovai.
Tai reiškia, kad jei automobilį pirkote iš kito fizinio asmens, o ne iš įmonės, VVTAT durys jums užvertos – tokie ginčai sprendžiami tik teisme.
Jei sandoris visgi sudarytas su verslininku, pirkėjo rankose atsiduria svarios garantijos. Pardavėjas yra atsakingas už naudoto automobilio kokybę, buvusią pristatymo momentu, o ši atsakomybė galioja dvejus metus.
„Verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie parduodamos transporto priemonės pagrindines savybes, taip pat ir apie transporto priemonės ridą“, – teigiama tv3.lt portalui atsiųstame VVTAT komentare.
Svarbu tai, kad kilus ginčui dėl informacijos tikslumo, įrodinėjimo našta krenta būtent ant pardavėjo pečių. Vartotojas, turintis įrodymų apie suklastotą ridą, turi teisę reikalauti pašalinti trūkumus, atlyginti nuostolius ar net visiškai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį.
Visgi procesas reikalauja kantrybės ir kruopštaus dokumentavimo. Pirmiausia privalu raštu kreiptis į pardavėją su konkrečiu reikalavimu.
Tik gavus neigiamą atsakymą arba nesulaukus jokios reakcijos per 14 dienų, galima kreiptis į VVTAT dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Tokiu atveju pirkėjas privalo pateikti įrodymus: nuo sutarties ir apmokėjimo dokumentų iki oficialių įrodymų, patvirtinančių, kad rida buvo suklastota.
Galutinį sprendimą tarnyba priima įvertinusi abiejų šalių paaiškinimų visumą, tačiau galutinė sėkmė dažniausiai priklauso nuo to, kiek pirkėjas buvo apdairus patikros momentu ir kokius įrodymus sugebėjo surinkti iš oficialių servisų ar duomenų bazių.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
