1845 metais Osakoje gyveno gatvės saldainių pardavėjas Amekatsu, kuris tikėdamasis pritraukti daugiau pirkėjų prie savo nešiojamo saldainių stendo garsiai dainuodavo ir barškindavo paties pasigamintais barškučiais. Dėl savo galingo balso ilgainiui jis tapo žinomas mieste ir jam vietinių parduotuvių bei teatrų savininkai pradėjo mokėti pinigus už jų paslaugų reklamavimą bei kvietimą apsilankyti. Formaliai šį pilietį galime laikyti tradicinės Japonų reklamos (Chindon-ya) pradininku. Pastarosios esminis elementas yra gatvės atlikėjai, kurie visaip kaip stengiasi patraukti aplinkinių dėmesį savo spalvinga apranga, išdažytais veidais, vaidinimais bei keliamu triukšmu. Per pusantro šimto metų gyvavimo istoriją Chindon-ya forma, atlikėjų kiekis, ir net pačio reiškinio pavadinimas kito, priklausomai nuo geografinės padėties bei laikmečio. Kartais gatvės atlikėjas būdavo vienas ir atlikdavo žmogaus-orkestro funkciją, o kartais buvo nusamdomas kone visas orkestras (sudaromos 10 ar didesnės žmonių grupės).
Viena įdomesnių kampanijų galima laikyti KIRIN alaus reklaminę akciją, kurią sukūrė reklamos agentūra Hiromeya (plačios akys) 1885 metais. Jie nusamdė 10 gatvės atlikėjų, kuriems buvo įduotas dviejų metrų aukščio reklaminis alaus butelis, ir jie dainuodami , šokdami, bei nešdamiesi minėtąjį butelį judėjo Osakos gatvėmis. Į tai reagavo policija, vaikydama didesnius pasirodymus, kurie trukdė eismui ir kėlė grūstis. Kampanija buvo itin sėkminga tiek piniginę tiek reputacijos išraiška Hiromeya agentūrai - 1912 metais jie buvo nusamdyti vaidinti per Imperatoriaus Meiji laidotuves.
Technologinis progresas bei naujų žiniasklaidos priemonių atsiradimas gana stipriai pakenkė Chindon-ya - nuo 1910 metų pradėjo gausėti laikraščių ir reklamos juose, 1920 atsirado reklaminiai balionai, o kiek vėliau ir lėktuvai, kurie tempdavo reklaminius banerius virš miestų, bei neoninė reklama, kuri po truputi pradėjo okupuoti Japonijos miestų gatves. Vis tik didžiausią smūgį sudavė garso atsiradimas kine. 1929 daugiau kaip 3000 Chindon-ya darbuotojų neteko darbo, o likusių pajamos labai sumažėjo.
Kiek vėliau nuo 1946 iki 1960 pastaroji reklamos forma vėl suklestėjo. Iš principo tai lėmė žiniasklaidos kanalų “masiškėjimas”, kuris reiškė per dideles reklamines išlaidas nedidelėms “vietinėms” parduotuvėlėms - jiems nebuvo jokios prasmės naudoti tuo metu pradedančią vyrauti televizijos ir radijo reklamą kuri pasiekdavo per daug nereikalingų žmonių.
1970 metais daugelyje Japonijos miestų Chindon-ya buvo uždrausta, tokį sprendimą grindžiant eismo trukdymu ir grūsčių sudarymu (panašiai kaip ir prieš šimtą metų).
Visgi 1954, Toyama mieste pradėtas rengti Chindon-ya festivalis gyvuoja iki šiol. Jis paprastai jis vyksta balandžio mėnesį, sakūrų žydėjimo metu. Šių metų festivalyje dalyvavo daugiau nei 200 profesionalių Chindon-ya atlikėjų, o festivalio nugalėtojai gavo 1 000 000 jenų (10 000 dolerių) prizą.
Balsas.lt už šio straipsnio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi tinklaraščio autoriaus nuomonė
