Šaltas šių metų pavasaris žemdirbiams kelia nerimą. Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Joniškėlio bandymų stoties direktorės, mokslų daktarės Stanislavos Maikštėnienės, pavasaris turėtų būti staigus. Todėl intensyviam darbui technika turi būti iš anksto paruošta.
Pasiteisina nauji padargai
Lengvas dirvas pavasarį galima pradėti purenti ir drėgnesnes, nes jų grumsteliai pradžiuvę sutrupa. Sunkesnės dirvos turi būti normalaus drėgnumo, kad dirbant gerai trupėtų ir neliptų prie padargų.
LAMMC Joniškėlio bandymų stoties mokslininkė S.Maikštėnienė ūkininkams patarė į dirvas išvažiuoti tada, kai jos išdžius iki 15–17 proc. drėgmės. Šios taisyklės laikosi ir Anykščių rajono ūkininkas Gintaras Šinkūnas. Jis sakė, kad niekada neskuba į laukus išvažiuoti pirmas. „Tik geras rudeninis arimas žemdirbiui parodo, kada pavasarį galima pradėti dirbti žemę. Niekada nevažiuoju į drėgnus laukus“, – dėstė ūkininkas. Dirvą paviršiniu būdu G.Šinkūnas ketina įdirbti nauja technika – tankinimo volais su dirvos lygintuvu. Šiais padargais sutrupinami grumstai, išlyginamas ir sutankinamas dirvos paviršius, o privolavus dirvą sėjos gylis būna vienodas.
Ūkininkas planuoja pasėti 70 ha kviečių, 20 ha miežių ir 50 ha rapsų. „Anksčiau dirvą dirbdavau kultivatoriumi, todėl galiu drąsiai teigti, kad dabar ne tik sutaupau degalų, bet ir gaunu didesnį derlių. Sėklos laukuose gražiau ir tolygiau sudygsta“, – pasakojo Anykščių rajono ūkininkas G.Šinkūnas. Jis paminėjo, kad, išlyginus dirvas, lengviau nupjaunami net ir sugulę pasėliai. Kombainas neužteršiamas žemėmis, o kūlimo aparatas apsaugomas nuo akmenų.
Tinkamas paruošimas
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kaišiadorių biuro inžinierius, konsultantas Linas Lazauskas minėjo, kad pavasariniam dirvų dirbimui keliami įvairūs tikslai. Todėl žemdirbiai, prieš pasirinkdami padargus, turėtų atsižvelgti į dirvos ir augalų liekanų būklę. „Ūkininkai, prieš pradėdami dirbti žemę, privalo žinoti, ko siekia. Taip pat jie turėtų numatyti, ar pasirinkę žemės dirbimo būdą (arimą, kultivavimą, lėkščiavimą ar akėjimą) galės pasiekti norimą tikslą. Tik tinkamai paruošę dirvą sėjai jie gali tikėtis gero derliaus“, – dėstė L.Lazauskas. Pasak LŽŪKT Kaišiadorių biuro inžinieriaus konsultanto, svarbiausi pavasariniai žemės dirbimo būdai yra gilusis ir paviršinis.
Gilusis žemės dirbimo būdas – arimas, kuris pavasarį retai naudojamas. Dažniausiai ūkininkai pasirenka paviršinį žemės dirbimo būdą – dirvų skutimą, kultivavimą arba lėkščiavimą, frezavimą, sulyginimą, akėjimą ar volavimą. L.Lazauskas pabrėžė, kad dirvos dirbimas – daugiausia darbo ir energijos sąnaudų reikalaujantis darbas. Jam atlikti reikia 30–40 proc. visų žemės ūkyje naudojamų degalų. LŽŪKT Kaišiadorių biuro inžinierius konsultantas rekomenduoja ruošiant dirvas išpurenti tik viršutinį dirvos sluoksnį (javams – apie 4 cm). Žemės grumsteliai turi būti paviršiuje. Sėklos turi patekti ant kieto pagrindo, jas būtina užberti puriu dirvos sluoksniu.
„Tada sėklas pasiekia gilesnių dirvos sluoksnių kapiliarinis vanduo, o per purų dirvos sluoksnį – oras. Be to, po lietaus nesusidaro pluta. Taip paruoštoje dirvoje sėklos geriau ir tolygiau sudygsta, derlius būna 15–25 proc. didesnis“, – priminė L.Lazauskas. Jis paminėjo, kad ūkininkai dažnai pažeidžia šias taisykles. Per giliai (8–12 cm) išpurentame viršutiniame dirvos sluoksnyje sėklos dažniausiai įterpiamos per giliai. Tada mažėja derlingumas, veltui eikvojami degalai.
Brangiai kainuoja
Pasak L.Lazausko, svarbiausias dirvos dirbimo prieš sėją tikslas – vienodu gyliu supurenti ir išlyginti paviršinį dirvos sluoksnį. „Paviršinio išpurento sluoksnio mechaninė struktūra turi būti skirtinga: smulkesnės dirvos dalelės turi būti ant suslėgto dugno, o dirvos paviršiuje – stambesnės (5–25 mm grumsteliai)“, – sakė LŽŪKT Kaišiadorių biuro inžinierius konsultantas. Jis priminė ūkininkams, kad tai padaryti padeda specialūs kombinuotieji sėklų guoliavietės kultivatoriai (germinatoriai). Smulkinti šiaudai, kitos augalų liekanos geriausiai įterpiamos, o dirva itin našiai įdirbama sunkiosiomis lėkštėmis.
Kuo jos sunkesnės, tuo dirva įdirbama giliau. Tačiau, pasak L.Lazausko, skutikais jų vadinti negalima, nes piktžolių šakniastiebius jos ne pakerta, o susmulkina ir įsodina, kad pasidaugintų. „Lėkštės netinka ir per drėgnai dirvai, nes gadina struktūrą, spaudžia grumstus ir purenamo sluoksnio padą. Blogai įdirbamos ir rudenį sekliai suartos dirvos. Pavasarį dirbamos šlapios dirvos supuola“, – pasakojo LŽŪKT Kaišiadorių biuro inžinierius konsultantas. Blogai įdirbtose dirvose susilpnėja mikroorganizmų (dirvų bakterijų) veikla ir jie negali organinių medžiagų paversti augalams prieinamais junginiais.
Tokiose dirvose augantiems augalams trūksta ne tik iš dirvos imamų maisto medžiagų, bet ir drėgmės bei oro. Todėl jose padidėja piktžolėtumas, pagausėja įvairių kenkėjų. „Jei dirva prastai paruošta, sugaištama daugiau laiko sėjant, ji perdžiovinama, pablogėja fizinės dirvožemio savybės, nevienodai sudygsta sėklos, mažėja derlingumas. Žemės dirbimas nėra galutinis tikslas, o tik priemonė rezultatams pasiekti“, – žemdirbiams priminė L.Lazauskas.
Ankstyva sėja
Pasak LAMMC Joniškėlio bandymų stoties direktorės, mokslų daktarės Stanislavos Maikštėnienės, dirvos džiūsta nevienodai. Rudenį suartos ir grubiu paviršiumi paliktos dirvos džiūsta greičiau negu neariamos dirvos, kurių paviršius pavasarį labiau supuolęs. LAMMC Joniškėlio bandymų stoties direktorė ūkininkams patarė prieš sėją žemę įdirbti sekliai – sėklos įterpimo gyliu, nes sėkla turi atsigulti ant susigulėjusio pagrindo, iki kurio pakyla kapiliarinė drėgmė.
„Kuo stambesnė sėkla, tuo giliau ji turėtų būti įterpta, nes jai išbrinkti reikia daugiau drėgmės. Darbų pradžią galima nustatyti trupinant žemę rankomis. Tačiau dirvos branda geriausiai nustatoma pravažiavus turima technika per lauką“, – sakė mokslininkė S.Maikštėnienė. Pasak LAMMC Joniškėlio bandymų stoties direktorės, sėja turėtų būti ankstyva.
Ūkininkai neturėtų baimintis, kad sudygusias sėklas užklups šalnos, nes nei vasariniams kviečiams, nei miežiams, nei žirniams jos nepavojingos. Išimtis – vasariniai rapsai. Juos sudygusius gali nušaldyti stipresnės šalnos, ypač žemesnėse vietose. Todėl mokslininkė rekomenduoja juos sėti vėliau. Ūkininkai domisi ir sėklos normomis. „Dažnai manoma, kad didesnė sėklos norma lems didesnį derlių. Tačiau vasarinių kviečių ar miežių reikėtų sėti ne daugiau kaip 5 mln. į hektarą“, – sakė LAMMC Joniškėlio bandymų stoties direktorė.
