Lina Dranseikaitė

Kartais į svečius kraštus nuveda ne tik geresnio gyvenimo paieškos, bet ir laimingos aplinkybės. 29-erių panevėžietis Tomas Rudys, garsiausias Lietuvos baristas, prieš kelerius metus išvykęs į Airiją ieškoti gardesnio duonos kąsnio, taip susižavėjo kavos virimo paslaptimis, kad savo vadybininko diplomą nugrūdo gilyn į stalčių ir grįžęs į Lietuvą ėmė dirbti baristu – kavos ruošimo meistru.

Nuo indų plovėjo iki kavos virtuozo

T. Rudys, kaip ir daugelis jaunų žmonių, ne kartą buvo išvykęs padirbėti į Airiją ir net Baltarusiją. Svetur įgyta patirtis jaunam vyrui ne tik padėjo atrasti save, bet ir visai kitomis akimis pažvelgti į kai kuriuos dalykus. Jis tikina, kad kiekvienas žmogus turėtų išbandyti emigranto duonos ir pamatyti pasaulio – tai esą atveria visai kitokį matymą.

Šiuo metu su šeima apsistojęs savo gimtajame Panevėžyje Tomas vienoje iš kavinių dirba baristu ir aktyviai rengiasi Lietuvos kavos virimo čempionatui, kuris įvyks jau šį mėnesį. Šalies čempionas turės galimybę savo talentus pademonstruoti pasaulio čempionate.

REKLAMA

„Iš kiekvienos šalies siunčiamas tik vienas atstovas, todėl galimybės laimėti čempionatą visiems vienodos. Labai tikiuosi atsidurti tarp tų laimingųjų“, – prisipažįsta T. Rudys.

Už tai, kas yra dabar, panevėžietis dėkingas aplinkybėms, nuvedusioms jį į Airiją.

Tomas baigė mokslus Panevėžyje, tačiau pagal specialybę taip ir nepradėjo dirbti. Vyras neslėpė, kad į Airiją išvyko tik dėl finansinių dalykų. Kaip ir daugelis emigrantų, jis pradėjo nuo pačių juodžiausių darbų – kavinėje plovė indus. Ir tik po poros mėnesių darbdavius įtikino, kad gali virti kavą.

„Indus ploviau apie porą mėnesių, bet užtat dabar moku juos itin švariai plauti, – šypsosi Tomas. – Ten nėra taip, kad kaip koks trečias brolis Jonas šveiti indus ir viliesi, jog būsi pastebėtas. Niekas už tave nepakovos, turi pats eiti ir siūlytis. Visur reikia įrodyti, kad tu sugebi.“

Nors Airijoje jis įgijo kavos ruošimo pagrindus ir sužinojo nemažai paslapčių, kaip išvirti ypatingą kavą, mokytis juodojo gėrimo virimo subtilybių ir toliau nesiliauna. Kaip juokauja vyras, kava paliečia visus, bet kai kurių nepaleidžia.

Lietuvoje yra nemažai kavos ruošimo čempionų, kuriems kavos ruošimas yra ne pragyvenimo šaltinis – kai kurie jų dirba logistikoje ar net žvejybiniuose laivuose Norvegijoje, o mėgstama veikla.

„Kavai palietus, nuo jos neįmanoma pabėgti. Gal, jeigu būčiau įsidarbinęs picerijoje, dabar ant piršto sukčiau picos paplotį, bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Gal ne pats darbas yra pašaukimas, o žmonės yra pašaukti dirbti tą darbą. Visada norėjosi kažko daugiau. Pats sau susikuriu iššūkius – nebūna taip, kad pasiekęs savo užsibrėžtą tikslą sustočiau. Kaip yra pasakęs Andrius Mamontovas, reikia susirasti tokį darbą, kad paskui nereikėtų dirbti. Nieko nėra sunkaus, kai darai tai, kas tau miela. Pavyzdžiui, numegzti kojines man būtų neįmanoma, nors kokia nors močiutė tai galėtų padaryti per vieną reklaminę pauzę“, – šypsosi baristas.

Ragavo ir mokytojo duonos

T. Rudys turėjo galimybę likti Airijoje ir toliau tobulinti savo meistriškumą, bet į Lietuvą jį parviliojo meilė. Porą savaičių prieš išvykdamas į Airiją jis susipažino su žavia mergina iš Suvalkijos, netrukus prasidėjo elektroniniai laiškai ir kiek daugiau kaip po pusmečio Tomas metė darbą Dubline ir grįžo į Lietuvą, kur draugė jau buvo abiem išnuomojusi butą. Dar po kelių savaičių pora susižadėjo, o nepraėjus nė metams ir vestuves atšoko. Dabar džiaugiasi ne tik vienas kitu, bet ir naująja šeimos nare – vos šešių mėnesių dukrele.

REKLAMA

Po kiek laiko Tomas su savo išrinktąja į Airiją išvyko kartu. Abu išvykimai netruko ilgiau kaip metus. Net ir gyvendamas svetur panevėžietis neapleido Lietuvos – intensyviai ruošėsi Lietuvos kavos virimo čempionatams ir juose dalyvaudavo. O tapus nugalėtoju kaip iš gausybės rago pasipildavo įvairiausi darbo pasiūlymai. Vienas iš jų buvo Minske išmokyti vietinius kavos virimo paslapčių.

„Visi lekia į Italiją, Ispaniją ar dar toliau, o už poros šimtų kilometrų esanti Baltarusija vis dar kaip neatrasta žemė. Man tai atrodė labai įdomi patirtis, todėl priėmiau Lietuvos verslininkų pasiūlymą padirbėti Minske“, – pasakoja T. Rudys.

Per metus lietuvis išmokė apie šimtą baristų. Tačiau jo darbdaviams verslas sekėsi ne taip gerai, kaip planavo, todėl po metų Tomas vėl grįžo į Lietuvą.

„Tapau jiems per brangus. Be to, pats jaučiau, kad ten netobulėju. Darbas vyko kaip konvejeriu, niekam nereikėjo aukštesnio lygio. Mokyti tikrai nebuvo sunku, išmokyti galima visus, bet kad kava paliestų, jau sudėtingiau“, – atvirauja vyras.

Dar prieš išvykdamas į Baltarusiją jis dalyvavo Australijoje vykusiame kavos ruošimo čempionate. Po apsilankymo šioje šalyje jam atrodė, kad Australija ir Lietuva skiriasi kaip diena nuo nakties. Tačiau pradėjęs dirbti Baltarusijoje suprato, kad Australija kelis kartus mažiau skiriasi nuo Lietuvos nei Lietuva nuo Baltarusijos. „Visada sakiau, kad galiu gyventi bet kur, – svarbiausia, kad šalia būtų šeima, mėgstamas darbas. Bet tik atsidūręs Baltarusijoje supratau, kad šioje šalyje gyventi negalėčiau. Ten labai didelė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų. Visi sako: žiūrėk, kaip gerai gyvena žmonės, kokios prabangios mašinos važinėja gatvėmis... Bet daugiabučių kiemuose, kur aikštelės tokios pat ankštos kaip pas mus, telpa visos mašinos. Tie, kurie turi daug pinigų, juos užsidirbo ne savo darbu, ir to net neslepia. Man toks gyvenimas nesuvokiamas“, – pasakojo panevėžietis.

Tapo kurjeriu

Gretimoje valstybėje T. Rudžiui į akis krito ir kiek stačiokiškas bei tiesmukas bendravimas, ir šiaip bendravimo kultūra. Baltarusijoje net nesuvokiama, kad vakarą galima leisti prie vienos vyno taurės ar bokalo alaus – ten geriama iki begalybės, o viskas baigiasi muštynėmis. Aptarnavimo kultūra taip pat nepasikeitusi dar nuo sovietmečio laikų. Kad ir prasčiausioje picerijoje Lietuvoje nepamatytum, kad padavėja maistą į lėkštę dėtų rankomis, prieš tai užsirišusi batų raištelius ir pasikrapščiusi ausį.

REKLAMA

„Jeigu klientas pasako, kad kepsnys ne visai iškepęs, padavėjas sau leidžia pasakyti: „Nepatinka – nevalgyk, eik iš čia.“ Viskas ten labai žemo lygio. Nors atidaroma naujų europietiškų centrų, bet fasadas nieko nereiškia – viskas prasideda nuo aptarnavimo kokybės. Niekaip negalėjau prie to priprasti ir persilaužti“, – sako Tomas.

Lietuvį stebino ir tai, kad baltarusiai labai daug reikšmės teikia garsiems prekių ženklams. Jis ir pats susilaukdavo labai daug dėmesio dėl aprangos. Tomo teigimu, lietuviams yra įprasta, jeigu reikia naujų drabužių, tiesiog nueini į parduotuvę ir nusiperki. Dažnam baltarusiui tenka kone pusę metų taupyti pinigus, kad galėtų įsigyti striukę. Vietiniams atrodė, jog europietiškos prekės – gerokai kokybiškesnės ir geresnės, todėl vis prašydavo, kad Tomas iš Lietuvos parvežtų skalbimo miltelių, kosmetikos, kitų daiktų.

„Baltarusiai manęs net prašydavo parvežti lietuviškų cigarečių, – pasakoja jis. – Klausdavau, kam jų reikia – juk Lietuvoje jos kelis kartus brangesnės! Jų atsakymas būdavo tas pats: juk jos europietiškos, geresnės.“

„Kadangi į namus grįždavau kiekvieną savaitgalį, iš Lietuvos veždavau prekes į Baltarusiją, o iš Baltarusijos tas pačias prekes į Lietuvą, nes kai kurie lietuviai vis dar įsitikinę, kad rusiškos prekės geresnės nei lietuviškos“, – su šypsena priduria T. Rudys.

Vienintelis gyvenimo Baltarusijoje pliusas – absoliuti švara. Nė vienoje Europos sostinėje tokios Tomui neteko matyti. Taip yra todėl, kad kiekvienas socialinė pašalpos gavėjas privalo už ją atidirbti – ne tik išeiti į gatvę su šluota ir suvaidinti dirbantį, o dirbti net suprakaitavęs, nes ant kiekvieno kampo stovi po policininką.

„Iš pradžių mane šiek tiek trikdydavo tokia pareigūnų gausa. Galiausiai apsipratau, kad tik įėjus į metro sustabdo policija ir tikrina daiktus, dokumentus, klausinėja, kam reikalingas tas ar anas daiktas. Man atrodė, kad aš niekuo nesiskiriu nuo baltarusių, bet jie tikino, jog net nepradėjus kalbėti matyti, kad aš ne vietinis, todėl ir policija gerokai dažniau mane tikrino. Vis klausdavau kolegų, ką ne taip darau, – net prašiau nuvežti į turgų ir perrengti tais drabužiais, kuriuos dėvi patys baltarusiai. Jie sakė, kad išsiskiriu ne tik savo apranga, bet ir elgesiu – esu per daug atsipalaidavęs“, – juokiasi panevėžietis.

REKLAMA

Savęs emigrantu nelaiko

Patirtis svetur Tomui atvėrė platesnį akiratį. Gyvendamas užsienyje jis pamatė, kad Vakaruose žmonės laisvesni. Nėra nieko blogo, stovint prie šviesoforo ir laukiant, kol užsidegs žalia šviesa, greta lūkuriuojančiam praeiviui pasakyti „labas“ ir paklausti, kaip sekasi. Deja, Lietuvoje toks klausimas sukeltų neigiamą reakciją ir dažnas pagalvotų, kad jį užkalbinęs žmogus tikriausiai neblaivus.

„Valstybinėse įstaigose vis dar aptarnaujama labai šiurkščiai. Kasininkės ar padavėjos iš žmonių kiekvieną kartą tikisi puolimo. Jeigu bandai ko nors paklausti, jos iš karto susiraukia ir pasišiaušia, tarsi tuoj pultų. Bet jų kaltinti irgi negali... Būtent to normalaus bendravimo labiausiai pasigendu gyvendamas Lietuvoje. Kita vertus, kas kitas, jeigu ne mes patys, pralauš šiuos ledus?“ – klausia T. Rudys.

Tačiau kuo daugiau šalių vyras aplanko, tuo labiau įsitikina, kad bent jau Europa darosi vienoda. Savo išvykimo į Airiją ar Baltarusiją Tomas net nevadina emigracija. Pats žodis emigracija jam siejasi su išvykimu visam laikui. Prieš karą daug lietuvių patraukė į Ameriką, tikėdamiesi kada nors senatvėje grįžti į gimtinę, tačiau dabar situacija pasikeitusi kardinaliai. Išnyko ne tik sienos, bet sutrumpėjo ir atstumai.

„Niekada neplanavau apsistoti visam laikui nei Dubline, nei Minske, nei Vilniuje ar Panevėžyje. Kur gaudavau gerą darbo pasiūlymą, ten ir likdavau. Niekada negali žinoti, kaip pakryps gyvenimas“, – sako kavos žinovas. Net ir gyvendamas Airijoje jis su artimaisiais matydavosi dažniau nei būdamas Lietuvoje. Atstumas nėra kliūtis ir asmeniniams santykiams: atvirkščiai – kaip tik padėjo juos išsaugoti artimesnius.

„Kai kasdien būni namuose, prasideda trintis, kartais ir apsipyksti. O kai laiko mažai, stengiesi jį praleisti turiningai, maksimaliai išnaudoti. Net jei bręsta konfliktas, stengiesi nesipykti, nes žinai, kad tuoj teks išvažiuoti. Gyvendamas užsienyje net daugiau bendravau su savo žmona nei dabar“, – prisipažįsta T. Rudys.

REKLAMA

Geriausia vieta auginti vaikus

Tomas neatmeta galimybės, kad kada nors ir vėl pakels sparnus į Airiją. Ši šalis vilioja ne tik maloniu klimatu, bet ir gerokai aukštesniu gyvenimo lygiu. Tačiau bent kurį laiką jis su šeima nusprendė apsistoti Panevėžyje – T. Rudžio teigimu, čia idealiausios sąlygos auginti vaikus. Nors kai kurie emigrantai jam papriekaištautų, kad bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje auginti vaikus geriau, jis turi tvirtą nuomonę.

„Šiuo metu gyvenu Panevėžyje tik todėl, kad auginame dukrytę. Viską apsvarsčius čia geriausios sąlygos. O kas dėl užsienyje mokamų pašalpų vaikams, niekada nebuvau jų prašytojas. Man atrodo, kiek žmogui reikia, tiek jis užsidirba pats. O jeigu nesugeba, vadinasi, ir nereikia“, – įsitikinęs vyras.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis svarsto galimybę persikelti gyventi į Vilnių. Nors sostinė turi savų minusų – transporto spūstys, problemos dėl vaikų darželių ir kita, – Tomą ji traukia savo europietiškumu. Panevėžyje žmonės gana šalti, kompleksuoti, neprisileidžiantys per arti.

„Jeigu Vilniuje ar Dubline klientą nemokamai pavaišinčiau kava, visi maloniai padėkotų, bet panevėžietis paklaustų, ką jam reikia pirkti, kad gautų tos kavos nemokamai. O kai įtikini, kad nieko pirkti nereikia, pradeda klausti, kas tai kavai negerai, jeigu ji dalinama nemokamai, gal sugedusi“, – šypsosi kavos žinovas.

Jį atbaido ir žmonių bendravimo kultūra. Pavyzdžiui, tie patys kaimynai, kurie nuolat piktinasi, kad bendroje laiptinėje paliktas vaikiškas vežimėlis: tai nustumia kur, tai numeta krepšį su vaiko daiktais, tai palieka raštelius. Užsienyje tokių dalykų niekada nepasitaikytų – dar padėtų nunešti vežimėlį.

„Tai būdinga ne panevėžiečiams, o tiems, kurie per daug užsisėdėjo vienoje vietoje. Tai tik smulkmenos, bet, kaip sako prancūzai, kaip tik smulkmenose velnias tūno“, – sako T. Rudys.

Požiūrio klausimas

Dar viena priežastis, skatinanti panevėžietį ieškoti kitų galimybių, – maža žmonių perkamoji galia Lietuvoje ir požiūris į darbą apskritai. Dar prieš sugrįždamas gyventi į Panevėžį Tomas svarstė atidaryti savo kavinukę, kur būtų ruošiama šviežia kvapni kava, tačiau dabar patenkintas, kad to nepadarė.

REKLAMA

„Norėjau turėti savo verslą, bet pagalvojau, gal iš pradžių padirbsiu prie baro, pamatysiu, kaip viskas vyksta čia. Dabar džiaugiuosi, kad taip ir neatidariau savo kavinės. Panevėžyje, skirtingai nei Vilniuje ar Dubline, žmonės skaičiuoja kiekvieną litą, ir labai retas kuris gali sau leisti tiesiog pasimėgauti gardžia kava. Mane kiek stebina ir darbo etika. Nežinau, gal tai priklauso ir nuo gaunamo atlyginimo. Dažnai tenka iš kitų išgirsti, kam man daryti tą ar aną, jeigu gaunu tik tiek“, – kalbėjo T. Rudys.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų