Čekija parodė, kaip galima išvengti energetinės priklausomybės nuo Rusijos.
Šią liepą čekai pajuto, kaip gera būti nepriklausomiems, konstatuoja dienraštis „The International Herald Tribune“.
Metusi iššūkį Rusijai, Čekijos vyriausybė pasirašė su JAV sutartį dėl daug ginčų sukėlusio JAV priešraketinės gynybos sistemos radaro statybos. Netrukus po to, kai iš Prahos išvyko sutarties pasirašymo ceremonijoje dalyvavusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, Kremlius leido suprasti, kad yra pasirengęs atsakomiesiems veiksmams. Naftos, kurią Rusija pumpuoja į Čekiją naftotiekiu „Družba“, tiekimo apimtys staiga buvo sumažintos 40 proc.
Oficialiai Rusija neigia, kad toks sprendimas susijęs su sutarties dėl JAV radaro pasirašymu. „Rusijos pusė pareiškė, kad tai įvyko dėl techninių priežasčių“, - sakė Čekijos prekybos ir pramonės ministerijos atstovas Tomas Bartovskis. Pasak jo, daugiau jokių paaiškinimų nebuvo gauta.
Ankstesnės naftos tiekimo apimtys dar turi būti atstatytos, bet Praha dėl to neprotestavo. Energijos tiekimo režimas dėl to nepasikeitė. Mat tą pačią dieną, kai Maskva pranešė apie sumažintą naftos tiekimą, į Čekiją iš Vokietijos naftotiekiu IKL pradėjo tekėti papildoma nafta. Čekijos Respublika – vienintelė buvusio sovietinio bloko valstybė Rytų Europoje, turinti prieigą prie alternatyvių energijos šaltinių, pažymi dienraštis. Tai pasiekta dar 1990-ųjų pradžioje tuometinės šalies vyriausybės priimtu sprendimu.
Tuomet, kaip ir dabar, dauguma regiono valstybių pasikliovė rusiška nafta ir dujomis. Buvusios Sovietų Sąjungos 1960–1970 m. nutiesti vamzdynai driekėsi iš rytų į vakarus, surišdami sovietinę imperiją kietu energetiniu mazgu. Iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991 m. energijos išteklių tiekimas į Rytų Europą buvo stabilus ir atitinkamai subsidijuojamas. Nebuvo nei galimybės, nei poreikio juos diversifikuoti, rašo „The International Herald Tribune“.
Viskas pasikeitė, kai nebeliko sovietinės prekybos su Rytų Europos šalimis sistemos – Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos. Netikėtai šios valstybės susidūrė su neatidėliotinu poreikiu pertvarkyti savo ekonominę ir politinę santvarką ir nuo labai centralizuotos komandinės sistemos su paplitusiomis subsidijomis pereiti prie rinkos ir demokratijos.
Čekijos Respublika, 1993 m. taikiai atsiskyrusi nuo Slovakijos, ėmėsi įgyvendinti savo ką tik įgytą suverenitetą. Jos prezidentu tapo dramaturgas ir disidentas Vaclavas Havelas. Vyriausybei vadovauti pradėjo Vaclavas Klausas – dygus, savarankiškų pažiūrų politikas, šiuo metu einantis šalies prezidento pareigas. Klausas neretai erzino Europos Sąjungos lyderius savo užsispyrimu ginant nacionalinį suverenitetą nuo, jo manymu, agresyvių Briuselio kėslų. Kaip bebūtų, jo tvirtas nusistatymas dėl šalies suvereniteto ir saugumo Rusijos atveju šiandien jau duoda vaisių, teigia „The International Herald Tribune“.
Dar tuomet Havelas ir Klausas priėmė du sprendimus dėl Rusijos. Pirmasis – neinvestuoti didelių pinigų į energetikos sektorių. Šiandien analitikai mano, kad tai buvo klaida. Kadangi Čekija nesiriboja su jūra ir jos teritorijoje buvo nutiesta paskutinė naftotiekio „Družba“ atkarpa, naftos tiekimo apimčių sumažinimo atveju – dėl politinių priežasčių ar dėl naftą pardavinėjančių Rusijos bendrovių tarpusavio ginčų – ji būtų labai pažeidžiama.
Kad sumažintų tokį pavojų, Havelas, Klausas ir prekybos ministras Vladimiras Dlouhy nusprendė pastatyti atskirą brangiai kainuojantį naftotiekį, kuris sujungtų Čekiją ir Vokietiją. „Tai buvo tiesiog pranašiškas sprendimas, – sako Čekijos valstybinės prekybos bendrovės „Mero“, paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje nutiesusios naftotiekį IKL, direktorius Liboras Lukasekas. – Ne visi tuomet manė, kad jis yra būtinas, tačiau dabar matome, koks jis reikalingas.“
Tokio naftotiekio vertingumu turės įsitikinti ir kitos šalys, mano dienraštis. Pastaraisiais metais Rusija kelis kartus buvo nutraukusi naftos ir dujų tiekimus savo kaimynėms. 2006 m. ji užsuko čiaupą Lietuvos naftos perdirbimo gamyklai ir Ukrainai, po metų – Baltarusijai. Daugelis ES valstybių, ypač naujokės iš Rytų Europos, įsitikinusios, kad vėl agresyvėjanti Rusija naudoja savo energetinę galią kaip poveikio priemonę šalims, drįstančioms stoti jai skersai kelio.
Čekai ne vieninteliai labai anksti suvokė energetinės priklausomybės pavojų. 1990-aisiais Lenkija planavo tiesti vamzdyną į Norvegiją, bet turėjo atsisakyti šio projekto dėl jo brangumo. Idėja žlugo, kai buvę Lenkijos komunistai, palaikę glaudžius ryšius su Rusija, 2001 m. buvo išrinkti į parlamentą. Šiandien energijos išteklių tiekimo diversifikavimo problema Varšuvoje vėl aktuali. Donaldo Tusko vadovaujama centro dešiniųjų vyriausybė netoli Gdansko nori pastatyti naują suskystintų dujų importo terminalą.
Vengrijoje buvęs konservatyvių pažiūrų premjeras Viktoras Orbanas taip pat buvo parengęs diversifikacijos planą. Tačiau jis buvo išmestas į šiukšlių dėžę, kai po rinkimų į valdžią atėjo naujoji Ferenco Gyurcsany‘o – buvusio komunisto, artimo Rusijos premjerui Vladimirui Putinui – vyriausybė. Tiekimų diversifikacijos galimybių neturėjo nei Slovakija, nei Baltijos šalys – iš dalies dėl tokių projektų kainos, iš dalies todėl, kad Rusijos energetikos bendrovės jau perėmė jų energetinio sektoriaus kontrolę, rašo „The International Herald Tribune“
Netgi Čekija nėra visiškai nepriklausoma nuo Rusijos energetinių išteklių. Jai ir toliau labai svarbūs išlieka „Gazprom“ gamtinių dujų tiekimai. Vis dėlto Čekijos vyriausybė pasijuto pakankamai nepriklausoma, kad neteiktų didelės reikšmės Rusijos grasinimams dėl JAV priešraketinio skydo. Kremlius visą laiką tvirtino, kad priešraketinės gynybos sistemos dislokavimas bet kurioje Rytų Europos šalyje kelia tiesioginę grėsmę Rusijos saugumui ir susilauks atitinkamų pasekmių.
Čekijos vyriausybė visa tai vertina labai ramiai, pastebi dienraštis. Pavyzdžiui, Mireko Topolaneko centro dešiniųjų koalicija nekėlė didelio triukšmo viešai kritikuodama Rusiją. Čekija dėl to nesikreipė ir į ES, nors tokią teisę turi po pernai patvirtintos ankstyvojo perspėjimo sistemos. Ji buvo sukurta po to, kai Maskva sutiko informuoti Briuselį apie energijos išteklių tiekimo sutrikimus.
Prahos tarptautinių santykių instituto saugumo ekspertas Vladimiras Handlas sako, kad Čekijos vyriausybė nepanoro veltis į viešus ginčus su Rusija nepriklausomai nuo to, kokios buvo tikrosios naftos tiekimo sumažinimo priežastys. „Sutartį dėl priešraketinio radaro dar turi ratifikuoti Čekijos parlamentas. Be to, ekonominiai ir prekybiniai abiejų šalių ryšiai šiuo metu yra puikūs. Vyriausybė pasirinko pragmatišką požiūrį“, – tvirtino jis.
Kitos ES valstybės įdėmiai stebi čekų veiksmus. „Čekai priėmė išmintingą sprendimą“, – pastebėjo Varšuvos Rytų tyrimų centro energetikos analitikė Agata Loskot-Strachota. Tačiau vis dėlto Europos priklausomybė nuo rusiškos naftos ir dujų didėja kiekvieną dieną. Ir už tai teks sumokėti, rašo „The International Herald Tribune“.
