Ar trys plaukas yra daug? Jei ant galvos – tai labai mažai, bet jei sriuboje… Viskas yra reliatyvu.
Praėjusią savaitę teko lankytis Ukrainoje. Kolegos pakvietė susitikti su Černigovo verslininkais ir jiems pristatyti Apribojimų teorijos bei lanksčios gamybos (TOC-LEAN) principus bei šių metodikų panaudojimą įmonės pelningumo didinimui. Dalis vietos verslininkų reagavo kaip įprasta ir Lietuvoje – mes kitokie, pas mus specifika, tai nesuveiks Ukrainoje ir pan. Dalis ryžosi susipažinti detaliau ir paskirti laiko susitikimams, kurių metu konkrečiai aptarti, kaip tas metodikas galima būtų pritaikyti jų įmonėse. Tačiau šis įrašas ne apie tai.
Po tų susitikimų pajutau pasididžiavimą dalimi Lietuvos verslininkų. Kodėl? Kaip bebūtų keista, Lietuvos verslininkai turi mažiau provincijos sindromo. Kaip tai? Daugelis Černigovo verslininkų pabrėžė, koks užkampis yra Černigovas, kokia ten maža rinka, ir kad jie nieko negali padaryti, todėl tenka vegetuoti. Ar tikrai Černigovas kaimas ar užkampis? Pačiame Černigove gyvena apie 300 tūkst gyventojų (beveik kaip Kaune). Iki Kijevo, kuriame gyvena 5-7 mln. gyventojų, mažiau nei 200 km. Bet jie vistiek jaučiasi užkampiu ir nemato galimybės didinti pardavimus.
Tuo tarpu nemažai Lietuvos įmonių iš mažų miestelių (pvz. „Baldai Jums“ iš Jonavos, „Vičiūnai“ iš Plungės, „Nematekas“ iš Dovainonių ir daug-daug kitų) nesijaučia užkampiu ir kuo sėkmingiausiai eksportuoja tiek į Rytus, tiek į Vakarus. Nes jie neišlepinti vietinės rinkos dydžio.
Tikiuosi, kad mes galime dvasia užsikrės ir daugiau Lietuvos verslininkų.
