• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pasaulinė logistikos rinka, kasmet generuojanti 3 trilijonus dolerių metinę apyvartą, visada yra įdomi tuo, kad padėtis joje nuolat keičiasi.

REKLAMA
REKLAMA

Globaliosios ekonomikos dinamika taip išvystė teikiamų logistikos paslaugų mastus bei technologines galimybes, kad paprastas bet kurio daikto pervežimas iš taško A į tašką B pavirto sudėtinga ir pastoviai tobulėjančia sistema, apimančia įvairias transporto vadybos paslaugas, sandėliavimą, inventorizavimą, muitinės tarpininkavimą, užsakymų vadybos sistemas, pervežimų ir grąžinamų daiktų sekimo sistemas, tuo pačiu – kompiuterinių tinklų integraciją, modeliavimą bei dizainą. Ir tai ne vien kuria papildomas darbo vietas – logistikos paslaugų savikaina, palyginti su buvusia prieš 10 metų, yra vidutiniškai sumažėjusi net 80-ia procentų, kai per tą patį laikotarpį bendroji paslaugų kokybė pagerėjo tris kartus.

REKLAMA

Dinamiškiausia logistikos verslo sritis – skubių siuntų ar laiškų  gabenimas – “Express” pašto paslaugos - šiais laikais yra tapusi svarbiausiu konkurencinės kovos objektu. Tiesą sakant, “Express” paštas yra pats mažiausias logistikos verslo segmentas (didžiausi savo apimtimis yra pervežimai jūra), tačiau pats pelningiausias. Ekonomikos globalizacija nustatė tokius aukštus standartus, kad dokumentai, siuntiniai ar daiktai tiesiog privalo būti nugabenami kad ir kitą pasaulio galą per vieną naktį, vėliausiai – per dvi.

REKLAMA
REKLAMA

Ir prasidėjo šis verslas nuo vienos paprastos idėjos. Juk visos didžiųjų korporacijų istorijos yra kupinos netikėtų pasirinkimų, paklydimų, staigių nuopolių ir pakilimų. Tačiau jas visas vienija bendras vardiklis – kiekvienos legenda prasidėjo nuo paprastos, bet didžios idėjos. Tokios paprastos, kad ją galima laikyti genialia, nes genialumas visada glūdi tik paprastume. Tokia idėja pagimdė ir šiandien mums visiems gerai pažįstamą pavadinimą – DHL, neatsiejamą nuo sėkmingo pasaulinio verslo, o daugeliu atvejų – ir nuo jos teikiamus sprendimus integravusių pasaulinių kompanijų.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pradžia kaip visada – Amerikoje

Kaip sunku būtų įsivaizduoti ansamblį U2 be Bono, o „Apple“ be Steve Jobso, taip ir DHL atsiradusi be jos pavadinimo vidurinės raidės – jaunas neturtingas studentas Larry Hillblomas studijavo teisę Kalifornijos Berklio universitete. Jis vertėsi įvairiais papildomais uždarbiais ir žavėjosi aviacija, pats anksti įsigijo piloto licenciją (kaip ir pridera tikram aviatoriui, žuvo jis taip pat prie lėktuvo šturvalo, bet tai įvyko tolimoje ateityje). Bežvelgiant į orlaivių brėžinius, jis atkreipė dėmesį, kad kiekvieno komercinio reiso bagažo skyriuje visada likdavo tuščių ertmių, kurių niekas nesiteikė užpildyti. Iš čia ir kilo mintis tas ertmes užpildyti papildomais siuntiniais bei laiškais.

REKLAMA

„Kam vežioti orą? – paklausė vienos vietinės avaiakompanijos vadovų L.Hillblomas, – parduokite tas tuščias ertmes man“.

Taip San Francisko ir Los Andželo laikraščiuose atsirado skelbimas: „Specialiųjų kurjerių paslauga tarp San Frano ir LA. Šiandien išsiuntėte, rytoj Jūsų laišką jau skaitys. Laiškai ir siuntiniai pristatomi į abu miestus per vieną naktį. Nuo durų iki durų. Kreiptis į Larry Hillblomą“. Pats L.Hillblomas kiekvieną vakarą penkis kartus per savaitę savo automobiliu apvažiuodavo pagal šį skelbimą atsiliepusius klientus, surinktus laiškus ir siuntinius pakraudavo į paskutinį lėktuvo reisą, o anksti ryte jau laukdavo pirmo reiso iš Los Andželo, kuriuo atkeliaudavo jo draugo surinkti siuntiniai ir laiškai, kuriuos pats L.Hillblomas ir išvežiodavo. Aviakompanija buvo patenkinta, L.Hillblomas buvo patenkintas, ir, svarbiausia, buvo patenkinti klientai, kuriems tokia paslauga reiškė laiško ar siuntinio pristatymą, greitesnį už įprastas pašto paslaugas tris kartus.

REKLAMA

Baigęs Berklio universitetą, L.Hillblomas dar kurį laiką padirbėjo San Francisko dvokatų kontoroje, tačiau sparčiai besiplečianti jo kurjerių paslauga iškėlė pasirinkimą – būti samdiniu ar plėtoti savo paties sukurtą verslą. Juoba kad apsispręsti padėjo ir augantis klientų ratas – tais laikais elektroninės tarpbankinės transakcijos dar buvo embriono stadijoje, todėl L.Hillblomo sukurtas principas ypač patiko vietiniams Vakarinio kranto bankams, kurie ir buvo vieni didžiausių jo klientų, suteikę postūmį greitai paslaugos plėtrai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Entuziazmo ir tikėjimo ateities perspektyvomis L.Hillblomui užteko, trūko tik partnerių – kiek gi gali vienas tvarkyti augančius laiškų bei siuntinių srautus, buhalteriją ir reklamą? Tokie partneriai atsirado – tai buvo supermarketo vadybininkas Adrianas Dalsey bei pagyvenęs teisininkas Robertas Lynnas. Sumetę į bendrą kasą po tūkstantį dolerių, 1969 metais jie įkūrė kompaniją DHL, taip pavadintą pagal pirmąsias jos įkūrėjų pavardžių raides, sustatytas abėcėlės tvarka.

Naujoji kompanija galėjo pasigirti ne vien 1969 metų laidos „Plymouth Duster“ automobiliu, kuriuo kiekvieną vakarą kuris nors iš trijų surinkinėjo užsakymus, o kitas ryte išvežiodavo siuntinius. Visi trys kompanijos įkūrėjai–darbuotojai turėjo ir pakankamai fantazijos. Kol jaunimas protestavo prieš karą Vietname, rūkė marichuaną ir šoko pagal psichodelinę muziką, dvejuose L.Hillblomo buto kambariuose trys partneriai kiekvieną naktį svarstė naujas verslo galimybes. Būtent tuose kambarėliuose ir gimė antra idėja, pavertusi DHL tarptautine kompanija.

REKLAMA

Atsižvelgdami į tai, kad dauguma krovinių buvo pervežama laivais, tačiau tuometinių krovinių muitinės dokumentų tvarkymas surydavo begales laiko, dėl ko kentėjo pristatymo terminai, DHL sugalvojo krovinių dokumentus iš anksto nugabenti „Express“ kurjerių paštu (savo paties teikiama paslauga) į laivo atvykimo uostą ir pradėti juos tvarkyti dar iki tol, kol atvyks pats laivas su kroviniu. Laivui prisišvartavus atvykimo uoste, muitinės dokumentai jau būtų paruošti, o krovinys galėjo nepalyginamai greičau iškeliauti į gavėjo sandėlius. Tokios paslaugos bandymui buvo pasirinktas aktyvus jūrų transporto maršrutas San Franciskas-Honolulu, pačiuose Havajuose buvo pasamdyti du DHL muitinės tarpininkai, ir... netrukus reikėjo samdyti naujų žmonių, nes tokios paslaugos pareikalavimas buvo milžiniškas.

REKLAMA

Vos per du metus DHL nuo trijų darbuotojų išaugo iki 314 žmonių, teikiančių „Express“ kurjerių ir muitinės tarpininkų paslaugas visoje JAV Vakarų pakrantėje ir Havajuose. Dabar kompanija jau turėjo pakankamai finansinių pajėgumų, kad žengtų ir toliau. 1972 metais DHL atidarė pirmąjį biurą už JAV ribų, Filipinuose, netrukus po to – Japonijoje, Honkonge, Singapūre ir Australijoje.

Siuntų bei laiškų srautas taip padidėjo, jog nebeužteko tuščių lėktuvų bagažo skyrių ertmių, ir L.Hillblomas sukūrė trečią savo verslo principą – gabenimo sąnaudas sumažinti siunčiant savo kurjerį. Iš pradžių tai net nebuvo kompanijos darbuotojai – DHL siūlydavo į įvairias vietas skrendantiems keleiviams už papildomą mokestį paimti dar vieną lagaminą arba išvis nupirkti kelionės bilietą žmogui, norinčiam paatostogauti, tarkime, Havajuose, tačiau už tai turinčiam nugabenti atitinkamą kiekį siuntinių bei laiškų (atminkite, tai buvo septintasis dešimtmetis, kai žmonės dar buvo geresni ir padoresni, nei dabar, ir nuvežti kažkieno pasiūlytą lagaminą nekėlė didelės rizikos). Tačiau įvairūs žmonės, vežantys vienodus lagaminus su trimis išgraviruotomis raidėmis DHL, patraukė teisėtvarkos tarnybų dėmesį, ypač, kai kažkam kilo įtarimas, kad tuose lagaminuose gali būti gabenami narkotikai... Federalinis tyrimų biuras (FTB) surengė operaciją: vieną dieną visi DHL samdyti kurjeriai oro uostuose buvo sulaikyti, į pačios DHL biurą įsiveržė policija, tačiau, žinoma, niekur nieko draudžiamo nebuvo rasta, o išgirdus pasakojimą apie tokį siuntinių gabenimo principą ir siūlomą atlygį, keli FTB agentai patys pareiškė norą tapti DHL kurjeriais...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasaulinio tinklo kūrimas

Išvysčius verslą Ramiojo vandenyno baseine, DHL pradėjo plėstis į kitą Amerikos žemyno pusę, veikdama tais pačiais principais – išnaudodama tuščias lėktuvų bagažų skyrių ertmes, perveždami muitinės dokumentus, siųsdami savo kurjerius. Dar 1972 metais Briuselyje buvo įkurta seserinė kompanija “DHL International”, veikusi Europoje atskirai nuo “DHL Airways”, įsikūrusios Kalifornijoje. Pirmasis DHL biuras Vakarų Europoje, Londone buvo atidarytas 1974 metais, Artimuosiuose Rytuose - 1976 metais, Lotynų Amerikoje - 1977 metais, Afrikoje – 1978 metais, ir tais metais praktiškai po visą civilizuoto pasaulio šalis pradėjo zuiti raudonai balti automobiliai su DHL ženklu ant šono, surinkdami ir išvežiodami skubiuosius siuntinius.

REKLAMA

Tokios paslaugos paklausa proporcingai sąlygojo ir dar daugiau naujų DHL biurų atidarymą. 1980 metais “Hilton” korporacija pasiūlė DHL aptarnauti savo viešbučius 69 JAV miestuose, apie daugelį kurių DHL vadovai net nebuvo girdėję. Tačiau L.Hillblomas nė nemirktelėjęs įsakė atidaryti biurus tose vietose - kad tik klientas būtų patenkintas. Jis nesijaudino – “Express” siuntų paslauga buvo reikalinga visiems ir jos paklausa augo kaip ant mielių. "Galvokite apie tai, ką pagalvos klientas, atsibudęs rytoj ryte, – L.Hillblomas mėgo kartoti DHL vadybininkams, – ir jei klientas atsibudęs apgeidaus laikraščio ar croissanto, mes privalome stovėti prie jo lovos su laikraščiu ir croissantu”. Pradėjus bendradarbiauti su “Hilton” viešbučiais, kurių svečiams buvo teikiama ypatinga “Express” tarptautinių kurjerių paslauga, DHL įgijo galimybę išsiplėsti po visą Ameriką. Žinoma, ir tapti didžiausia “Express” tarptautinių skubių siuntų kompanija pasaulyje, valdanti 40 procentų tarptautinės „Express“ pervežimų rinkos. DHL paslaugomis ir pervežimų tinklu naudojosi 97 procentai “Fortune 500” kompanijų. Tais metais DHL pervežė 10 milijonų siuntinių į 268 pasaulio miestus, pasiekdami 100 milijonų dolerių apyvartą.  

REKLAMA

Tai nebuvo taip lengva, kaip gali atrodyti. DHL kompanija, žengdama su naujo tipo verslu į naujas šalis, susidurdavo su įvairiausias iššūkiais, kylančiais dėl skirtingų šalių muitinių ar biurokratinių struktūrų sukurtomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, 1982 metais Prancūzijos valstybinis paštas nusprendė monopolizuoti “Express” rinką pagal XV amžiuje priimtus įstatymus, ir DHL kompanijai, kuri kontroliavo 80 procentų Prancūzijos skubių siuntų rinkos buvo įsakyta sustabdyti visą veiklą už Paryžiaus miesto ribų... DHL bylinėjimasis su Prancūzijos paštu užtruko beveik metus, laimėjo, žinoma, laisvosios rinkos dėsniai, tačiau panašios problemos, susijusios su teise tiekti skubių siuntų paslaugas į mažus Europos miestelius, lydėjo DHL, kaip tokio verslo pionierę iki pat Europos Sąjungos įsikūrimo.

REKLAMA
REKLAMA

1983 metais skubių siuntų srautas taip išaugo, jog DHL įsigijo pirmuosius aštuonis savo lėktuvus ir pradėjo kurti nuosavą orlaivių laivyną. Tais pačiais metais DHL specialiai bankams Niujorke, Los Andžele bei Hjustone piko valandomis pradėjo teikti naują paslaugą – skubų dokumentų pergabeninimą sraigtasparniais. 1985 metais vėlgi bankams DHL kartu su “Western Union” perlaidų tarnyba pradėjo teikti pirmąsias elektroninio pašto paslaugas.

1983 metais DHL taip pat pirmoji įžengė į uždarą Rytų Europos rinką, o 1986 metais pirmoji atidarė savo biurą ir Kinijos Liaudies Respublikoje. “Galvokite apie rytdieną”, – ši L.Hillblomo pranašystė atsipirko su kaupu – prasidėjus demokratiniams pertvarkymams Vengrijoje, Rytų Vokietijoje ir Lenkijoje 1988 metais, DHL valdė 90 procentų “Ekspress” siuntinių srauto į tas šalis. Atsivėrus vartams “Express” paslaugai ir į Rusiją, rinka ten kasmet iki pat 2005 metų išaugdavo neįtikėtinais 50 procentų, nors net ir vidiniai pervežimai, pvz., iš Maskvos į Vladivostoką savo atstumais ir sudėtingumu vis dar prilygsta tarpžemyniniams (kaip, beje, ir pelnu). Šiandieninė „DHL Worldwide Express”, teikianti paslaugas pagrindinėms Rusijoje veikiančiomis užsienio korporacijomis, ir valdanti tris krovinių paskirstymo terminalus Maskvoje, Sankt Peterburge ir Samaroje, apie 80 procentų pajamų vis dėlto gauna iš vidinių pervežimų šalies viduje, kas jai pačiai yra netipiška, nes pagrindinis kompanijos verslas – tarptautiniai pervežimai.

REKLAMA

1989 metais DHL jau buvo 84 didžiausia JAV kompanija su 18 tūkstančių darbuotojų ir 50 milijonų siuntų, gabenamų kasmet į 184 pasaulio šalis, kontroliuojanti 60 procentų tarptautinių pervežimų rinkos pasaulyje. Tais metais Vokietijos aviakompanija “Lufthansa” bei Japonijos nacionalinis vežėjas “Japan Airlines” įsigijo nemažą dalį kompanijos akcijų, ir DHL pirmą kartą per savo 20 metų istoriją pradėjo gabenti sunkesnius nei 35 kilogramai krovinius – tai buvo pirmoji didelė paslaugų diversifikacija, o pati DHL įžengė į komplikuotą pasaulinio Cargo rinką. Taip 1991 metais DHL apyvarta siekė jau 2,5 milijardo dolerių, ji tapo 59 didžiausia JAV kompanija su 21 tūkstančiu  darbuotojų ir 80 milijonų siuntų. 1992 metais DHL pirmieji pradėjo veiklą Albanijoje ir Estijoje, Grenlandijoje ir Kuveite. Tais pačiais metais kompanija padarė precedento neturintį žingsnį – pirmieji pradėjo dalintis savo transatlantinių reisų orlaiviais su kitais konkurentais, o 1993 metais jos apyvarta pakilo iki 3 milijardų dolerių.

1994 metais kompanija, švenčianti savo 25 metų sukaktį, pradėjo naujas strategines investicijas Azijos regione, kuriame kontroliavo 52 procentus rinkos. Taip DHL išplėtė operacijas Kinijoje, Vietname bei Indijoje. 1995 metais Dubajuje buvo atidarytas naujas moderniausias pasaulyje DHL krovinių terminalas.

REKLAMA

1998 metais DHL veikla pasiekė savo aukščiausią pakilimo tašką – aptarnaudama 227 šalis iš 2381 biuro, kuriuose dirbo 53 tūkstančiai darbuotojų. Tais pačiais metais privatizuojama Vokietijos pasaulinė pašto tarnyba (DPWN) pradėjo supirkinėti DHL akcijas, ir galutinai įsigijo DHL 2002 metais. Taip DHL kompanija tapo integruota į galingiausią Europoje pašto tarnybą, kurios metinė apyvarta šiais laikais siekia 65 milijardus eurų.

Didžiausi pasaulyje

DPWN, kurios tik 50 procentų akcijų priklauso Vokietijos vyriausybei, pati visada laikėsi aktyvios plėtros strategijos, tiek gausiai investuodama į naujausias visų logistikos verslo segmentų technologijas, tiek užsienio šalyse. Įsigydama daugelį kompanijų, DPWN įsitvirtino ne tik beveik visose Europos šalyse, užimdami daug daugiau rinkos, nei artimiausi konkurentai, bet ir visose logistikos verslo segmentuose – nuo “Express” iki pervežimų jūra. 1998-2002 metais DPWN įsigijo ne tik DHL, bet ir tokias logistikos kompanijas kaip“Danzas” ir “ASG” (taip užsitikrindama rinkos lyderio poziciją ekonomiškai stipriame Šiaurės Europos regione), “Nedlloyd European Transport and Distribution” – taip įsivyraujant Beneliukso regione, ir “Securicor Omega” – Didžiojoje Britanijoje.

REKLAMA

Susiliejimas su galingiausia Europos pašto kompanija pavertė DHL pirmaujančia žemyno logistikos kompanija, kurios įvairių paslaugų teikimo padaliniai tapo lyderiais įvairių šalių rinkose – Beneliukse, Prancūzijoje, Italijoje ir Šiaurės Europoje, be to, DHL turi neabejotiną pranašumą prieš konkurentus savo naujosios šalies rinkoje, Vokietijoje.

2003 metais DPWN už 1 milijardą dolerių įsigijo trečiąją pagal dydį JAV logistikos kompaniją “Airborne” (daugiau nei antra tiek kainavo naujų logistikos centrų steigimas bei agresyvi rinkodaros kompanija). Tai atvėrė DHL kelią į 50 milijardų dolerių vertės JAV vidinę “Express” rinką. “Express” išvežimuose už JAV ribų DHL išlieka pagrindine lydere, dominuojančia 37 procentuose pasaulinės rinkos (išvis ši kompanija net 92 procentus savo pelno gauna būtent iš tarptautinių pervežimų), tačiau įsitvirtinimas vidinėje JAV rinkoje, kompanijos vadovų teigimu, yra “paskutinė dėlionės dalelė”, padarysianti DHL pagrindine žaidėja absoliučiai visame Žemės rutulyje (kompanija užtikrintai pirmauja Lotynų Amerikos, Azijos bei Afrikos rinkose).

2004 metais DHL įsigijo didžiausią Indijos vidinių pervežimų kompaniją „Blue Dart“ ir tapo pagrindiniu žaidėjų regione. 2005 metais prie DPWN  buvo prijungta ir didžiausia Jungtinės karalystės vidinių pervežimų kompanija „Exel“ – po šio susijungimo „Deutsche Post“ grupėje jau dirbo 285 tūkstančiai žmonių, o pačios grupės metinė apyvarta  pasiekė 65 milijardų dolerių. 2006 metais DHL laimėjo didžiausią Britanijos istorijoje logistikos kontraktą – 2,5 milijardo dolerių vertės sutartį dešimčiai metų teikti pervežimų paslaugas Karalystės Nacionalinės sveikatos tarnybai – pristatant beveik pusę milijono produktų į tūkstantį šalies ligoninių.

REKLAMA

2008 metų gegužę DHL Vokietijos mieste Leipcige atidarė didžiausią Europos Sąjungoje krovinių aptarnavimo terminalą. Šandien DHL perveža milijardą siuntų per metus, per 450 savo paskirstymo centrų visame pasaulyje ir 75 tūkstrančiais įvairiausių transporto priemonių – nuo moderniausių lėktuvų iki oro balionų, tiekiant “Express” paslaugas į tokias šalis, kaip Irakas, Afganistanas, Kuba ir Šiaurės Korėja.

Patraukliausias tikslas – Kinija

DHL jau pastaruosius 30 metų dominuoja visoje Azijos rinkoje, įvykdanti 40 procentų visų krovinių pervežimų. Tačiau visos pagrindinės regiono valstybės, tokios, kaip Filipinai, Singapūras, Honkongas ar Taivanas yra vertinamos kaip tranzitiniai centrai pačiai svarbiausiai – Kinijos rinkai aptarnauti, kurije DHL puoselėjo išplėtoti savo tinklą jau nuo 1986 metų. 2002 metais DHL atidarė didelį tranzitinį centrą Filipinuose, skirtą Kinijos rinkai aptarnauti ir netrukus pradėjo vykdyti skrydžius į Kiniją per savo dukterinę aviakompaniją – Honkonge registruotą “Air Hong Kong”.

Iki Kinijos įstojimo į Pasaulinę Prekybos organizaciją užsienio logistikos kompanijoms nebuvo leidžiama vykdyti pilnos veiklos šioje šalyje, kurios “Express” rinką buvo monopolizavusi Kinijos paštas su tarptautine valstybinių pašto tarnybų skubių siuntų paslauga EMS (“Express Mail Service”).

REKLAMA

Tačiau dar nenudžiūvus rašalui nuo Kinijos atstovų parašo ant PPO sutarties,DHL iškart įsiveržė į atsidarančią šalies rinką su taip kruopščiai parengta strategija – šiuolaikiniais vadybos įgūdžiais, agresyvia reklama, pažangia technologine baze ir, galų gale, aukštos kokybės servisu – jog praktiškai per vieną dieną Kinijos EMS pasiliko toli užpakalyje. Nors Kinijos “Express” paslaugų rinka kasmet paauga 20 procentų, tačiau valstybinis EMS verslas augo tik po 2 kuklius procentus, ir šiuo metu valstybinio pašto rinkos dalis yra nukritusi nuo 97 procentų 1995 metais iki 32 procentų 2008 metais.

DHL Kinijoje vien per paskutinius pusantrų metų investavo į Kinijos rinką 180 milijonų Eurų ir atidarė 160 naujų “Express” paslaugų centrų 20-yje pagrindinių Kinijos miestų.

Kur dingo D, H ir L?

Visi trys DHL įkūrėjai pasitraukė nuo aktyvios veiklos ir kompanijos valdymo dar iki 1981 metų. Adrianas Dalsey (1914-1994) gyvenimo pabaigą praleido keliaudamas po Pietryčių Aziją, nes dar 1980 metais parduotos jo turėtos DHL akcijos garantavo sotų gyvenimą ir ramią pensiją. Robertas Lynnas (1920-1998), beje, vienintelis iš DHL įkūrėjų apsilankęs Lietuvoje, liko gyventi JAV, ir užsiiminėjo filantropija.  

REKLAMA

Neramiausią gyvenimą nugyveno pirmasis DHL iniciatorius – Larry Lee Hillblomas (1943-1995). 1980 metais jis įsikūrė Mikronezijos salyne, Saipano saloje, kur užsiėmė įvairiais verslais Havajuose, Vietname bei Filipinuose. Nepaisydamas JAV paskelbto embargo Vietnamui, jis investavo į šalies viešbučių infrastruktūros atstatymą. Kelerius metus buvo Saipano banko prezidentu, vadovavo kompanijai prekiaujančiai mobiliaisiais telefonais bei įvedinėjančiai kabelinę televiziją. Pagal savo tikrąjį išsilavinimą, kurį laiką dar padirbėjo ir vietniu taikos teisėju. Taip pat buvo didžiausias vietinės aviakompanijos “Air Micronesia” akcininkas. Po vienos didžiausių JAV aviakompanijos “Continental” bankroto, investavo daug savo pinigų jos reorganizacijai.

Nors DHL veikloje nebedalyvavo nuo 1980  metų, tačiau padėjo kompanijai atidaryti tranitinį siuntų paskirtsymo centrą Maniloje.

Larry Hillblomas buvo aistringas pilotas, juoba lėktuvai buvo bene efektyviausia susisiekimo priemonė Mikronezijoje. Jis jau buvo pergyvenęs vieną aviakatastrofą, po kurios neteko piloto licencijos. Tačiau .Hillblomas tokių niekų nepaisė, ir toliau nuolat sėdo už lėktuvo šturvalo. 1995 metų gegužės 21 dieną jo pilotuojamas dvivietis lėktuvėlis pateko į audrą ir sudužo netoli Saipano salos. Pats L.Hillblomas žuvo, nors jo kūnas niekada ir nebuvo surastas.

Savo turimas 60 procentų “DHL Airways” akcijų ir 23 procentus “DHL International” akcijų, vertų pusės milijardo dolerių, L.Hillblomas, kuris niekada gyvenime nebuvo vedęs ir neturėjo oficialių vaikų, testamentu paliko San Francisko universitetui. Tačiau, vos paskelbus apie jo žūtį, prasidėjo pikantiška, bulvarinės spaudos verta istorija, 2009 metais pavirtusi kinofilmu “Šėšėlinis milijardierius” (“Shadow billionaire’). Iš visos Azijos L.Hillblomo teisininkams pradėjo plūsti jaunų merginių ieškiniai, tvirtinantys, kad L.Hillblomas buvo jų vaikų tėvas. Taip prasidėjo kelerius metus trukęs teismų ir bylinėjimosi maratonas.

Visų mažiausiai tuzino ieškovių pretenzijas sunkino tai, kad nebuvo galimybių gauti L.Hillblomo DNR, kurios pagalba įmanoma nustatyti tėvystės ryšius. Jo kūnas taip ir nebuvo surastas, o namai Saipane buvo taip įtartinai švariai išvalyti, kad net ant dantų šepetėlio nebuvo likę jokių L.Hillblomo seilių liekanų, o dauguma jo asmeninių daiktų buvo sunaikinti. Vienoje Filipinų klinikų buvo rastas tariamai L.Hillblomo apgamas, pašalintas nuo jo veido prieš keletą metų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad apgamas – ne jo... Ieškovių teisininkai kreipėsi į L.Hillblomo motiną, brolį ir pusbrolį, prašydami DNR mėginių, nes techniškai tėvystę buvo įmanoma įrodyti ir pasinaudojus giminaičių genetiniu kodu. L.Hillblomo šeimos nariai iš pradžių atsisakė tai padaryti, kol galų gale jo motina sutiko pateikti savo DNR pavyzdį mainais į milijoną dolerių bei vilą Prancūzijoje. Taip galų gale ir buvo nustatyta, kad keturi vaikai - vietnamietis berniukas, dvi filipinietės mergaitės ir dar vienas berniukas iš Mikronezijos salyno buvo tiesioginiai L.Hillblomo palikuonys... Teismo sprendimu, kiekvienam jų atiteko po 90 milijonų Larry Hillblomo palikimo dolerių, o likę 240 milijonų pateko į “Hillblomo fondą”, kuris finansuoja Kalifornijos universiteto medicininius tyrimus. Nes, perafrzuojant paties Larry Hillblomo žodžius, “ateityje mums to reikės”...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų