Šv. Velykų šventėje sutelpa ir tikintieji, švenčiantys Kristaus prisikėlimą, ir netikintieji, švenčiantys atgimimą po žiemos.Velykos, nepaisant mūsų santykio su bažnyčia, visada bus vilties, meilės ir naujo gyvenimo šventė.
Tik mūsų pačių siekis gyventi taikoje su savo mintimis ir savo artimu, mūsų sugebėjimas atleisti ir mylėti save ir savo artimą, skaidrins mūsų jausmus ir protus ir leis pajusti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą, kurį kiekvieną pavasarį skambina šv. Velykų varpai.Kaip po rudens ir žiemos ateina pavasaris, po nakties aušta rytas, taip ir žmogaus siela po kančios prisikelia naujam tikėjimui. Tikėjimui, kuris nugali mirtį ir dovanoja gyvenimą.
Velykų proga LTV „Savaitės“ studijoje viešėjo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šventojo Kazimiero provincijos ministras brolis Astijus.
– Velykos – vieniems atgimimo šventė po žiemos, kitiems – Kristaus prisikėlimo šventė, yra ir tokių, kuriems tai pelno šventė. Vadinasi, galima sutarti dėl vieno: Velykos – šventė. O tos šventės turinys priklauso nuo to, kaip kiekvienas iš mūsų suprantame tos šventės prasmę. Ar Jums toks aiškinimas priimtinas?
– Na, pirmiausia, man Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė. Ir pats žodis šventė, šventimas susietas su šventumu. Ir, jeigu šventumas kažkam yra pelno siekimas, tai, aišku, žmogaus teisė ir tokį dalyką švęsti. Bet man atrodo, kad su tokia švente žmogus pats save kaip asmenį nuskurdina.
– Velykų prisikėlimas įvyksta ne tiesiog po mirties, bet dar ir po didelės kančios. Ar be kančios neįmanomas džiaugsmo, kad gyveni, suvokimas?
– Tikrasis džiaugsmas, jei kalbėtume apie vidinį džiaugsmą, aš manyčiau, jis yra įmanomas, bet pasakyčiau taip – nes aš esu tikintis žmogus – įmanomas tam krikščioniui, kuris tiki atpirkimu ir tiki Dievo išganymu. Bet džiaugsmas taip bendrai yra neįmanomas be tam tikros kančios arba tam tikrų sunkių išgyvenimų.
Šiandien žmogus gyvena laisvoje Lietuvoje. Ir pasižiūrėkite, ar jis džiaugiasi ta laisve taip, kaip prieš 21–22 metus? Dabar nėra to džiaugsmo.
Ar žmogus, kuris pasveiko iš ligos, ar jis džiaugiasi? Ar džiaugiasi moteris, kuri, kaip sako Šventas raštas: kenčia moteris surakinta gimdymo skausmais, bet ateina džiaugsmas gyvybei pasirodžius? Visada yra kažkoks perėjimas, kuris atneša džiaugsmą.
Taigi tikrajam džiaugsmui išgyventi yra arba tikėjimas – per tikėjimą suvoki, kad tu esi su Dievu, arba kitas momentas – kai tu pereini iš tam tikros negatyvios būsenos į pozityvią būseną.
– Šių dienų žmogus gyvenimo džiaugsmą pernelyg dažnai tapatina su savo materialine gerove. Ir tada žmogus, man regis, lieka lyg ir apvogtas, nesupratęs to tikrojo džiaugsmo prasmės.
– Tikrai sutinku, tikrai apvogtas, nuskurdęs žmogus. Šventajame rašte turtuoliui, kuris džiaugiasi prisikrovęs turtų ir sako: tesigėri ir tesidžiaugia mano širdis, Jėzus sako: dar šiandien iš tavęs bus pareikalauta atiduoti gyvybę.
Aišku, už viską reikia dėkoti, bet džiaugsmas vis dėlto yra dvasinė charakteristika. Ir žmogus, kuris gyvena vien materialiniame pasaulyje, yra labai atsilikęs. Jis, filosofiškai tariant, gyvena modernizmo laikotarpiu, tarkim, 19 amžiuje, jo mąstymas nepakitęs.
Ir tikrai jis yra varganas žmogus, bet jeigu jis yra savyje laimingas, tai ačiū Dievui. Net ir skurdus būdamas žmogus, tarkim, mano požiūriu, Jūsų požiūriu, jis savyje galbūt yra laimingas, bet linkime jam, kad jis pakeltų akis ir pamatytų didesnių dalykų.
– Žinot, kai aš Jūsų klausausi, man kyla klausimas: ar gali tikėjimas ir protas sugyventi viename asmenyje? Ar Jūs neįžvelgiate įtampos tarp tikėjimo ir proto, mokslo?
– O ar krikščionys, tie, kurie gyveno tuos du tūkstančius metų, buvo neprotingi? Tai buvo ir mokslininkai, tarkim, Darvinas, Galileo Galilei, ir visi teologai, ir filosofai, meno žmonės. Ar jie neprotingi? Žvelgiant į tai, protas neprieštarauja tikėjimui. Tikėjimas ir protas – tai du žmogaus sparnai.
Ir popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje kaip tik apie tai kalba. Protas pirmiausia turi padėti žmogui pažinti tiesą. Tai yra labai svarbu. Ir tą tiesą pamilti. Tada, kai žmogus pažįsta tiesą ir ją pamilsta, jis tampa išmintingu. Ir tada atsiranda kitas mokslas – filosofija, t.y., išminties meilė. Tada jau žmogus prieina prie išminties tik su meile ir ją pažįsta meilės dėka, tai jau dvasiniai dalykai.
Ir po to ateina teologija, ta apreikštoji tiesa. Krikščionybė yra geroji žinia, tam tikra tiesa. Ir tada mes, jau tikėjimo galia pažįstame Dievą, pažįstame Kristaus prisikėlimą iš mirties. Taigi protas ir tikėjimas nėra atskirti dalykai.
Ir, jeigu žmogus gyventų vien tik tikėjimu, mes sakytumėm, kad kažkas negerai, bet yra tam tikrų namų, kur žmonės gyvena ir be proto. Ir, jeigu žmogus gyvena tiktai protu ir nepereina į tą meilės ryšį arba filosofiją ir galiausiai į teologiją, į Dievo pažinimą, jis save vėl nuskurdina.
– Na, ir sugrįžkim prie Velykų. Kaip nustatoma Velykų diena?
– Viskas susieta su kosmosu. Lygiadienis. Pavasario lygiadienis šiaurės pusrutulyje prasideda kovo 20 dieną arba, priklauso nuo laiko zonos, kovo 21 dieną. Po lygiadienio – pirmoji mėnulio pilnatis ir po pirmosios mėnulio pilnaties pirmasis sekmadienis. Tai ir yra Velykos.
– Broli Astijau, ar Jūs šventų Velykų dieną ko nors linkėtumėte, ar norėtumėte ko nors palinkėti mus dabar žiūrintiems?
– Lietuvos katalikų bažnyčia šiuos metus yra paskelbusi palaimintojo Jurgio Matulaičio, arkivyskupo, metais. Ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis yra sakęs: nugalėk blogį gėriu. Manyčiau, ta prisikėlimo pergalė, prisikėlimo prieš mirtį, gyvenimo pergalė prieš mirtį, laisvės pergalė prieš vergovę iš tiesų [rodo], kad blogis yra nugalimas gėriu.
Todėl linkiu Jums pozityvaus gyvenimo, su Dievo, tikėjimo malone auginti gėrį. Ir kuo bus daugiau gėrio, tuo bus mažiau blogio mūsų gyvenimuose ir mūsų tėvynėje Lietuvoje. Tikrai sveikinu su šventom Velykom, su Kristaus prisikėlimo švente.
Nemira PUMPRICKAITĖ
