Nežinoma kryptimi
Idealus nusikaltėlis turi mokėti slėptis nuo teisingumo, kad niekas ir niekada negalėtų priversti jį atsakyti už savo veiksmus. Kai kurie žudikai-intelektualai susitelkdavo būtent ties geru pėdsakų užmaskavimu. Turbūt geriausiai iš visų tai darė Johnas Listas: jis 18 metų išliko ieškomiausių JAV nusikaltėlių sąraše. Tiesa, galiausiai ir jis suklydo.
1971 metais 46 metų buhalteris Johnas Emilis Listas, gyvenęs Naujajame Džersyje, pajautė, kad praranda savo gyvenimo kontrolę. Jis gyveno su didele šeima dideliame name, tačiau šeimyniniai santykiai sparčiai blogėjo. J. Listo žmona Helen kentė nuo progresuojančios silpnaprotystės, kurios priežastis jį šokiravo. Paaiškėjo, kad Helen beveik 20 metų sirgo sifiliu, kurį pasigavo nuo pirmojo savo vyro, tačiau nusprendė nuslėpti šį faktą. Vaikai irgi kėlė vien rūpesčius, ypač 16-metė dukra Patricia. Mergina neidavo į bažnyčią, susidomėjo okultizmu ir rūkė marihuaną. J. Listas baiminosi, kad dukra save pražudys ir pateks į pragarą, ko jis, kaip tėvas, negalėjo leisti. Būsimo žudiko motina Alma List nuolat bambėdavo ir bandė manipuliuoti sūnumi. Galiausiai J. Listas neteko darbo. Jis nesiryžo prisipažinti šeimai ir todėl kiekvieną dieną išeidavo iš namų, tarsi eidamas į darbą, o pats laukdavo valandų valandas autobusų stotelėje. Skolos greitai augo ir pasiekė 11 tūkstančių dolerių.
Kad išspręstų problemas, jas reikėjo pripažinti. Galima buvo parduoti namą, užsirašyti darbo biržoje ir kreiptis dėl pašalpos, tačiau tam J. Listas turėjo peržengti savo savigarbą bei turbūt išklausyti eilinę motinos priekaištų porciją. Jis neabejojo, kad netekę socialinio statuso ir pinigų galutinai pasirinktų nuodėmių kelią. Todėl J. Listas nusprendė pradėti gyvenimą iš naujo... prieš tai sunaikinęs visą savo šeimą. 1971 metų lapkričio 9 dieną jis nušovė savo žmoną ir motiną, sulaukė kol Patricia ir jos 13-metis brolis Frederickas grįš iš mokyklos, ir taip pat juos nušovė. Vėliau jis nuvyko į mokyklą pas vyriausią sūnų – 15 metų Johną jaunesnįjį. Johnui buvo labai svarbi diena – jis žaidė mokyklos amerikietiško futbolo komandoje, ir tėvas negalėjo praleisti rungtynių. Po jų J. Listas nuvežė sūnų namo ir irgi nušovė.
Atėjo laikas slėpti pėdsakus. J. Listas atšaukė laikraščių prenumeratas, atsisakė nuolatinio pieno pristatymo, kad kuo ilgiau niekas neatvyktų į jų namus. Jis parašė į mokyklą, kad vaikai keliems mėnesiams išvyko. Namie buvo paliktas įjungtas radijas, palikta įjungta šviesa – taip buvo sukurta iliuzija, kad namie kažkas yra. J. Listas išvyko į oro uostą, paliko automobilį stovėjimo aikštelėje, bet vietoje to, kad išvyktų, pasinaudojo įprastu transportu. Jis nuvažiavo iki Kolorado valstijos, kur pasivadino Robertu Clarku, susirado darbą ir pradėjo naują gyvenimą.
Apie masines žudynes Listų namuose buvo sužinota tik po mėnesio. Nusikaltėlio ieškojo po visą šalį, tačiau nesėkmingai. J. Listas ramiai gyvenu su nauju vardu ir netgi vedė 1985 metais. Naujasis žudiko gyvenimas sėkmingai tęsėsi iki pat 1989 metų, kai Naujojo Džersio policija paprašė televizijos laido „Labiausiai ieškomi Amerikos nusikaltėliai“ padaryti siužetą apie J. Listą. Šou įprastai dirbdavo tik su nesenais nusikaltimai, tačiau šįkart padarė išimtį. Policijos dailininkas Frankas Benderis laidai sukūrė žudiko biustą, pabandęs pasendinti jį 18 metų. Policijos psichologas Richardas Walteris pabandė spėti, kokią šukuoseną turėtų turėti J. Listas, kokie galėtų būti jo akiniai. Abu šie policijos ekspertai pataikė tiesiai į taikinį. J. Listas puikiai atsikratė visų įkalčių, nepaliko savo pėdsakų, tačiau neatsikratė savo įprastų pomėgių ir gyvenimo būdo. Jau netrukus vienas iš jo dabartinių kaimynų jį atpažino. J. Listas buvo suimtas, penkis kartus nuteistas iki gyvos galvos. Jis mirė kalėjime 2005 metais. Iki pat savo gyvenimo pabaigos jis taip ir nepasakė, kad gailisi.
Kitas dingimo meistras – Kanados finansininkas Albertas Walkeris. 1990 metais jis įkliuvo dėl stambios finansinės aferos, jo klientams kainavusios 3,2 milijono JAV dolerių, ir pabėgo į Angliją kartu su savo dukra ir dviem jos vaikais. Anglijoje A. Walkeris pasivadino Davidu Davisu, savo dukrą paskelbė savo žmona, o anūkus – vaikais. Buvo paskelbta jo tarptautinė paieška, tačiau sėkmingai ir be finansinių problemų gyveno už pavogtus pinigus, netgi užsiėmė bendru verslu su kanadiečiu vardu Ronaldas Plattas, kuris buvo fiktyvus įmonės vadovas. 1992 metais R. Plattas nusprendė visam laikui grįžti į Kanadą, ir A. Walkeris davė jam pinigų, mainais pareikalaudamas jo dokumentus. Kai partneris išvyko, A. Walkeris pats virto R. Plattu.
Ramus A. Walkerio gyvenimas tęsėsi neilgai. 1995 metais R. Plattas grįžo į Angliją be cento kišenėje ir pradėjo reikalauti iš A. Walkerio pinigų. 1996 metų birželio 20 dieną A. Walkeris išsivežė savo buvusį partnerį į žvejybą, nužudė ji, pririšo prie jo kūno inkarą ir numetė už laivo borto. Nusikaltimas atrodė idealus, tačiau genialusis nusikaltėlis padarė vieną lemtingą klaidą. R. Plattas buvo įpratęs gyventi prabangiai ir visada nešiojo savo prabangų „Rolex“ laikrodį. Žudikas nepagalvojo jų nuimti. Ant laikrodžio buvo nurodyta serijinis numeris, o garantinė „Rolex“ tarnyba saugojo įrašus apie tai, kas buvo atnešęs šį laikrodį remontui. Praėjus dviems savaitėms po nužudymo, lavoną su laikrodžiu ištraukė žvejai, ir policijai greitai nustatė aukos tapatybę. Policininkai buvo gerokai nustebę, kai pamatė, kad nužudytas R. Plattas yra gyvas ir sveikas... Tariamojo R. Platto tapatybės nustatymas tebuvo laiko klausimas. A. Walkeris uždarytas kalėjime iki gyvos galvos.
Pica ir „Coca-Cola“
XX amžiaus pabaigoje intelektualūs nusikaltimai dažnai bandė įvykdyti idealius nusikaltimus, panaudodami žinias skirtingose srityse. O geras išsilavinimas negarantuoja apsisaugojimo nuo klaidų. Labiausiai pražūtinga disciplina, kaip ir anksčiau, išliko chemija. Būtent chemijos žiniomis ir nusprendė pasinaudoti asmuo, turėjęs vieną iš aukščiausių intelekto koeficientų iš visų nusikaltėlių – amerikietis George‘as Trepalas. Jaunystėje G. Trepalas mokėsi chemijos, bet susidėjo su narkotikų mafija ir ėmėsi narkotikų gamybos. Atsėdėjęs 2 metus kalėjime, jis iš naujo mokėsi programavimo ir greitai sugebėjo pasiekti didelių pasiekimų naujoje srityje. Jis taip didžiavosi savo išskirtiniu intelektu, kad pasiekė narystės bendruomenėje „Mensa“, į kurią priimdavo tik tuos, kurie išlaikydavo intelekto testus geriau, nei 98 proc. visų žmonių. Devintajame dešimtmetyje G. Trepalas su žmona atvyko gyventi Floridoje, tačiau mėgautis šeimyninė laime jam trukdė triukšmingi kaimynai.
Daugiavaikė Carrų šeima neišsiskyrė nei aukštu intelektu, nei aukšta kultūra. Vaikai nuolatos triukšmavo, suaugusieji barėsi, šunys lodavo ir lakstė paskui katiną. Iš pradžių paslaptingai mirė abu Carrų šunys, o veliau ir patys jų šeimininkai gavo anoniminius laiškus, kuriuose nežinomasis jiems grasino mirtimi, jeigu jie neišvyks iš Floridos. Carrai net nepagalvojo apie išvažiavimą. Netrukus jie pradėjo sirgti ir vėliau mirė. Gydytojai įtarė apsinuodijimą taliu. Iš pradžių policija nesidomėjo G. Trepalu, bet jis pats sukėlė įtarimą, kaimynų apklausos metu pareiškęs, kad kažkas Carrams grasino nužudymu, nors apie minėtą laišką daugiau niekas nežinojo. Vėliau Trepalai pakeitė gyvenamąją vietą, namo rūsyje palikę talio atsargas ir gėrimų buteliukų kamščių aparatą. Policija tuo metu jau sužinojo, kad talis į Carrų namą pateko „Coca-Colos“ buteliukuose. Žodžiu, intelektualas G. Trepalas padarė viską, kad įkliūtų. Jis buvo suimtas, nubaustas mirties bausme ir iki šiol sėdi kalėjime.
Techninės žinios ne kartą nusikaltėliams padėdavo įvykdyti žmogžudystes, tačiau ne išvengti atsakomybės už juos. 2003 metų rugpjūčio 28 dieną daugeliui pasirodė, kad Amerika susidūrė su tikru nusikaltėlių pasaulio genijumi. Tądien Pensilvanijoje picų išvežiotojas Bryanas Douglasas Wellsas įėjo į banką ir pareikalavo pinigų, grasindamas didžiuliu įrankiu, kuriuo buvo užmaskuotas šautuvas. Ant jo kaklo buvo kažkoks keistas daiktas. B. Wellsas pareikalavo 250 tūkstančių dolerių, tačiau banke rado tik 8,7 tūkstančio. Vagis išėjo su pinigais, bet netrukus buvo sulaikytas policijos. Tuomet ir paaiškėjo, kad ant B. Wellso kaklo – bomba su laikrodiniu mechanizmu. Pasak sulaikytojo, bombą jam ant kaklo užrišo trys stambūs juodaodžiai vyrai, kuriems jis atvežė picą. Jie jam įteikti ir užmaskuotą ginklą ir pareikalavo apvogti banką. Policininkai iškvietė išminuotojus, tačiau tie pavėlavo. 15:18 vietiniu laiku bomba sprogo, ir incidentą tiesioginiame eteryje stebėjo šimtai tūkstančių televizijos žiūrovų.
Tyrimas parodė, kad B. Wellsas tapo savo paties nužudymo bendrininku. Jis buvo gerai pažįstamas su senstančia prostitute Marjorie Diehl-Armstrong, kuriai duodavo narkotikų mainais už seksualines paslaugas. Pastaruoju metu jis turėjo problemų su pinigais, ir Marjorie pažadėjo jam padėti. Jaunystėje Marjorie buvo gera studentė ir turėjo enciklopedines žinias teisėje, istorijoje ir literatūroje, tačiau turėjo maniakišką depresinę psichozę, kuri kartu su narkotikais sugadino jai gyvenimą. 1984 metais Marjorie netgi nužudė savo sugyventinį, bet nužudymą traktavo kaip savigyną. Dabar ji sugalvojo genialų planą, kurį ketino įvykdyti su keletu ištikimų bendrininkų. Vienas jų, Billas Rotsteinas, ir pats buvo talentingas išradėjas. Būtent jis sukonstravo bombą ir ginklą. B. Wellsas sutiko apvogti banką su bomba ant kaklo, bet iki paskutinės akimirkos buvo įsitikinęs, kad bomba netikra. Sužinojęs, kad jam bando uždėti tikrus sprogmenis, jis pabandė bėgti, bet buvo jau per vėlu.
Pagrindinė nusikaltėlių klaida tapo aukos pasirinkimas. Jeigu bomba atsidurtų ant atsitiktinio žmogaus kaklo, atsekti juos būtų sudėtinga, o šiuo atveju policija B. Wellsas greitai susekė M. Deihl-Armstrong ir jos bendrus. Ji gavo kalėjimo iki gyvos galvos, jos bendrininkas Kenethas Barnesas, padėjęs uždėti bombą – 45 metus. B. Rotsteinas mirė nuo narkotikų perdozavimo dar iki teismo.
