Pagrindinio Europos Sąjungos (ES) dokumento - Lisabonos sutarties ratifikavimui pasipriešinę airiai sukėlė galvos skausmą visiems ES politikams. Vieni teigia, kad reikia nepaisyti šio noro, kiti - kad privalu viską keisti iš esmės, rašo “Respublika”.
Leideno universiteto Europos Sąjungos studijų vadovas ir istorijos profesorius Richardas T.Griffithas specialiai “Respublikai” išdėstydamas savo poziciją šiuo klausimu sakė, kad visų pirma Europai reikėtų patvirtinus savo siekius ir pakeitus valstybinių institucijų struktūrą rasti ryšį su piliečiais.
Tris kartus iš eilės europiečiai sėkmingai atsisakė paremti politinio elito raginimą ratifikuoti sutartį, kuri jų vardu turėtų ginti jų interesus. Pasekę 2005 metų prancūzų ir olandų pavyzdžiu, airiai praeitą savaitę taip pat atmetė sutartį, keičiančią Europos Sąjungos galią ir valdymo struktūras.
Priežastys
Negalima sakyti, kad airiai yra euroskeptikai. Eurobarometro apklausa parodė, kad 87 proc. airių mano, jog Airijai narystė ES yra naudinga (dėl to Airija atsidūrė pirmoje vietoje), ir 74 proc. mano, kad narystė ES yra geras dalykas (dėl to Airija atsidūrė ketvirtoje vietoje po Beniliukso šalių). Tad kodėl jie atmetė sutartį, kurią parėmė visos didžiosios politinės partijos bei darbo ir verslo bendruomenės?
Šiuo požiūriu airiai balsavo panašiau į olandus per referendumą nei į prancūzus, kurie savo neigiamą požiūrį pirmiausia motyvavo ekonominėmis priežastimis.
Naujausia apklausa, kuri vyko prieš referendumą Airijoje, parodė, kad pagrindinės priežastys buvo sutarties neišmanymas ir baimė, kad Airija praras ES savo galią ir tapatybę.
Tos pačios dvi priežastys taip pat lėmė ir neigiamą referendumo baigtį Nyderlanduose. Abiejose šalyse, regis, politinis elitas nesugebėjo išdėstyti aiškių argumentų Europos Sąjungos naudai.
Olandijos atveju balso teisę turintys piliečiai sutriko, nes tuo metu šalyje dominavo kelios priešingos nuomonės dėl to, ar ši sutartis atneš didelių pokyčių, ar apskritai jokių (o ką jau kalbėti apie tai, ar jie geri, ar blogi). Iš tiesų tai buvo didelis pasikeitimas, ir visai neblogas.
Airijoje buvo argumentuojama tuo, kad Lisabonos sutartis visiškai skiriasi nuo Konstitucijos sutarties, kurią anksčiau yra atmetę prancūzai ir olandai. O iš tiesų jos turinys buvo toks pat, tik kiek ne taip aiškiai išdėstytas.
Inovacijų svarba
Kitas veiksnys, lėmęs referendumų rezultatus, taip pat ir Prancūzijoje, buvo tai, kaip partijos surengė šią kampaniją. Visais trimis atvejais atrodė, kad pritariamųjų balsų turėtų būti daugiausia, tik jų gerokai nubyrėjo paskutinėmis dienomis.
Visais trimis atvejais oficiali kampanija vyko tradicinėmis priemonėmis ir buvo pateikiami tradiciniai argumentai. Ir visais trimis atvejais pralaimėjusieji vertė kaltę savo oponentų pateiktiems argumentams. Mat dabartinis politinis elitas nesugeba pasinaudoti neoficialiais kanalais informacijai skleisti - elektroniniu paštu, per interneto svetaines, trumposiomis žinutėmis ir visuomeniniais interneto puslapiais. Šiais kanalais naudojasi opozicija ir kursto nepasitikėjimą oficialiais elito kanalais. Visais atvejais nusiteikimas prieš privilegijuotus sluoksnius - Briuselio ar vietos valdžią - sustiprėjo visai netikėtai politiniam elitui. Airijoje šias neigiamas nuotaikas paskatino teismo sprendimas skirti oficialioje žiniasklaidoje vienodai laiko tiek “už”, tiek ir “prieš” kampanijoms.
Labai įdomus tas faktas, kad naujausia Eurobarometro apklausa parodė, jog 55 proc. airių pasitiki ES Ministrų taryba, o tik 32 proc. išreiškia pasitikėjimą savo šalies valdžia.
Atimta teisė
Ir štai trečia, ir paskutinė, paralelė tarp šių trijų referendumų - reakcija į jų rezultatus, tiksliau, negailestingas politinis spaudimas. Kai nepavyko patvirtinti Konstitucijos projekto 2005 m. ir praėjus “apmąstymų laikotarpiui”, vyriausybės pertvarkė sutartį beveik vienodai - jau nebe kaip Konstituciją, o kaip daugybę ankstesnės sutarties straipsnių pataisų. Vis dėlto turinys liko beveik toks pats.
Tai leido šalių vyriausybėms teigti, kad referendumas nebereikalingas, ir šitaip būtų atimta iš piliečių galimybė pareikšti savo nuomonę. Štai į tokią situaciją pakliuvo Airijos referendumas, ir todėl buvo pareikšta, kad sutarties ratifikavimas - šalies problema ir pati ji turi ją spręsti.
Vis dėlto tai nėra Airijos problema. Politikai visoje Europoje labai gerai žinojo, kaip nelengva buvo įpiršti šią sutartį savo gyventojams, ir daugelis galėtų įvardyti mažiausiai penkias šalis, kuriose ši sutartis būtų buvusi tikrai atmesta, jeigu jose būtų buvę surengti referendumai.
Išvados
Nėra prasmės piktinis Airijos elektoratu, bandyti jį papirkti, terliotis dėl mokesčių lengvatų ir panašiai, kad tik laimėtum dar vieną balsą.
Jeigu Briuselis nori dar labiau sustiprinti visuotinį cinizmą, tai pats geriausias būdas. Europos Sąjungai derėtų rasti ryšį su piliečiais iš esmės patvirtinus savo siekius ir iš esmės pakeitus valstybinių institucijų struktūrą.
Nesugebėjimas susidoroti su šiuo iššūkiugali būti pavojingas ne tik būsimai sutarčiai, nes piliečiai naudojasi kiekviena galimybe išlieti savo nusivylimą ir nepasitenkinimą, - galiausiai tai gali pakirsti pačios Europos Sąjungos pamatus. Šiuo metu kalbama apie pokyčius, kurie turėtų padėti priimti sprendimus ir vykdyti optimalią politiką.
Jau priimti sprendimai dėl muitinių, bendrosios rinkos, bendros valiutos ir plėtros sutikti gana palankiai.
Kai piliečiai pradės spaudimą savo Vyriausybei, kad ši pradėtų keisti nusistovėjusią tvarką, tuomet iš tiesų pateksime į didelę bėdą.
Giedrė LESMAITYTĖ
