Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“
Vieniems Bostono lietuviams gyvenimas ten – tremtis, kiti už jį svajoja padėkoti karalienei
Lietuvos gyventojai XIX a. bėgo nuo caro, vėliau – nuo sovietų valdžios. Bet dėl ko savo šalį lietuviai palieka šiandien? Dauguma specialistų sako, kad ši karta – ekonominiai emigrantai. Būtent finansines priežastis mini ir didžioji dalis Anglijos, Bostono, lietuvių bendruomenės.
Traukiniu nuo Londono iki Bostono – dvi valandos kelio šiaurės rytų link. Kelionė nuobodoka, nes aplink vien lygumos, nematyti jokių miškų ar vandens telkinių. Linkolnšyro grafystę, kurioje įsikūręs Bostonas, lietuviai drauge su kitais rytų europiečiais renkasi dėl išplėtoto žemės ūkio ir maisto pramonės. Čia, net nemokėdamas angliškai, rasi darbo laukuose ar fabrike, ir tikėtina, kad savaitinis uždarbis, priklausantis nuo vietos ir valandų skaičiaus, sieks nuo 180 iki 450 svarų.
Tremtis, o ne gyvenimas
Bostone gyvenančių Tomo ir Jūratės Matulionių šeima drauge su trimis vaikais čia gyvena jau trejus metus ir yra aktyvūs lietuvių bendruomenės telkėjai. Pagrindinėse miesto gatvėse Tomas rodo lietuvių parduotuves – jų čia net keletas. O sudėjus su kitų emigrantų įkurtomis, išeitų net dvi dešimtys. Per paskutinius dešimt metų Bostone įsikūrė tiek imigrantų, kad dabar tai viena tankiausiai apgyvendintų vietų Anglijoje. Oficialiai čia užsiregistravę apie 2 tūkst. lietuvių, bet spėjama, kad iš tiesų jų – gerokai daugiau.
T. Matulionis sako palikęs Lietuvą todėl, kad atlyginimas buvo ypač žemas ir išlaikyti šeimą esą buvo neįmanoma. „Anksčiau vežė į Sibirą, o dabar žmonės patys išvažiavo. Tačiau žmonės užgniaužę, užslėpę laiko didžiulę širdgėlą. Taip negali būti – vaikai ten, kapai ten. Šiandien galvojau – turiu nuotrauką su draugais Lietuvoje, iškylaujame, šašlykai. Tada iš tos nuotraukos iškerpu save ir įklijuoju į anglišką nuotrauką. Tačiau tai nėra tikra, mes tik imituojame tikrovę, o iš tikrųjų tai tremtis“, – tvirtina vyras.
Jis ragina prisiminti lietuvių emigrantus Amerikoje, kurių vaikai grįžo ir davė postūmį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiuo metu vyras teigia nebesąs tikras, ar ši emigracija – laikina. „Tada, kai lakstėme su trispalvėmis vėliavomis, tai nebuvo laikina – tai turėjo būti perėjimas. O dabar tremtis, čia ne gyvenimas“, – sako T. Matulionis.
Bostone įkūrė mokyklėlę
Jo žmona Jūratė prisijungė ne iškart. Iš pradžių šeima galvojo, kad Tomas Anglijoje padirbės laikinai, tačiau vėliau planai pasikeitė. Jūratė, Lietuvos universitete, dirbusi anglų kalbos dėstytoja, čia tęsia pedagoginį darbą, organizuoja pamokas anglų kalbos nemokantiems lietuviams. Be to, vos atvykusi, ji ėmėsi burti Bostono lietuvius, ir netrukus atsirado lietuviška mokyklėlė vaikams, šokių, kulinarijos pamokos bei daugybė bendruomenei skirtų renginių.
Nors T. Matulionienė tikina buvusi labai laiminga ir Lietuvoje, sako priėmusi sprendimą vykti pas vyrą. „Turėjau puikų darbą, puikias koleges, draugų, tėvus. Esu optimistė ir jaučiausi labai gerai. Tačiau, kai vyras išvyko į Angliją, ir vaikai, ir aš supratau, kad gyventi atskirai labai sunku, nes kiekviena šeima yra atskira valstybė. Ta valstybė, mano manymu, turėtų būti draugiška ir vieninga, todėl mes nutarėme aukotis – aš nutariau palikti mėgstamą darbą, draugus ir vykti pas vyrą“, – pasakoja J. Matulionienė.
Bostone labai daug emigrantų, kurie neturi net pradinių anglų kalbos žinių – nemoka pasakyti savo vardo ar pavardės, be vertėjo negali nueiti į kavinę ar banką, todėl moteris sumanė organizuoti anglų kalbos kursus suaugusiesiems. O pastebėjusi, jog Bostone stinga edukacinės veiklos ir lietuvių vaikai sėdi užsidarę namuose, nutarė įkurti kalbos mokyklėlę ir mažiesiems.
„Labiausiai buvo gaila vaikų. Dauguma nėra integravęsi į anglų gyvenimą, kaip, tarkim, ir mano mergaitės – jos neturi tikrų draugų anglų. Mokyklose tai didelė problema, nes atskirų tautybių žmonės laikosi savo būryje. Todėl nusprendžiau, kad būtų gerai į anglų kalbos kursus suburti ne tik suaugusiuosius, bet ir įkurti mokyklėlę vaikams“, – teigia J. Matulionienė.
Pasak Jūratės, dar visai neseniai čia augantys vaikai negalėjo Kalėdų Seneliui lietuviškai padeklamuoti jokio eilėraščio, bet štai praėjusį rugsėjį, pradėjus veikti mokyklėlei, mažieji pradėjo mokytis rašyti, skaityti, susipažįsta su Lietuvos tautosaka ir istorija. Šiuo metu mokyklėlėje mokosi 32 mokiniai.
Bet kokį darbą dirba oriai
Ten pradinių klasių mokytoja dirbanti Vilma sako su vyru nusprendusi, kad dėl pragyvenimo lygio šiuo metu geriau gyventi užsienyje. „Be to, visa šeima: broliai, seserys, tėvai – visi gyvena Anglijoje. Važiuodami į Lietuvą mes net nebeturime, kur grįžti. Visos šventės: vestuvės, krikštynos, bendri šeimos susiėjimai – viskas vyksta čia“, – sako moteris.
Anot jos, darbas fabrike nei kiek nežemina, esą svarbu, kaip žmogus pats save vertina. Vilma sako galinti dirbti bet kokį darbą ir jaustis oriai. „Lietuvoje taip jaustis negaliu ir dirbdama kvalifikuotą darbą“, – tvirtina Vilma.
Jos sūnaus klasę Anglijoje lanko net septyni lietuvių vaikai. Tuo Lietuvoje mokykla, kurią anksčiau lankė moters vaikas, jau uždaryta. „Nebesurenkamos klasės. O kaip jas surinksi, jei vienoje užsienio mokyklos klasėje (net ne mokykloje) gali būti septyni lietuviai. Todėl ir mokytojai emigruoja kartu su vaikais“, – sako Vilma.
Svečioje šalyje ji anaiptol nesijaučia emigrante – nors gatvėse kalbama kitomis kalbomis, bet bendravimas su šeimos nariais, aplinkiniais esą leidžia jaustis kaip namuose.
„Lietuvoje nevertinama darbo jėga“
Bostone gyvenantis Robertas įsitikinęs, kad jo vaikas būtinai turi mokėti lietuviškai, turėti Lietuvos istorijos žinių. „Juk vis tiek ketverius metus gyveno Lietuvoje. Mes laikome visų lietuviškų tradicijų – švenčiame Velykas, Kūčias, Jonines“, – sako vyras. Jei Lietuvoje uždirbtų tiek, kiek Anglijoje, jis sako nė negaldovamas grįžtų į tėvynę.
„Anglų kalbą vaikai išmoktų ir Lietuvoje. Jei vaikai norėtų mokytis užsienyje – tegul, juk jei uždirbčiau, galėčiau tai leisti. Jeigu Lietuvoje uždirbčiau tiek, kiek čia, tikrai vaikščiočiau visiems šypsodamasis. Jeigu visiems šypsočiausi, man irgi visi tikrai šypsotųsi. Tada sumažėtų ir vagysčių, ir smurto“, – svarsto Robertas.
Lietuvoje jis negali sau leisti kur nors nueiti, savaitgalį su šeima nuvykti prie ežero, nusivežti maisto, esą visus pinigus išleidžia sąskaitoms už butą, šildymą, o dar reikia sumokėti už vaiko mokyklą ir jam ką nors nupirkti.
„Neturiu didelių ambicijų grįžti į Lietuvą ir sukurti verslą, nes nesu tam skirtas, aš skirtas darbo jėgai – viskas. O darbo jėga Lietuvoje nevertinama, ji pigi“, – teigia Bostono lietuvis.
Bostone negyvens amžinai
Tą patį vakarą miesto centre, istoriniame pastate įsikūrusioje lietuvių mokyklėlėje vyko ir vaikų šokių konkursas. Šokti įvairiausio amžiaus vaikai pradėjo atsiradus Jurgitai. Ji savo noru pasisiūlė prisidėti prie bendruomenės veiklos.
„Daug metų aš lankiau šokius, man labai patinka šokti ir dirbti su vaikais, todėl visą laiką svajojau dirbti šokių mokytoja. Anglijoje esu dvejus su puse metų. Atvykau trims mėnesiams, bet taip išėjo, kad sutikau antrą pusę, paskui gimė vaikutis“, – pasakoja moteris. Ji teigia norinti grįžti į Lietuvą, Angliją esą – laikinas periodas jos gyvenime. Tačiau kol jos vaikas dar mažas Jurgita sako nenorinti ko nors drastiškai keisti.
„Lietuvoje, Vilniaus universitete, gavau magistro diplomą, studijavau aplinkos ir cheminę fiziką. Čia aš dirbu agentūroje, fabrike, o sąlygos tikrai geros. Manau, kad žmonės, kurie kažką baigė, vis tiek išsiskiria iš minios: aš galiu ir kažkiek pavadovauti, ir anglų kalba nėra labai prasta, o jeigu būčiau nesilaukusi, darbas būtų buvęs dar geresnis“, – įsitikinusi Jurgita.
Dirbo po 16-20 val. kasdien
Daugelis tik atvykusių žmonių užeina į Onutės Kairytės agentūrą, kurioje gali sužinoti apie darbo galimybes, savo teises ar priklausančias socialines išmokas. Tądien čia susirinko būrys moterų su vaišėmis ir savo emigracijos istorijomis. Onutės istorija – pati ilgiausia. Ji čia gyvena jau 13 metų. Moteris atvažiavo į Angliją visiškai nemokėdama anglų kalbos. Pradžia, anot jos, buvus labai sunki, nes buvo „nelegalūs laikai“.
„Kad gaučiau vizą, kad nebūčiau deportuota, reikėjo mokytis anglų kalbos. Nuo migracijos tarnybos teko ir induose su kopūstais slėptis, ir per laukus, per tvoras šokinėti. Mano du šešiamečiai vaikai liko su mama kaime. Čia iš ryto dirbau laukuose, popiet – fabrike. Taip po 16–20 valandų kasdien“, – pasakoja O. Kairytė.
Lietuvoje ji baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, bet pagal specialybę nedirbo. Atvažiavusi į Angliją moteris neturėjo jokių anglų kalbos žinių, bet mokykloje bendravo su draugais, sparčiai mokėsi. Ji sako sutikusi labai gerą anglų šeimą, kuri tada padėjo, ir dabar padeda. O Kairytės teigimu, jų pradžia buvo sunkesnė nei dabartinių atvykėlių.
„Paskui žmonės pradėjo kreiptis prašydami pagalbos ir savaime pastūmėjo dirbti kitą darbą – namuose, viename kambarėlyje, įsteigiau biurą, o paskui nusipirkome šitas patalpas. Taigi plečiamės, bendraujame ir su valstybinėmis įstaigomis, policija, savivaldybe, teismais – praktiškai su visais“, – sako O. Kairytė.
Anot jos, su žmonėmis darbo agentūrose elgiamasi labai blogai: atostoginiai neišmokami, išvaroma iš darbo, esą užtenka, kad sužinotų, jog moteris pastojo. Tokiais ir panašiais atvejais O. Kairytė padeda Bostono lietuviamsišspręsti iškilusias bėdas – iš pradžių geruoju, o jei reikia – kreipiasi į teismą.
Padarė didžiausią klaidą
Dabar Bostone gyvenanti Dalia viena augino du vaikus, gyveno kaime. Iš pradžių ji palaidojo brolį, vėliau tėvą, po metų – ir mamą. Dar po metų moteris susirgo. „Vaikus reikėjo maitinti, susidarė didelės skolos už vandenį, elektrą. Tuo metu ir už biuletenį sumokėdavo tik po dviejų mėnesių. Žmonės man labai padėjo, parduotuvės savininkė duodavo į skolą. Bet kai jau gaudavau pinigų už biuletenį, tekdavo viską atiduoti ir iš užburto rato nebeišėjo išsikapstyti“, – pasakoja moteris.
Tuomet ji ir nusprendė išvažiuoti, 12 metų dukrą palikti seseriai, o sūnų – močiutei, aip jie augo metus. Dalia sako parvažiuodavusi, per aštuonis mėnesius grąžinusi visas skolas ir jau galvojusi grįžti. Tačiau pamačius, kokios palankios gyvenimo sąlygos yra Anglijoje, moteris nusprendė pasilikti.
„Žinoma, mano vaikai kentėjo. Dabar mano dukrai 19 metų, sūnui – 24 metai. Mes tik dabar tampame draugais, nes praradome ryšį. Vaikai augo Lietuvoje, aš grįždavau pas juos ir nebuvimą, meilės stoką bandydavau atpirkti pinigais, daiktais. Tai buvo didžiausia klaida“, – sako Dalia. Jos manymu, daug tėvų turi tokių problemų, kuomet vaikus palieka auginti artimiesiems. Dalia įsitikinus, jog tai didelė klaida – jei išvažiuoji, turi išsivežti ir vaikus.
„Onutės dėka laimingai ištekėjau už anglo – ji surado man vyrą. Su vyru grįžtu į Lietuvą, jam čia labai patinka ir jis net norėtų Lietuvoje gyventi. Tačiau labiausiai stabdo finansai, žmonių piktumas. Bet norėdamas gyventi ir pragyventi Lietuvoje, turi pats susikurti darbo vietą“, – įsitikinusi moteris.
Norėtų padėkoti karalienei
Loreta Garbuzaitė, kita į Bostoną emigravusi lietuvė, sako – visur Dievas tas pats ir reikia dirbti. Tačiau Lietuvoje, pasak jos, kad ir kiek dirbsi, vis tiek nieko negalėsi sau leisti. Esą vis tiek neuždirbsi tiek, kad galėtum pasakyti, jog gyveni, o štai Bostono fabrike moteriai, kad tai pasakytų, užtenka dirbti 8 darbo valandas.
„Todėl man nerūpi mano išsilavinimas, man nesvarbu, kokį darbą dirbti, – svarbu, kad mokėtų pinigus ir aš galėčiau gyventi, o ne galvoti, kaip išgyventi“, – sako moteris, Vilniuje baigusi režisūrą, o vėliau pradėjusi studijuoti psichologiją. – Su mamos pagalba auginau neįgalų vaiką. Mūsų valdžiai visiškai vienodai – neįmanoma suderinti darbo ir vaiko, turinčio visišką negalią, priežiūros.“
Bostono lietuvė teigia vietą, kurioje dabar gyvena, laikanti savo namais ir mananti teisingai pasirinkus. „Svajoju padėkoti šitai valstybei, Anglijos karalienei už tai, kad ji suteikė man tiek daug galimybių, antrus namus, o aš su savo šeima galiu čia saugiai gyventi – ne išgyventi“, – teigia L. Garbuzaitė.
Kyla įtampa tarp vietinių ir atvykėlių
Dėl imigrantų Bostono gyventojų skaičius išaugo trečdaliu ir dabar siekia daugiau kaip 60 tūkst. Iš pradžių tai atgaivino ekonomiką ir skatino miesto plėtrą, bet dabar vis daugiau vietinių yra linkę migracijos srautus apriboti. Tam rengiamos ir specialios protesto akcijos.
Bostono bendruomenės namų direktorė, Clare Sheldrake yra atsakinga už lietuvių įkurtoje mokyklėje vykstančias pamokas, taigi turi daug bendrų reikalų su lietuvių bendruomene. Ji sako, kad dauguma žmonių lietuvius priima labai pozityviai, bet visada yra dalis tokių, kurie nusiteikę prieš.
Moteris mano, kad Bostono gyventojai labiau bijo atvykstančių imigrantų, o ne tų, kurie jau gyvena. Mat vietiniai nerimauja dėl darbų, socialinių išmokų ir iš dalies jie esą teisūs – imigrantų jau labai daug.
C. Sheldrake tikina, kad pati jokios blogos patirties su imigrantais lietuviais nėra turėjusi. „Jie labai daug dirba, yra labai praktiški. Pvz., šokių mokytoja praveda pamoką, parbėga namo pamaitinti kūdikio ir lekia dirbti atgal. Neįsivaizduoju taip darančios anglės“, – teigia C. Sheldrake. Ji svarsto, kad kartais anglams sunku suprasti kitokius žmones tik dėlto, kad jie neįsigilina į tų žmonių istorijas, situaciją, nesistengia savęs įsivaizduoti jų vietoje.
„Tik bendravimas, pastangos suprasti vieniems kitus, dalijimasis savo kultūra padės mums sugyventi, kitaip nieko nebus. Tai vienintelis kelias integruotis. O jei mes nenorėsime atsiverti, dalytis, nieko gero nebus“, – įsitikinus Bostono bendruomenės namų direktorė.
