Karolis Kaupinis, LRT televizijos laida „Pasaulio panorama“, LRT.lt
2010 m. partija „Jobbik“ į Vengrijos parlamentą pateko pirmą kartą, tačiau iš karto tapo trečia pagal dydį. Jos lyderiu buvo 32-ejų Gaboras Vona, tuo metu jau spėjęs išgarsėti kaip „Vengrų sargybos“ kūrėjas.
Sargyba, anot įstatų, turėjusi ginti fiziškai, dvasiškai ir intelektualiai beginklę Vengriją, bet prieš pat rinkimus Budapešto teismo sprendimu buvo išformuota, nes jos veikla, anot teismo, buvo nukreipta prieš mažumų teises, garantuojamas Vengrijos konstitucijos. Tačiau G. Vona parlamento inauguracijoje vis tiek pasirodė su uždraustos Vengrijos sargybos uniforma ir sukėlė daug aistrų, nes uniformoje – Arpado juostelės, buvusios nacistinės strėlių kryžiaus partijos simbolikoje.
Ši partija, trumpai valdžiusi Vengriją Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, buvo atsakinga už 15 tūkst. žmonių, daugiausiai žydų žūtį. Jie buvo šaudomi Budapešto krantinėse ir metami į Dunojų. Tačiau tos pačios Arpado juostelės ir ant Vengrijos herbo, tad žaidimai su simbolika dviprasmiški, kaip ir naudojant Lietuvos vėliavą antivakarietiškai propagandai Lietuvoje.
Žymiai daugiau pasakantys pasirodė partijos „Jobbik“ lyderių vieši pasisakymai jiems jau veikiant Vengrijos parlamente. Itin daug, kaip ir buvo galima numanyti, kliuvo žydams, kurie, beje, 10 mln. Vengrijoje sudaro dešimtąją procento dalį, nes apie 500 tūkst. Vengrijos žydų buvo sunaikinti nacionalsocialistų, kurių retoriką G. Vona ir kartoja.
Nenuostabu, kad „Jobbik“ – viena aktyviausių Palestinos nepriklausomybės gynėjų Vengrijoje. Kitas partijos puolimo objektas šiaip jau vienoje homogeniškiausių Europos valstybių tapo vos tris procentus gyventojų sudarantys romai, gyvenantys kaip tik tose Vengrijos dalyse, kur daugiausiai balsuojama už „Jobbik“.
Ir nors Vengrijoje sunku rasti oficialią statistiką, kuri įrodytų, kad romai žymiai labiau linkę nusikalsti nei vengrai, taip mano didžioji dalis „Jobbik“ rinkėjų, o partija atspindi jų jausmus rinkimų agitacijoje.
Partijos „Jobbik“ lyderis – kaip ir lietuviško „Jobbik“ atitikmens vadas Julius Panka, buvęs istorijos mokytojas, tad „Jobbik“ puikiai išnaudoja istoriją, pabrėždama tai, kas reikalinga, ir nutylėdama tai, kas nepatogu manichėjiškai pasaulio sampratai pateikti.
Šiaip jau smarkiai nusistačiusi prieš žemės pardavimą užsieniečiams, partija „Jobbik“ nori iš užsieniečių, savo kaimynų, nemažą žemių dalį įgyti dykai. „Jobbik“ rinkimų plakatuose – iki Pirmojo pasaulinio karo egzistavusios Vengrijos ribos, kurios dabar – Slovakijos, Serbijos, Rumunijos, Kroatijos, Austrijos ar Ukrainos teritorijose, kur iš viso gyvena keli milijonai etninių vengrų ir „Jobbik“ rėmėjai savo žygiuose su deglais atvirai siekia sienų perbraižymo, skanduodami „šalin Trianoną“ – sutartį, pagal kurią Vengrija prarado savo teritorijas.
Dalį jų buvo pavykę susigrąžinti į sąjungą su Nacionalsocialistine Vokietija stojusiai Vengrijai, tačiau po pralaimėjimo Sovietų Sąjungai prasidėjęs bolševikų teroras ir Matyas Rakosi, save vadinusio geriausiu Stalino mokiniu, diktatūra vengrų išdidumą sunaikino.
Tiesa komunistinis režimas puikiai išnaudojo nacių sukurtą prievartos aparatą, įdarbindamas vengriškajame NKVD, vadintame AVO, didžiąją dalį budelių iš Gestapo. Tą partija „Jobbik“ prisimena ne visada, nors nepamiršta priminti, kad M. Rakosi bei kiti aukšti vengrų stalinistai buvo žydų tautybės. Tačiau vėlgi pamiršta, kad prieš stalinistus sukilę 56-ųjų revoliucijos vadovai – Imre Nagy ar Palas Maleteris, vėliau kartu sušaudyti, suvynioti į dervuotą popierių ir užkasti veidu į žemę, iki pat mirties save laikė prisiekusiais socialistais.
Kruviną susidorojimą su socializmu žmogiškuoju veidu 1956-iais ir vėliau itin kurstė KGB bei sovietinės Armijos vadai. Rusijos tankai čia liko iki paskutinio amžiaus dešimtmečio pradžios, per 1956-ųjų revoliuciją žuvo apie 3 tūkst., emigravo šimtai tūkstančių vengrų.
Tačiau šiandieninę Rusiją, kurios aukščiausias vadovas tos pačios KGB auklėtinis, G. Vona vadina vienintele Europinių vertybių saugotoja ir visomis Vengrijos ekonominėmis ar vertybinėmis negandomis kaltina Jungtines Valstijas bei Europos Sąjungą – ją mėgsta vadinti žydrąja, kaip ir Kremliaus žiniasklaidos kanalai. G. Vona palaiko Putino Eurazijos idėją, pagal kurią, anot G. Vona, Vengrija, Rusija ir Turkija sudarytų atsvarą iškrypusiems vakarams.
Savo idėjų partija „Jobbik“ naujajame Vengrijos parlamente įgyvendinti dar negalės, nes pagal išankstines apklausas, už partiją balsuos apie 13 proc. vengrų. Tačiau tai – ne gyvenimu ir neišsipildžiusiomis svajonėmis nusivylę vengrai, o daugiausiai jaunesni nei 35-erių metų rinkėjai, neišgyvenę tiek, kad galėtų G. Vona retorikoje išgirsti Vengrijos tribūnose jau skambėjusius žodžius, pražudžiusius šimtus tūkstančių tos pačios Vengrijos piliečių.
