„Šaltasis karas“, „ginkluotės varžytuvės“, „geležinė uždanga“ – atrodytų, tokie žodžių junginiai liko praeityje. Šie reiškiniai dabar turėtų dominti tik istorikus, tačiau taip pat nereikėtų pamiršti, kad istorija kartais apibūdinama kaip spiralė, galinti atvesti mus į tą patį (ar panašų) tašką, iš kurio, atrodytų, jau buvome išėję ir grįžti neplanavome. Tikrai, jau atrodė, kad Rytų ir Vakarų priešprieša Europoje, žlugus Sovietų Sąjungai ir kariniam Varšuvos blokui, yra nebeaktuali. NATO aktyviai peržiūri savo strategijos koncepciją, įvardydama kaip pagrindines grėsmes ne konkrečias šalis, o tarptautinį terorizmą ir kitus naujo pobūdžio iššūkius. Viena iš Šiaurės Atlanto aljanso šalių, Prancūzija, net yra pasiryžusi parduoti Rusijai karinių laivų. Ar tai byloja, kad Europos žemyne pasiekta stabilumas ir harmonija?
NATO – „priešas už vartų“
Atsiverskime visai neseniai, šių metų vasario 5 d., Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo patvirtintą „Karinę Rusijos Federacijos doktriną“. Žinoma, mes nepamatysime čia tiesioginio pareiškimo, kad NATO yra priešas. Toks tiesmukumas yra būdingas tik vidinei Rusijos informacinei erdvei. Oficialiu lygmeniu viskas formuluojama subtiliau. Šios doktrinos aštuntojo punkto pirmame papunktyje nurodoma, kad tarp „pagrindinių išorinių karinių grėsmių“ yra „siekis suteikti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) jėgos potencialui globalias funkcijas, realizuojant jas apeinant tarptautines teisės normas, priartinti karinę šalių – NATO narių infrastruktūrą prie Rusijos Federacijos sienų, taip pat ir bloko plėtros keliu“. Faktiškai šis doktrinos punktas rodo, kad Rusija oficialiai vertina NATO plėtros perspektyvą kaip grėsmę sau, o iš to galima padaryti vienintelę išvadą – Rusija oficialiai laiko Šiaurės Atlanto aljansą priešu. Ko gero, tai nėra didelė naujiena, nes neoficialiai, informacinėje Rusijos erdvėje, apie NATO priešiškai kalbama jau nebe pirmus metus, sėkmingai vartojant dar sovietinės propagandos ištobulintus štampus ir klišes.
O NATO nelaiko Rusijos priešu. Šiaurės Atlanto aljanso vadovybė stengiasi nekreipti dėmesio į agresyvią Maskvos retoriką. Pirma, konfrontacija su Rusija taptų sunkios, niekam nereikalingos geopolitinės krizės Europoje ženklu, antra vertus, tokiai konfrontacijai iš esmės nėra jokių objektyvių priežasčių (be propagandinės Maskvos strategijos, kuri labiau siekia ne sukurti realią konfrontaciją su NATO, o mobilizuoti savo visuomenę aplink „valdžios vertikalę“). Tačiau negalima teigti, kad Rusija visiškai nesinaudoja tokia atlaidžia Šiaurės Atlanto aljanso pozicija. Įsiveržimas į Gruzijos teritoriją 2008 metų rugpjūtį buvo savotiškas Maskvos eksperimentas tiriant savo „galimybių ribas“. Vangi Vakarų, pirmiausia NATO, reakcija į Rusijos veiksmus parodė, kad tos „galimybių ribos“ yra gana plačios (gal net platesnės, negu Kremlius tikėjosi).
Manevrų kryptis – Vakarai
Dar vienu „laiko ženklu“ tapo 2009 metų rudenį Baltarusijos teritorijoje įvykę plataus masto bendri Rusijos ir Baltarusijos kariniai manevrai „Zapad 2009“ („Vakarai 2009“). Šiose karinėse pratybose dalyvavo apie 12,5 tūkstančio abiejų šalių karių, iki 40 lėktuvų ir apie 200 vienetų kitos karinės technikos. Pratybos truko tris savaites. Toks plataus masto karinis sujudimas faktiškai prie pat išorinės Europos Sąjungos ir NATO sienos neliko nepastebėtas. Labiausiai šios karinės pratybos privertė sunerimti Baltijos šalis, ypač kai vėliau tapo žinoma, kad pagal pratybų scenarijų susivienijusios Rusijos ir Baltarusijos pajėgos gynėsi nuo „teroristinio ir karinio pavojaus“ iš Lenkijos ir Baltijos šalių, t. y. iš NATO.
Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad Rusijos ir Baltarusijos karinis bendradarbiavimas nė kiek nestebina. Jis grindžiamas teisiniais aktais, kurie buvo priimti kuriant sąjunginę Rusijos ir Baltarusijos valstybę (savotiškas Sovietų Sąjungos reanimacijos projektas, egzistuojantis labiau popieriuje nei tikrovėje) ir steigiant KSSO – Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (Maskvos sumanytą kaip atsvarą NATO). Įdomu tai, kad 2009 metų rugpjūtį Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka faktiškai sabotavo KSSO bendrų greitojo reagavimo pajėgų kūrimą, o jau rugsėjo mėnesį svetingai priėmė savo šalyje Rusijos prezidentą D. Medvedevą ir rusų karius, atvykusius į pratybas. Beje, pasibaigus „Zapad 2009“ manevrams Baltarusija vis dėlto prisidėjo prie KSSO greitojo reagavimo pajėgų kūrimo. Gali būti, kad „paskutiniojo Europos diktatoriaus“, mėgstančio per pratybas pasipuikuoti su karine uniforma, širdį suminkštino tai, jog „Zapad 2009“ manevrai buvo per pastaruosius metus akivaizdžiausia glaudaus Rusijos ir Baltarusijos karinio bendradarbiavimo išraiška (tačiau Minskas vis dar neskuba padėti įtvirtinti Rusijos „didžiausios karinės pergalės“ rezultatų – nepripažįsta Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės).
Tam tikro atsako į „Zapad 2009“ Rusija ir Baltarusija sulauks šiais metais. Baltijos šalių regione planuojamos įvairaus masto karinės pratybos, jose Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinės pajėgos tobulins sąveiką su kitais NATO partneriais.Šiaurės Atlanto aljanso atstovai pabrėžia, kad visos numatomos pratybos yra planiniai renginiai, tačiau Rusijos žiniasklaida atkakliai teigia, jog tai NATO atsakas į „Zapad 2009“ ir „Ladoga 2009“ mokymus (karinės pratybos „Ladoga“ vyko 2009 metų vasaros pabaigoje šiaurės vakarinėje Leningrado srities dalyje netoli Sankt Peterburgo). Ko gero, kaip tik taip – kaip atsaką –manevrus Baltijos šalyse vertins ir Rusijos vadovybė.
Light šaltasis karas
Paskutiniu metu politologinėje erdvėje verda naujo šaltojo karo šalininkų ir priešininkų ginčai. Vieni teigia, kad naujas šaltasis karas jau prasidėjo ir aktyviai vyksta; kiti mano, kad trinties tarp Rusijos ir Vakarų nevertėtų vadinti šaltuoju karu. Bet kuriuo atveju Rusijos ir susivienijusios Europos bei JAV konfrontacija menkai primena žūtbūtinę Sovietų Sąjungos ir NATO šalių bloko priešpriešą, tačiau tai, ką mes matome dabar, galima būtų pavadinti šaltojo karo light (angl. lengvas) variantu arba galimo naujo šaltojo karo šešėliu. Ar ši susvetimėjimo praraja tarp Rytų ir Vakarų gilės, pirmiausia priklauso nuo Rusijos, nes, pasikartosiu, NATO jau daug kartų parodė Maskvai, kad konfrontacijos tikrai nenori ir nesiekia (tačiau visą laiką žiūrėti į Rusijos veiksmus „plačiai užsimerkus“ ir visiškai nekreipiant dėmesio irgi vargu ar pavyks).
Beje, šių metų sausio pabaigoje Rusijos ir Baltarusijos gynybos ministrai pasirašė susitarimus dėl tolesnio karinio bendradarbiavimo 2010 metais ir dėl pasirengimo bendriems kariniams manevrams 2011 metais. Įdomu bus pažiūrėti, kur tos būsimos karinės pratybos vyks ir ar jas bus galima laikyti „atsaku“ į šių metų NATO mokymus Baltijos šalyse. Jei taip, tai, ko gero, teks konstatuoti, kad light šaltasis karas tikrai vyksta. Tačiau vargu ar ši konfrontacija gilės labai stipriai ar greitai. Ko gero, grįžimo prie tikro šaltojo karo situacijos nenorėtų nei Vakarai, nei Maskva.
Viktor Denisenko
