Nuo vasaros pradžios judėjimas „Revoliucija per socialinius tinklus“ ragino rengti tyliuosius protestus.
Pastarieji į gatves iš pradžių sutraukė kelis šimtus, vėliau porą tūkstančių nepatenkintų prezidento Aleksandro Lukašenkos režimu, tačiau neišaugo į mases vienijantį judėjimą. Politikos analitikas Vytis Jurkonis sako, kad bent kuriam laikui protestai išsikvėpė.
– Koks būtų Jūsų vertinimas dėl protestų Baltarusijoje, kuo šie protestai išsiskyrė ir ką jais pavyko išlošti? – interneto portalas lrt.lt paklausė Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjo V. Jurkonio.
– Tylieji protestai Baltarusijoje visų pirma yra didžiulio nepasitenkinimo dėl socioekonominių problemų padarinys. Žmonės į demonstracijas sukviečiami naudojant socialinius tinklus iš dalies remiantis Šiaurės Afrikoje vykusių revoliucijų patirtimi, iš dalies Rusijoje demokratinių jėgų organizuojamų vadinamų „nepritariančių demonstracijų“ pavyzdžiais. Jų sėkmę iš dalies lėmė tai, jog tai buvo pilietinė iniciatyva be konkrečių politinių šūkių, be aiškios politinės jėgos ar platformos – piliečiai tiesiog išėjo išreikšti nepasitenkinimo.
Tyliuosius protestus galima vadinti sėkmingais, nes tai vyko ne tik Minske, bet ir regioniniuose miestuose. Visą šalį, ne tik Minską, apimantys protestai yra gana nauja Baltarusijai. Tiek minėti faktoriai, tiek ir savotiškas organizatorių kūrybingumas padėjo pritraukti nemažai žmonių. Vis dėlto, augantį entuziazmą nuslopino represijos, nes buvo neįvertinta, kad Baltarusijos valdžia režimo sąlygomis gali visiškai laisvai žmones tiesiog suiminėti gatvėje be jokio pasiaiškinimo ar teisinio pagrindimo – vien tik už paplojimą gatvėje.
– Į Minsko aikštę, atsiliepusių į internetu paskelbtus raginimus trečiadienių vakarais reikšti protestus plojimu, susirinkdavo keli šimtai žmonių. Kodėl, nepaisant krizės, nesusiburdavo kritinė – keliatūkstantinė – masė žmonių? Tai – baimė šalies vadovo, o gal tai priklauso nuo tautos charakterio, istorijos?
– Neabejotina, kad baimė dėl represijų yra didelė. Kita vertus, reikia suprasti, kad pilietinė visuomenė Baltarusijoje yra silpna. A. Lukašenka per pastaruosius 20 metų kryptingai stengiasi pakirsti bet kokias politines iniciatyvas ir dėl to tarp žmonių vyrauja didžiulis nepasitikėjimas, visuomenė yra atomizuota. Nors po 2010 m. gruodžio 19-osios represijų būta gražių visuomenės solidarumo apraiškų, tačiau masiškai žmonės nesugeba susiburti. O šimtatūkstantinės žmonių minios sunku tikėtis, kuomet nėra nei tradicijos, nei tvirtų pilietinės visuomenės pamatų.
Kitas, ne mažiau svarbus dalykas, o kur tai veda, ar yra kokia aiški alternatyva? Žmonės atsiliepė į socialinių tinklų kvietimą išeiti į gatves vieną trečiadienį, kitą – buvo išreikštas solidarumas, bendras nepasitenkinimas situacija be jokių politinių vėliavų. Vis dėlto, valdžia sureagavo kietai – per trumpą laikotarpį buvo suimta, areštuota trumpalaikiam areštui arba nubausta administracinėmis baudomis apie 2000 žmonių – tai labai daug. Be to, atėjo vasaros sezonas – nuo liepos vidurio žmonės dažniausiai atostogauja, rūpi kiti dalykai. Visa tai kartu sudėjus, akcija natūraliai išsikvėpė.
– Ar tokie protestai Baltarusijoje gali atsinaujinti ir kada tai galėtų įvykti?
– Interneto forumuose, nepriklausomoje žiniasklaidoje žadama šią iniciatyvą tęsti nuo rudens. Jau liepos mėnesį „paplojimų“ formatą buvo bandoma pakeisti „žadintuvais“ – organizatoriams akivaizdžiai reikia naujų idėjų, kaip sukviesti žmones ir išlaikyti jų dėmesį. Pavyzdžiui, apie 2005–2006-uosius metus buvo įprasta kiekvieno mėnesio 16 dieną uždegti solidarumo žvakutes, bet ji nunyko – neatmestinas ir toks pesimistiškas scenarijus. Vis dėlto, manau, kad šitą iniciatyvą bus bandoma išlaikyti, tik ir Baltarusijos valdžia tam bus geriau pasiruošusi, todėl reikės ir kūrybingesnių sprendimų, ir didesnių pajėgumų.
– Taigi jeigu šią inciatyvą bus mėginama išlaikyti, nemažiau svarbus dalykas bus kokios nors alternatyvos turėjimas?
– Didysis klausimas ir, tikriausiai, grėsmė, ar ši iniciatyva nebus kieno nors perimta, pasisavinta. Tuo galėtų būti suinteresuoti tiek įvairūs judėjimai, nevyriausybinės organizacijos, tiek ir kai kurie opozicijos atstovai ar net valdžios struktūros. Socialiniai tinklai tuo ir įdomūs, jog šiuos procesus nėra paprasta valdyti. Atsiradus konkrečiai politinei platformai ar konkrečiai jėgai savinantis vadinamuosius tyliuosius protestus, tai gali turėti neigiamą efektą. Minėtas nepasitikėjimas visuomenėje automatiškai atstums dalį žmonių, nes visuomenė yra pakankamai susiskaldžiusi. Kol nebuvo aiškaus politinio šūkio ar kvietimo, žmonės buvo solidarūs ir ne itin įtarūs, o suburti juos visus po viena vėliava – nepalyginamai sunkesnis uždavinys.
– Jūs minėjote, kad pilietinė visuomenė Baltarusijoje yra silpna, stengiamasi pakirsti bet kokias politines iniciatyvas. Ar tokia konkreti jėga apskritai gali susidaryti?
– Šiai dienai gerai funkcionuojančios politinės alternatyvos režimui, deja, nėra. Tai paaiškinama būtent dėl to, kad A. Lukašenka kryptingai eliminuoja bet kokias galimybes susidaryti bet kokiai alternatyviai pilietinei ar politinei platformai. Be to, režimas mokosi ir iš kitų šalių patirčių, todėl bet kokioms demokratinėms iniciatyvoms Baltarusijoje išgyventi yra itin sudėtinga.
Ta pati opozicija realiai nesufunkcionuoja mums suprantamu būdu – jos yra daugiau kaip disidentai ir pritraukti naujų žmonių yra praktiškai neįmanoma. Tapęs opozicionieriumi Baltarusijoje tarsi prisikabini prie savęs etiketę, kad esi marginalas, radikalas ir automatiškai tampi visuomenės autsaideris. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad A. Lukašenka ir Baltarusijos režimas yra sudėtingiausioje ekonominėje situacijoje per pastaruosius keletą metų taip prarasdami net ir įbaugintųjų paramą.
Nuotraukų galerijoje – vienas iš tyliųjų protestų Baltarusijos sostinėje Minske:
Vytenis RADŽIŪNAS
