Per penkerius metus Turkija, atnaujinusi derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą, labai pasikeitė. Šioms deryboms vedant į niekur, ji ėmė plėsti savo tarptautinį akiratį. Iš tiesų šalies užsienio politika dabar pirmą kartą yra tokia iniciatyvi ir daugiamatė. Ji šiuo metu yra pagrindinė savarankiška žaidėja Vidurio Rytuose ir tolimesniuose regionuose. Tiek JAV, tiek Europoje imama nerimauti, kad Vakarai kažkokiu būdu „praranda“ Turkiją. Kol kas Turkijos „išskirtinumas“ Vidurio Rytuose nebūtinai yra žalingas, atvirkščiai, gali būti naudinga jos partneriams iš Europos ir Amerikos. Visgi galima Turkijos įtaka Vidurio Rytuose savaime nereiškia naudos Vakarams. Ji būtų realizuota tik tada, jei ES tęstų stojimo procesą sąžiningiau ir tvirčiau ir jei JAV pradėtų Turkiją traktuoti kaip nepakeičiamą partnerę regione.
Turkija per vėlai įsitraukia į Vidurio Rytus, tarpininkaudama konfliktuose, plėtodama ekonominius santykius ir liberalizuodama gyventojų judėjimą, visas iniciatyvas, kurių tikslas – regioninės taikos, klestėjimo ir atvirumo skatinimas. Taip pat Turkija elgėsi ir su posovietinėmis valstybėmis paskutiniame XX a. dešimtmetyje, nemažindama dėmesio Vakarams.
Bendradarbiavimo su Ankara plėtojimas, siekiant panaudoti Turkijos potencialą skatinti taiką ir stabilumą Vidurio Rytų regione, yra būtinas tiek JAV, tiek ES. Visgi Turkijos demokratija dar nėra konsoliduota, o tai yra išankstinė sąlyga, kad jos užsienio politika taptų svarbi ES ir JAV. ES skatinamos reformos dramatiškai pakeitė politinį klimatą šalyje, tačiau transformacija į liberaliąją demokratiją neužbaigta.
Vidaus politikos trūkumai ir politinė poliarizacija paskatino pasitraukti iš užsienio politikos, grįstos universaliomis vertybėmis. Taigi, tolesnis Turkijos transatlantinių partnerių įsipareigojimas išlieka gyvybiškai svarbus. 2009 m. liepos mėnesio apklausa, vykdyta 7 arabų valstybėse, parodė, kad 64 proc. respondentų tiki, kad Turkijos narystės ES perspektyva daro ją patrauklia partnere dėl reformų arabų pasaulyje, o ypač tiesioginės sąsajos tarp Turkijos užsienio politikos potencialo ir jos prisijungimo prie ES kurso.
JAV prezidento Barako Obamos administracijos požiūris į Turkiją buvo konstruktyvus, taip pat būta veiksmingo praktinio bendradarbiavimo Irako ir Afganistano ateities, arabų ir Izraelio konflikto ir Libano klausimais. Netgi Irano atžvilgiu skirtumas tarp JAV ir Turkijos yra labiau dėl priemonių nei tikslų. Turkijos geresnė padėtis Vidurio Rytuose galėtų pagelbėti JAV demokratijos paramai regione.
ES vaidmuo yra labiau kritiškas. Atrodo, ji atsisakė Turkijos, nesugebėdama įvykdyti savo dešimtmečiais trunkančio įsipareigojimo, sudaryto dar Šarlio de Golio ir Konrado Adenauerio, t. y. derėtis dėl Turkijos narystės ES sąžiningai. Turkijos politinei sistemai reikia tikrumo, kurį suteiktų ES įsipareigojimas ir reali narystės perspektyva tam, kad ši tęstų vis dar reikalingas sistemines politines reformas. Derybų dėl narystės atgaivinimas yra vienintelis būdas atkurti politinių jėgų pasitikėjimą ir kartu iš naujo pagyvinti reformų procesą šalies viduje.
Turkijos regioninė svarba transformavo statišką Šaltojo karo barjerą į galimą regioninės taikos, gerovės ir stabilumo katalizatorių. Tik šis pokytis reikalauja paramos iš ES ir JAV. Vakarai niekada neturėjo Turkijos, todėl diskusijos, kas „prarado“ ją, yra beprasmės. Būtina aptarti sąlygas, kurios leis Turkijai išpildyti savo transatlantines viltis.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Kristina Puleikytė.
