Vasario 24-ąją Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, lydimas 13 ministrų ir 67 žurnalistų, tarsi viesulas praūžė per Briuselį, siekdamas palenkti ES vadovybę ir įpiršti jai savo energetinės politikos modelį. Derybos buvo sunkios, ir tiek V. Putinas, tiek Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barrosas spaudos konferencijoje negalėjo paslėpti didžiulio nuomonių skirtumo. Kitaip sakant, suderinti pozicijų ir vėl nepavyko. O juk naujosios Europos energetikos liberalizavimo taisyklės įsigalioja jau kovo 3 dieną.
Briuselyje buvo karšta
2009 m. ES priėmė plačių energetikos reformų programą, kurios tikslas, kaip rašo Bendrijos portalas „New Europe“, yra padidinti energijos išteklių tiekimo konkurenciją ir efektyvumą. Kitaip sakant, ES narių reikalavimu Briuselis parengė planą, kaip išvengti Rusijos valstybinio koncerno „Gazprom“ diktato. Vienas iš būdų, kaip tai padaryti, yra priversti šių išteklių pardavėjus sumažinti savo vamzdynų ir energijos paskirstymo tinklų kontrolę. Rusija mano, kad tai diskriminacinės priemonės, nukreiptos pirmiausia prieš „Gazprom“. O J. M. Barrosas tvirtina antraip. „Mes įsitikinę, – teigė jis po susitikimo su V. Putinu, – kad vadinamasis Trečiasis energetikos paketas nediskriminacinis, ir prašome užsienio kompanijų laikytis tų pačių taisyklių, kurias mes taikome savosioms.“
Bet, kaip rašo tinklalapis http://www.euractiv.com/, Rusijos ministras pirmininkas atkirto, kad „Trečiasis energetikos paketas prilygsta turto konfiskavimui“. EK prezidentas savo ruožtu pripažino, kad kai kurios ES šalys priėmė griežčiausią iš trijų galimų padalinimo modelių, kuris numato visišką gamybos ir transportavimo atskyrimą. „Suprantu, kodėl ministras pirmininkas V. Putinas taip energingai kelia šį klausimą, bet mūsų reikalavimai nėra diskriminaciniai. Jie taikomi ir Norvegijai, ir kitoms Europos kompanijoms“, – sakė J. M. Barrosas.
Pagal pačią griežčiausią Trečiojo energetikos paketo versiją tiekėjai turės parduoti savo dujų transportavimo verslą. Antroji galimybė – kompanijos neskaidomos, bet paskiriamas nepriklausomas transportavimo infrastruktūros operatorius, kurio veikla leistina tik vienoje šalyje. Trečia galimybė – kompanija neskaidoma, bet speciali valdyba prisiima atsakomybę už jos „nepriklausomus“ sprendimus.
Atsikratyti energetinio diktato
Kas gi tas Trečiasis energetikos paketas (Third Energy Packet, TEP)? EP dar prieš dvejus metus savo tinklalapyje (http://www.europarl.europa.eu/) pabrėžė, kad 2009 m. balandžio 22 d. EP patvirtintas TEP išplės vartotojų teises ir regionų solidarumą per dujų krizes. Taip Europos Parlamentas didele balsų dauguma pritarė energetikos paketui, kurio pagrindą sudaro atsiejimo principas. Dujų vamzdynų ir elektros tinklų verslas negalės būti tose pačiose rankose, kaip ir elektros energijos gamyba bei dujų tiekimas.
Didžiausia tradicinių energetinių išteklių neturinčios Europos problema – didėjanti jos priklausomybė nuo juose „besimaudančių“ ir, deja, energetiką kaip politinę priemonę mėgstančių pasitelkti nedemokratinių šalių. Kovoti su disproporcija bandoma didinant konkurenciją energetikos sektoriuje, mažinant energijos suvartojimą ir naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius.
Iš esmės teisine prasme TEP – tai elektros ir dujų direktyvos, reglamentai dėl elektros tinklų ir dujotiekių bei reglamentas dėl energetikos agentūros įsteigimo. Energetikos paketo pagrindas – tiekimo ir gamybos atskyrimas nuo tinklų eksploatavimo. Naująsias taisykles ES šalys privalėjo įgyvendinti per pusantrų metų.
Svarbiausias TEP principas – atskyrimo. ES valstybės galės rinktis iš trijų perdavimo tinklų atsiejimo galimybių:
- visiškas nuosavybės atskyrimas;
- perleidimas nepriklausomam sistemos operatoriui;
- perleidimas nepriklausomam perdavimo tinklų operatoriui.
Ugnį pakurstė Lietuva
Ne paslaptis, kad priimti TEP paskatino ryžtinga Lietuvos pozicija. Lietuva paskelbė, kad ketina padalinti savo kompaniją „Lietuvos dujos“, kurios akcininkas yra koncernas „Gazprom“, į gamtinių dujų paskirstymo tinklų ir pardavimo bendroves, pastarąsias paliekant kontroliuoti vyriausybei. O „Gazprom“ teigia, kad Lietuvos vyriausybė tik ieško pateisinimo kompanijos nacionalizavimui. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) dar 2009 m. lapkritį pateikė savo išvadas dėl šio paketo (http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=5511), kuriose pabrėžė, kad Europos Sąjungos Trečiasis energetikos paketas yra ankstesnės ES energetikos politikos tęsinys. Šiuo požiūriu TEP yra gana nuoseklus tolesnis ES energetikos politikos vykdymas.
Iš tiesų Briuselis pastebi, kad Lietuva gali būti pavyzdžiu visai Europai, kaip reikia keisti situaciją energetikoje vartotojų naudai. Antai ES energetikos komisaras Guntheris Oettingeris pernai rugsėjį gerai įvertino Lietuvos pastangas pertvarkyti šalies dujų sektorių taip, kad jis atitiktų Europos Sąjungos paketo reikalavimus. „Mūsų bendras tikslas – apginti vartotojų interesus: pažaboti energetines monopolijas, sukurti skaidrią rinką ir taip užtikrinti priimtinas energijos kainas. O įrankį mes turime – Trečiąjį ES energetikos paketą. Labai vertiname, kad jūs pasirinkote ir įgyvendinate efektyviausią perdavimo sistemos operatoriaus nuosavybės atskyrimo modelį“, – kalbėjo G. Oettingeris Lietuvos atstovams.
Kaip pabrėžiama Lietuvos energetikos ministerijos svetainėje, ministras Arvydas Sekmokas padėkojo Europos Komisijai už paramą ir akcentavo, kad ES energetikos paketas Lietuvai pirmiausia yra instrumentas konkurencingai dujų ir elektros rinkai sukurti. „Lietuva dujas perka bene trečdaliu brangiau nei kai kurios kitos Europos šalys. Ši situacija yra netoleruotina. Todėl mes tuo pačiu metu ne tik įgyvendiname dujų sektoriaus pertvarką, planuojame suskystintų gamtinių dujų importo terminalą, bet ir kuriame antrinę dujų biržą – skaidrų konkurencingą rinkos mechanizmą, garantuosiantį laisvą prieigą prie tinklo ir mažiausias kainas vartotojams“, – teigė A. Sekmokas.
Maskva drąsesnė per arabų revoliucijas
Taigi, „Gazprom“ ant nuospaudos užmynė ne kas kitas, o Vilnius, paskatinęs Briuselį ryžtingai pertvarkyti energetikos ūkio sistemą. Nesunku suprasti, kaip Maskva vertina mažos šalies iniciatyvą, tačiau susitikime su J. M. Barrosu V. Putinas elgėsi akiplėšiškai.
Jis mano, kad turi tam realų pagrindą. Šiuo metu, kaip rašo prancūzų „Les Echos“, Rusija tiekia 31 proc. ES šalių suvartojamų dujų. Pastaraisiais metais „Gazprom“ daug investavo į dujotiekių tiesimą ir infrastruktūrą, todėl Bendrijos priemones jis vadina „nuosavybės eksproprijavimu“. Tuo pat metu tarp dviejų dujotiekių – „Pietų srauto“ ir „Nabucco“ įsiliepsnojo varžytynės, kuriam suteikti prioritetą aprūpinti Europos pietus dujomis. Turkmėnija ir Azerbaidžanas negali pasirinkti, kurį remti, kad neįsiutintų Maskvos. Tad net pats EK vadovas Briuselyje stengėsi sušvelninti V. Putino pyktį, pareiškęs, kad „Rusijos energetika yra Europos klestėjimo pagrindas“.
Bet pastaruoju metu atsirado kitas niuansas, kuris V. Putinui suteikia dar didesnės drąsos. „The Financial Times“ rašo, kad įvykiai Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose verčia ES daryti nuolaidas Maskvai. JT Saugumo Taryba, Jungtinės Valstijos, o paskui ir Europos Sąjunga priėmė sankcijas Libijos režimo atžvilgiu. Rusija yra viena iš penkių Saugumo Tarybos narių, bet ir ji pritarė šioms tramdomosioms priemonėms. Kaipgi nepritarsi, jei embargas diktatoriškiems režimams, kurie kontroliuoja didelę dalį pasaulinės energetikos rinkos, pakels kainas ir sudarys galimybes Rusijai joje diktuoti savo sąlygas. Štai kodėl, kartu bijodama islamiško ekstremizmo slinkties į Europą ir Rusiją, Maskva balsavo už sankcijas M. Gaddafiui.
Savo ruožtu V. Putinas manė pasinaudosiąs galinga didžiausio šių išteklių tiekėjo korta ir palaušiąs Briuselio užsispyrimą. Kol kas taip neįvyko, tačiau mes puikiai žinome, kaip Vakarai nusileido Rusijos primestam dujotiekiui Baltijos jūros dugnu „Šiaurės srautas“, dėl kurio kada nors graušis nagus...
Česlovas Iškauskas
