Atrodo, valstybės, pripažinusios Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, pasiekė sakralinį skaičių – tris. Žodis „atrodo“ pavartotas neatsitiktinai. Pirmoji šių separatistinių teritorijų suverenumą pripažino Rusija, kuri padarė viską, kad jos atskiltų nuo Gruzijos. Vėliau Nikaragvos prezidentas Daniel Ortega pareiškė, jog jo šalis pripažįsta Pietų Osetijos ir Abchazijos suverenumą. Tiesa, su šiuo pripažinimu viskas buvo ne taip paprasta. Kiek yra žinoma, pripažinimui pasipriešino Nikaragvos parlamentas, atsisakęs pritarti tokiam prezidento sprendimui. Galiausiai buvo išsiaiškinta, jog pagal Nikaragvos įstatymus prezidentas gali priiminėti tokio lygio sprendimus vienašališkai, o parlamento pritarimas tam nėra reikalingas, tad šį pripažinimą kaip ir galima būtų užskaityti.
Trečiąja šalimi šiame sąraše tapo Venesuela. Jos ekscentriškasis vadovas Hugo Chavez, viešėdamas Maskvoje, rugsėjo 10 dieną pareiškė, jog „nuo šios dienos“ pripažįsta Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Galima tik spėlioti, ar Venesuelos prezidentas buvo paruošęs šią „dovaną“ Maskvai iš anksto, ar pripažino separatistinių Gruzijos teritorijų suverenumą ekspromtu. Šiaip, žinoma, tokie svarbūs žingsniai turėtų būti rimtai ruošiami ir derinami užsienio reikalų ministerijos lygyje, tačiau, žinant H. Chavez būdą, galima numanyti, jog Venesuelos prezidentas norėjo tiesiog pamaloninti „draugą Dmitrijų Medvedevą“. Be to, kaip pranešama, H. Chavez atvažiavo į Maskvą derinti ginkluotės pirkimo. Pranešimose pabrėžiama, jog Venesuela, kritus naftos kainoms, susidūrė su tam tikromis finansinėmis problemomis ir prašo iš Rusijos kredito, už kurį tą ginkluotę iš jos ir pirktų. Tai reiškia, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimą galima vertinti ir kaip taktinę gudrybę – po tokio gražaus gesto Maskva vargu ar gali atsisakyti suteikti Venesuelai kreditą.
Taigi, separatistinių Gruzijos teritorijų nepriklausomybę pripažino jau trys šalys (nors Venesuelos pripažinimas kol kas laikosi tik ant jos prezidento „garbės žodžio“, tačiau vargu ar tai yra problema – galima numanyti, jog šios Lotynų Amerikos šalies parlamentas bus sukalbamesnis negu Nikaragvos). Žinoma, labiau negu pačias separatistines respublikas šis faktas džiugina Maskvą. Esu tikras, jog Rusijos propagandinė mašina dar ne vieną mėnesį pateikinės tai kaip didžiausią Rusijos tarptautinės politikos laimėjimą. Tiek to, tačiau ar tikrai šie pripažinimai gali būti vertinami, kaip geopolitinė Maskvos pergalė?
Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad po ryžtingo Pietų Osetijos ir Abchazijos suverenumo pripažinimo Rusija laukė kiek kitokios tam tikrų valstybių reakcijos į tai. Buvo planuojama, jog Maskvos sprendimą palaikys dauguma Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių. Tačiau tokie lūkesčiai nepasitvirtino. Pasirodė, jog šiuo klausimu faktiškai niekas nesiruošia eiti Rusijos pėdomis ir todėl tiek džiaugsmo Maskvai sukėlė (pažymėkim – gana netikėtas) Nikaragvos prezidento palaikymas. Iš tikrųjų, niekas nenustebtų, jeigu pirmoji Rusijos pavyzdžiu pasektų būtent Venesuela, tačiau H. Chavez apdairiai patausojo pripažinimą tinkamesnei progai, kai už jį pavyko išpešti naudą sau ir savo šaliai.
Nesunku paaiškinti, kodėl pripažinimui ryžosi Nikaragva ir Venesuela, bet nesiryžo nė viena (išskyrus pačią Rusiją) NVS šalis. Nikaragva ir Venesuela yra geografiškai nutolusios kaip nuo Rusijos, taip ir nuo Gruzijos. Rusijoje jie mato atsvarą „pasauliniai JAV politikai“, todėl joms, iš esmės, nieko nekainuoja pamaloninti Maskvos ambicijas – leisti Rusijai vėl pasijusti stipriai valstybei, kurios veiksmai randa „pritarimą pasaulyje“ (nežiūrint į tai, jog tam pritaria tik kelios valstybės Lotynų Amerikoje). NVS šalys gyvena realios, o ne tolimos ir abstrakčios, Rusijos pašonėje ir šios valstybės ambicijos gali reikšti kitų šalių interesų paminimą. NVS šalys dar puikiai prisimena, kaip ir kokiu Didžiuoju Broliu gali būti Rusija. Maskvos ir Tbilisio karinis konfliktas praeitų metų rugpjūtį pažeidė trapų status quo, kuris buvo palaikomas postsovietinėje erdvėje po Sovietų Sąjungos žlugimo ir kilusių po to konfliktų užšaldymo. Tai privertė daugumą NVS šalių giliai susimąstyti. Galima sakyti, jog pirmą kartą karinga Maskvos retorika, prie kurios visi jau daugiau mažiau priprato, išsiliejo į realią karinę agresiją, o tai yra labai konkretus signalas – pirmiausiai, artimiausioms Rusijos kaimynėms.
Tuo tarpu, Gruzija irgi nenuleidžia rankų. Jos pastangomis Jungtinių Tautų asamblėja (nors Rusija tradiciškai aršiai tam priešinosi) priėmė rezoliuciją dėl Gruzijoje esančių pabėgėlių teisių. Tbilisis vertina šią rezoliuciją kaip svarbų savo diplomatinį laimėjimą. Pasak Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, svarbiausia yra tai, jog rezoliucija numato visų pabėgėlių sugrįžimą namo, joje smerkiami prievarta vykdomi demografiniai pokyčiai, etniniai valymai ir pripažįstamas teritorinis Gruzijos vientisumas. Nors greičiausiai ši rezoliucija bus ignoruojama Rusijos, kaip ignoruojami taip iki galo ir neįvykdyti vadinamojo Medvedevo-Sarkozi plano punktai, Tbilisis gali kol kas džiaugtis nors diplomatine pergale, kuri visgi teikia vilčių ateityje pasiekti daugiau, grąžinant sau separatistinių teritorijų kontrolę, kurių režimai laikosi vien Maskvos dėka.
Viktor Denisenko
