Nobelio taikos premija, pirmą kartą įteikta 1901 metais, yra seniausias, tačiau toli gražu ne vienintelis apdovanojimas, suteikiamas taikdariams. Pagal jos modelį pasaulyje atsirado tiek įvairiausių taikos premijų, kad jų netgi neįmanoma ir suskaičiuoti. Valstybės, politinės partijos, visuomeninės organizacijos, miestai, universitetai, mokyklos ir netgi žurnalai apdovanoja tuos, kurie, jų manymu, padarė daug dėl pasaulinės taikos ir žmonijos gerbūvio. Šie apdovanojimai egzistuoja Nobelio taikos premijos šešėlyje. Apie juos žinoma nedaug arba apskritai nieko nežinoma. Tačiau jos gali būti įteikiamos bet kam, neatkreipiant pasaulinės bendruomenės dėmesio ir remiantis tik savo konkrečiu suvokimu apie gėrį ir blogį.
Šaltosios taikos premijos
Turbūt vienintelė premija, kuri savo laiku pagal žinomumą ir paplitimą galėjo konkuruoti su Nobelio taikos premija, buvo premija, įteikiama Sovietų Sąjungoje. Jos įkūrimo 1949 metais metu ji gavo Tarptautinės Stalino premijos „Už taikos tarp tautų stiprinimą“ pavadinimą. 1956 metais iš Stalino ji buvo pervadinta į Lenino. Tačiau jos suteikimo principai išliko nekintantys. Premija suteikdavo ir absoliučiai SSRS ištikimiems užsieniečiams, kurie kartais dirbdavo sovietų žvalgybai (pavyzdžiui, Ivoras Montagu), ir reikšmingiems valstybiniams veikėjams iš besivystančių šalių (pavyzdžiui, Ganos prezidentas Kwame Nkrumah, Indonezijos prezidentas Sukarno, Afrikos nacionalinio kongreso lyderis Nelsonas Mandela, Angolos prezidentas Agostinho Neto), ir komunistinio bloko valstybių lyderiams (vengras Janosas Kadaras, pačios Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas), ir reikšmingesniems Vakarų valstybių komunistams (Angela Davis iš JAV, Dolores Ibarruri iš Ispanijos). Galiausiai, laureatais dažnai tapdavo žymūs meno veikėjai, tokie kaip karikatūristai Herlufas Bidstrupas ir Jeanas Effelis, dailininkai Pablo Picasso ir Davidas Siqueirosas, architektas Oscaras Niemeyeris ir kiti. Kartas nuo karto laureatais tapdavo ir Nobelio premijos laureatai – Chandrasekhara Venkata Ramanas, Miguelis Angelis Asturias, Linusas Paulingas. Reikėtų pasakyti, kad nors premija buvo dažniausiai suteikiama politiniais ar ideologiniais sumetimais, vis dėlto laureatais tapdavo išties padorūs žmonės.
Pagalbinį vaidmenį vaidino ir Pasaulinės taikos tarybos – organizacijos, veikusios už SSRS lėšas ir vykdžiusios aktyvią propagandą prieš kapitalizmą ir imperializmą – apdovanojimai. Tarp žymių laureatų – Solidarumo su Azijos ir Afrikos tautomis organizacija (ji palaikė beveik visus ginkluotus sukilimus šiuose regionuose), akademikas Igoris Kurčatovas (sovietų atominės bombos kūrėjas, jeigu kas nors pamiršo), Yasseras Arafatas (premiją gavęs palestiniečių teroristinių išpuolių prieš izraeliečius ir amerikiečius įkarštyje). Be šių žmonių laureatais tapo ir Leonidas Brežnevas, Charlie Chaplinas ir žymusis akademikas Trofimas Lysenko. Šios premijos atsisakė vienintelis žmogus – britų filosofas Bertrandas Russellas.
Ilgą laiką vakarietiško Lenino premijos analogo nebuvo. Pirma antisovietine premija tapo Pasaulinė taikos premija (World Peace Prize), įkurta privačių asmenų 1989 metais. Ją įteikia JAV Kongreso pastate, stebint Kongreso nariams, senatoriams ir pasaulinio lygio politikams. Šią premiją jau po savo mirties gavo Mahatma Gandhi. Jis ir buvo bene vienintelis tikras taikdarys tarp premijos laureatų. Visi kiti – valstybių ir vyriausybių vadovai, pasižymėję neapykanta komunizmui arba pagelbėję JAV pasaulinėje arenoje – Ronaldas Reaganas, Nigerijos prezidentas Yakubu Gowonas, pirmasis Pietų Korėjos prezidentas Syngmanas Rhee, netgi pats Hosnis Mubarakas. Po Šaltojo karo pabaigos premija prarado savo reikšmę, dabar įteikinėjama tik kartais.
Politiškai korektiško pasaulio premijos
Viena iš seniausių taikos premijų galima laikyti Watelerio taikos premiją, kurią kasmet įteikia Nyderlandų Carnegie fondas. Lėšas jai paliko Hagos bankininkas Johanas Wateleris. Premija teikiama kasmet nuo 1926 metų – paeiliui tai olandui, tai užsieniečiui. Tarp užsienio laureatų – JAV ir Didžiosios Britanijos kvakerių organizacijos, seras Anthony Idenas, UNICEF, Loretta King, Martino Lutherio Kingo našlė, Henry Kissingeris, Aukščiausiasis Jungtinių Tautų organzacijos pabėgėlių reikalų komisariatas, Javieras Solana ir Pasaulinė bažnyčių taryba. Kaip ir Nobelio komitetas, šis Carnegie fondo komitetas reguliariai susilaukia kritikos dėl laureatų pasirinkimo. J. Solana, pavyzdžiui, buvęs NATO generaliniu sekretoriumi operacijų Jugoslavijoje metu, neatrodė tokia jau ideali taikos figūra po karo pabaigos. Daugeliui kilo abejonių ir dėl A. Ideno ar H. Kissingerio apdovanojimo.
Tačiau tame ir slypi mažai žinomos, tačiau visai gerbiamos premijos pranašumas: jos organizacinis komitetas gali sau leisti kartais pasielgti ne politiškai korektiškai, o taip kaip nori. Be to, daugelis politiškai korektiškų taikos premijų itin dažnai patenka skambių politinių skandalų centre. Kartais juos jos netgi ir išprovokuoja. Taip, pavyzdžiui, nutiko su švedų Olofo Palme vardo premija, kurią įteikia O. Palme fondas ir Švedijos socialdemokratų partija. Mažiausiai du kartu premijos įteikėjai pateko į skandalą. 1995 metais premija buvo paskirta Palestinos teroristinės organizacijos „Fatah“ jaunimo sparnui, o 2002 metais – Palestinos politinei veikėjai Hanan Ashrawi. Pirmojo palestiniečių sukilimo metu 1987-1993 metais ji atvirai ragino imti smurto, o jos veikalai ne kartą buvo kritikuoti dėl antisemitizmo pateisinimo. Pavyzdžiui, H. Ashrawi teigė, kad masinis žydų bėgimas iš musulmonų valstybių buvo jų laisvas pasirinkimas, o jo mastai – „mitas, išgalvotas sionistų“.
Ta pati H. Ashrawi susilaukė ir dar vienos politiškai korektiškos premijos – Sidnėjaus taikos premijos. Tai įvyko 2003 metais ir labai ilgai ir plačiai buvo aprašoma žiniasklaidoje. Premija pradėjo teikti 1998 metais Sidnėjaus universitetas. Kritikos susilaukdavo dėl perdėto politinio korektiškumo, kuris neretai prieštaravo pačiai taikaus pasaulio idėjai. 2000 metais premija buvo įteikta Xananai Gusmao, kuris beveik visą savo gyvenimą skyrė ginkluotai kovai už Rytų Timoro nepriklausomybę. Kadangi jo vadovaujamos organizacijos FRETILIN galimybės buvo ribotos, jos veikla dažniausiai tapdavo tiesiog teroristiniais aktais. 2004 metais, po skandalingojo H. Ashrawi išrinkimo, premiją universitetas skyrė Arundhati Roy, Indijos rašytojai ir aktyvistei. Jis palaiko ginkluotą Kašmyro separatistų ir Palestinos teroristų kovą, ragina visą pasaulį surengti „kultūrinį ir mokslinį Izraelio boikotą“, viešai apgynė teroristus, surengusius 2008 metų išpuolį Mumbajuje. Tiesa, tai įvyko jau po to, kai jai buvo skirta premija.
Alternatyvios taikos premijos
Tendencija, kuri dar tik įsibėgėja, – alternatyvių taikos premijų skyrimas. Tai visų pirma vyksta šalyse, kurios jaučiasi nuskriaustos tiek Nobelio komiteto, tiek ir kitų tarptautinių premijų. Tipiškas pavyzdys – skandalingoji Kinijos Konfucijaus premija. Pasak oficialios versijos, jos steigėjai yra paprasti Kinijos piliečiai, kurie įkūrė komitetą 2010 metais, po to kai jų patriotiniai jausmai buvo įžeisti dėl Nobelio taikos premijos įteikimo Kinijos disidentui Liu Xiaobo. Kinijoje toks sprendimas buvo priimtas labai negatyviai – kaip kišimasis į vidinius šalies reikalus.
Konfucijaus premiją jau nuo pat pradžių persekiojo skandalai. 2010 metais ją paskyrė Taivano politikui Lien Chanui, buvusiam respublikos premjerui. Jis visada buvo vienas iš aktyviausių Taivano nepriklausomybės paskelbimo priešininkų, ir tai, žinoma, labai palaikoma Pekine. Vis dėlto L. Chanas atsisakė atsiimti premiją. 2011 metais premija tapo dar labiau skandalinga, kai buvo įteikta Vladimirui Putinui.
Gerokai mažiau prieštaringa tapo Gandhi premija, įsteigta 1995 metais Indijos vyriausybės. Ji įteikiama tiems, kas prisidėjo prie visuomeninių, ekonominių ir politinių permainų nesmurtinėmis priemonėmis. Premija tapo pirmąja pasaulio premija, kurią gavo Michailas Gorbačiovas (1987 metais). 2006 metais, šešeri metai iki Nobelio premijos įteikimo, jis buvo įteikta Bangladešo bankui „Grameen“. Tarp laureatų ir tokie žmonės, kaip buvusi Airijos prezidentė Mary Robertson, Kofi Annanas. Visi jie savo laiku tapo ir Nobelio taikos premijos laureatais.
Ir vis dėlto žymiausia iš alternatyvių premijų išlieka vadinamojo Šnobelio premija, skiriama nuo 1991 metų. Ji įteikiama pusė mėnesio iki Nobelio premijų įteikimo skirtingose kategorijose. Viena iš jų – taikos premija. Keletas pavyzdžių – premija Prancūzijos prezidentui Jacquesui Chiracui už tai, kad jis „nusprendė pažymėti Hirošimos bombardavimo 50-metį atnaujindamas branduolinius bandymus Ramiajame vandenyne; premija Indijos ir Pakistano premjerams už branduolinės galios statuso įgijimą; JAV oro pajėgoms už tyrimus kuriant „žydrąją bombą“ – nemirtiną ginklą, kuris paveikdavo priešo kariuomenės karinę parengtį, sukeliant nenumaldomą seksualinį troškimą vienas kitam.
