Per penkių dienų vizitą Europoje Hilari Klinton spėjo sudalyvauti istoriniame Armėnijos ir Turkijos diplomatinių santykių atkūrimo sutarties pasirašyme Ciūriche bei Londone diskutuoti apie situaciją Afganistane ir Irane. Tačiau ar be šabloninių kalbų, politikei pavyko griebtis rimtų problemų sprendimo?
Po to JAV valstybės sekretorė užsuko į Dubliną ir Belfastą, kur vietinėje aludėje išlenkė alaus bokalą, sveikindama taikos procesą Šiaurės Airijoje. Kelionės pabaigoje diplomatė išskrido į Rusiją.
Ten, Rusijos respublikoje Tatarstane, Klinton stebėjo bendrą krikščionių ir musulmonų sambūvį tūkstantmetėje Kazanėje.
Nors Klinton dažniausiai kalbėdavo apie Irano ir Afganistano problemas, tarptautiniai ekspertai teigia nesugebėję įžvelgti dominuojančios, vizitą įprasminančios, temos.
Vienintelis dalykas, kuris vienijo politikės vizitus buvo „švelnioji diplomatijos galia“ („soft power“ – ang.)
Dievo duotas potencialas
Nesvarbu, ar H.Klinton Rusijoje kalbasi apie Irano branduolinę programą, ar Pietų Korėjoje aptarinėja iš Pchenjano sklindančią grėsmę – ji savo oficialią dienotvarkę papildo neformaliais renginiais. Dažniausiai tokių „minkštųjų“ renginių metu Klinton susitinka su moterų teisių aktyvistėmis arba studentais.
Politikė šneka apie knygas, pakeitusias jos gyvenimą, bando atkreipti dėmesį į prievartavimą kaip karo įrankį ir nesuskaičiuojamą galybę kartų užsimeną apie žmonės suteiktą „Dievo duotą potencialą“. Kai kurie Klinton kalbų besiklausantys reporteriai šį terminą savo užrašuose jau pradėjo trumpinti kaip „DDP“.
Sunku įvertinti, kokį poveikį Amerikos diplomatijai ir naujajai Barako Obamos administracijai turi „švelnioji damos galia“.
Aišku viena – Hilari Klinton, kuri ilgus metus buvo pirmąja šalies dama, nereikėjo užsitarnauti populiarumo. Tuo ji smarkiai skiriasi nuo savo pirmtakės - Condoleezzos Rice. Pastaroji užsienio politiką vykdė griežtu, akademiniu stiliumi, o susitikimus planuodavo minučių tikslumu.
Kritikų teigimu, Klinton vykdoma „švelnioji diplomatija“ byloja apie jos nustūmimą į šalį JAV vykdomoje užsienio politikoje. Susitikimai miestų rotušėse su moterų teisių aktyvistėmis nublanksta prieš JAV specialiųjų pasiuntinių nagrinėjamus Artimųjų Rytų arba Afganistano klausimus.
H.Klinton, eidama valstybės sekretorės pareigas, tik vieną kartą sugebėjo apsilankyti Izraelyje, nė karto – Pakistane ar Afganistane.
Deleguotieji įgaliojimai
B.Obamoje administracijoje dirbantys politikai taip pat nevienareikšmiškai vertina H.Klinton diplomatijos liniją.
Vienų teigimu, Klinton širdis „nėra tenai“, todėl jie nebūtų linkę matyti ją priimant svarbius sprendimus. Kiti laikosi nuomonės, jog kol kas sunku tinkamai pasverti H.Klinton indėlį Amerikos „karštųjų taškų“ reikaluose.
Pati politikė, paklausta apie tai, ar nemano pernelyg nuošaliai stovinti nuo svarbiausių užsienio politikos problemų, aiškiai sutrinka.
„Manau, jog tokie teiginiai yra absurdiški. Tai prasilenkia su realistiniu vertinimu to, ką darau diena iš dienos“, - žurnalistams sakė ji.
„Tikiu deleguotąja galia. Nesu viena iš tų žmonių, kurie kasdien jaučia poreikį būti pirmuose laikraščių puslapiuose ar šviesti iš televizijos ekrano“, - pridėjo JAV valstybės sekretorė.
