Lietuvos emigrantai gerai jaučiasi net griūvančioje Airijoje. Nors šalis kreipėsi pagalbos į europines struktūras, o valdžia kalba apie atlyginimų, pašalpų mažinimą, ten antruosius namus radę lietuviai neseka kaimynų lenkų pavyzdžiu –krautis lagaminų neskuba. Mat grįžę į gimtinę bijo visiškai pražūti. Nes Lietuva, priešingai nei daugelis kitų Rytų Europos valstybių, nesugebėdama pasirūpinti čia likusiais gyventojais, apie emigrantus nė nedrįsta pagalvoti.
Pastaruoju metu masinių protestų siaubiama Airija iš šalies atrodo visiškai palūžusi: Europos Sąjunga ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ruošiasi mesti 85 mlrd. eurų (393 mlrd. litų) “keltų tigrui" gelbėti. Gatvėse protestuoja tūkstantinės airių minios. Didžiausią jų pasipiktinimą sukėlė Airijos valdžios sprendimai mažinti minimalų valandinį atlyginimą nuo 8,65 euro (30 litų) iki 7,65 euro (26,4 lito). Taip pat ketinama kelti kai kuriuos mokesčius. Žmonės tvirtina, kad tai –tik pasiruošimas daugybei protestų ateityje.
Dalis Lenkijos, sudarančios didžiąją Airijos emigrantų dalį, piliečių jau atvirai kalba apie grįžimą į gimtąją šalį. Mat Lenkijos valdžios atstovai parengė emigrantų integracijos programą, šiai šaliai net susiduriant su sunkumais rasta priemonių darbo vietoms kurti bei taip vilioti savus žmones grįžti.
Tiesa, lietuviai, sudarantys antrą pagal dydį emigrantų daugumą Airijoje, apie grįžimą kalbėti dar nedrįsta. Nors to ir neišsižada.
Lagaminų dar nekrauna
Kaunietis Linas Airijoje apsigyveno prieš trejus metus. Lietuvoje vaikinas įgijo kineziterapeuto specialybę, bet, užuot susiradęs darbą pagal specialybę gimtinėje, išvyko į užsienį. Airijoje Linas dirba prekybos centre. Darbo sąlygos ir atlyginimas tenkina, bet jei rastų geriau, aišku, darbą keistų.
Kokiomis nuotaikomis gyvena Linas ir kiti jo tautiečiai, kai Airija dėl politikų ir bankininkų ginčų bei organizuojamų protesto demonstracijų prieš valdžios vykdomą airiams nepriimtiną politiką šiomis dienomis verda lyg pragaro katilas?
„Lietuviai, kurie turi darbą, jaučiasi ramūs, –kalbėjo Linas. –Praradusiesiems darbą, aišku, situacija nepavydėtina. Mat iki šiol tokiems buvo nesudėtinga išgyventi iš socialinių pašalpų, o po Naujųjų metų jas žada apkarpyti. Minimalų atlygį irgi ruošiamasi mažinti."
Prekybos centro, kuriame Linas dirba, savininkas nekalba apie darbuotojų skaičiaus mažinimą, todėl ir apie grįžimą į Lietuvą vaikinas dar negalvoja. “Jei nuo kitų metų padėtis ims blogėti, gali tekti ir apie tai pagalvoti, –šyptelėjo jis. – Namo jau kone masiškai traukia Airijos lenkai. Sako, Lenkija visokiais būdais stengiasi parvilioti tautiečius namo. Ir atlyginimus didelius žada. Kad Lietuva kaip nors bandytų susigrąžinti lietuvius, negirdėjau..."
Lietuviai, su kuriais Linas bendrauja, taip pat dar nesiruošia bėgti iš vis didesnę sumaištį išgyvenančios, bet vis dar jiems dosnios Airijos. Bet maža kas esą gali nutikti. Nemažai tautiečių – nežinioje, sutrikę, bijantys, kas jų laukia ateityje.
Tėvynę regi sapne
Buvę prieniškiai Angelė ir Antanas Airijoje (240 kilometrų nuo Dublino į šiaurę nutolusiame mieste) gyvena jau ketvirtus metus. Vyras dirba darbininku paukštyne, žmona tvarkosi namie. Tame pačiame mieste namus rado dar kelios dešimtys lietuvių, beveik visi jie dirba tame pačiame fabrike.
„Per televiziją girdėjau, kad Airija ima didelę paskolą, kad prasta ekonominė padėtis, bet mes, laimė, jokių gąsdinančių pokyčių kol kas nepajutome, –“Vakaro žinioms" pasakojo Angelė. –Vyro algos užtenka ir pragyventi, ir susitaupyti šiek tiek. Vienu žodžiu, skųstis negalime. Tai ir lėkti namo priežasties nėra. Nebent darbo vyras netektų. Bet ir vėl pagalvoju –o kas mūsų lauktų Lietuvoj? Bedarbių daug daugiau negu Airijoje, minimalių algų nėra ko lyginti. Tiesa, yra du labai svarbūs dalykai, dėl kurių gyvenimas svetur smarkiai apkarsta. Tai Lietuvoje likę seni tėvai ir Tėvynės ilgesys. Bet kai gyveni, sunkiai dirbi, o neturi iš ko gyventi, kai savo šalyje jautiesi atstumtas, kito pasirinkimo nelieka, tik tenkintis emigrantų dalia."
Į aklavietę įstūmė ES
Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis šiandienes lietuvių imigrantų nuotaikas apibūdino kaip gana ramias, o padėtį šalyje – sudėtingą politiniu, bet stabilią ekonominiu atžvilgiu.
„Nuotaikos tiek tarp airiškos, tiek tarp lietuviškos publikos tikrai ne tokios baisios, kaip skelbiama, –šyptelėjo jis. –Pykstasi politikai, bankininkai, o žmonės darbuojasi toliau. Kol kas negirdėti apie darbuotojų atleidinėjimus. O apie tai, kad bus mažinamos išmokos ir minimalus atlyginimas, kad žadama įvesti naujus mokesčius –už vandenį, galbūt ir už nekilnojamąjį turtą, buvo žinoma dar vasarą."
Pasak jo, Airijos gyventojai labiausiai nepatenkinti vykdoma valdžios politika. Airija esą be reikalo pakluso Europos Sąjungos įsakymui paimti didžiulę paskolą.
„Kai paaiškėjo, kad bankai pridarę didžiulių nuostolių, opozicija ėmė valdančiuosius spausti valstybės sąskaita tų nuostolių nedengti, –kalbėjo jis. –Kitaip sakant, buvo siekiama, kad klaidų pridarę bankai tiesiog bankrutuotų. Bet tada sukilo Europos Sąjunga, ypač Vokietija ir Prancūzija. Mat šitų šalių bankai Airijos bankams suteikę daugiausia paskolų. Todėl šios šalys ir pradėjo kelti skandalą, kad Airija imtų paskolą ir padengtų milžiniškus bankų nuostolius. Spaudžiama imti paskolą Airija galų gale tą ir padarė, o žmones tai labai papiktino."
Nėra prasmės bėgti
Gyventojai esą ne tiek dėl išmokų ar algų mažinimo protestuoja, kiek dėl valdžios politikos, kai biudžetas mažinamas pirmiausia padengti bankų padarytas skolas. O tai reiškia, kad turtingiausių sluoksnių klaidas teks dengti eiliniams piliečiams.
„Jei išmokos ir algos, kaip žadama, bus sumažintos, Airijoje įsikūrusiems lietuviams tas, žinoma, irgi atsilieps, –svarstė jis. –Bet kad ir sumažės jų pajamos, jos vis tiek bus gerokai didesnės nei dirbant Lietuvoje. Trumpai tariant, Airijoje blogiau nei Lietuvoje vis tiek nebus. Juk Lietuvoje ir bedarbių skaičius daug didesnis, ir minimalūs atlyginimai –nesulyginami. Todėl nematau prasmės lietuviams bėgti iš Airijos."
Kiek lietuvių gyvena ir dirba Airijoje, niekas tikslių duomenų neturi. Mat vieni tautiečiai čion atvyksta, kiti –išvyksta; vieni deklaruoja atvykimą, kiti –ne.
„Arčiausiai teisybės galėtų būti socialinio draudimo numeriai, kurie išduodami į Airiją atvykusiems Lietuvos piliečiams, –svarstė jis. –Tokių numerių per maždaug 10 pastarųjų metų lietuviams išduota apie 75 tūkstančius. Bet yra lietuvių, kurie grįžo namo, o numerių nepasinaikino, kaip nemažai yra ir pensininkų, kurie atvažiavo padėti Airijoje įsikūrusiems vaikams ir tų numerių net neišsiėmė."
Veltėdžiams bus liūdna
Bendruomenės pirmininkas atkreipė dėmesį į tai, kad Airija čia gyvenančius dabar ypač ragina pradėti savo verslą. Tam skiriamos didžiulės lėšos, rengiamos specialios programos.
„Žinau, labai daug lietuvių savo verslo imasi, nes apsimoka, –sakė jis. –Airijoje į smulkųjį verslą žiūrima ne kaip į dar vieną mokesčių šaltinį, o pirmiausia tuo siekiama sumažinti nedarbą. Pradedantiems verslą teikiamos įvairiausios nuolaidos, lengvatos –ne taip, kaip Lietuvoje. Todėl žmonės ir susigundo."
Tiesa, kai kurie lietuviai imigrantai Airijoje esą išties greitai gali pasijusti svetimi ir netruks apsispręsti grįžti į Tėvynę.
„Yra lietuvių, kurie niekur nedirbo –gyveno vien iš socialinių išmokų, – kalbėjo A.Teišerskis. –Va tokiems tikrai bus prastai. Socialines išmokas greitu laiku planuojama gerokai apkarpyti. Niekas nenori išlaikyti veltėdžių. Bet tie lietuviai, kurie darbo nebijo, prapulti tikrai neturėtų."
Kaip grąžinti, negalvoja
Lietuvoje apie galimą emigrantų grįžimą ar pastangas juos prisivilioti drįstama užsiminti tik puse lūpų. Prisidengiant biurokratijos mažinimu, šiemet buvo panaikintas Išeivijos ir tautinių mažumų departamentas. Jo funkcijas perėmė Užsienio reikalų ministerija, įkūrusi Užsienio lietuvių departamentą. Jo atstovai tvirtino, jog iš esmės nė viena programa, kuria būtų skatinamas tautiečių grįžimas, neveikia.
Tiesa, Lietuvos Vyriausybės atstovai dar 2008-ųjų pabaigoje priimtoje Vyriausybės programoje žadėjo įgyvendinti strategiją „Globali Lietuva". Jos tikslas –įtraukti užsienio lietuvius į Lietuvos gyvenimą, stebėti mūsų emigrantų teises, ugdyti jų tapatumą ir galbūt užsiminti apie galimą jų grįžimą. Programos per dvejus Vyriausybės darbo metus patvirtinti nesugebėta, nes ji užstrigo kabinetuose.
Vienintelis su emigrantais susijęs dalykas, kuriuo šiuo metu rūpinasi valdžia – mokytojų bei ugdymo priemonių siuntimas į Latviją, Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją, Gruziją, Moldovą. Europos Sąjungos šalyse valdžia remia tik savaitgalines mokyklas.
Grįžti nėra kur
Algirdas BUTKEVIČIUS –Seimo opozicijos lyderis:
Kai žmogus apsisprendžia grįžti, jis turi žinoti, kur grįš ir ką veiks. Šiandien mūsų emigrantams grįžti į nežinią nėra jokio tikslo ir intereso. Jei būtų bent priimta Vyriausybės programa, gairės, kad artimiausiu metu bus įgyvendinti konkretūs projektai: bus sukurta tiek ir tiek darbo vietų, tiek ir tiek žmonių galės įsidarbinti, būtų galima kalbėti apie pasirengimą. Tačiau dabar pasirinkimo galimybės net ir problemų turinčioje Airijoje yra didesnės nei Lietuvoje. Nes čia sąstingis tęsiasi jau dveji metai, o pagyvėjimo nematyti jokio. Taip, yra daugybė deklaracijų dėl emigrantų grąžinimo, bet veiksmų nėra.
O jei ir grįžtų ta dalis, kuri išvyko nuo 2008-ųjų ar anksčiau, galima įsivaizduoti, kas būtų. Pavyzdžiui, Utenoje 2008-aisiais žmonėms, kurie neturi darbo ir kitų pajamų, buvo išmokėta 320 tūkst. litų per metus, o šiemet –jau daugiau nei 4 milijonai litų. Vadinasi, biudžetą reikėtų patuštinti neįsivaizduojama suma, išlaidos didėtų, o pajamos tikrai neaugtų. Dabar nėra numatyta jokių saugiklių. Nors būtų galima taikyti bent kelis ekonomikos skatinimo modelius: kuo greičiau įsisavinti ES lėšas per infrastruktūros objektus, taip pat pagaliau pradėti daugiabučių renovaciją. Jokių ketinimų nemačiau.
Vokietija, iš kurios šiemet kaip niekada anksčiau emigravo daugybė žmonių į JAV, iš karto priėmė programą, pagal kurią gydytojams, atvykstantiems iš ES šalių, iškart suteikiami butai, skiriami vokiečių kalbos mokymosi kursai, jie apgyvendinami su šeimomis. Ir mūsiškiai ten jau pradėjo važiuoti. Todėl apie grįžimą iš užsienio niekas nekalba. Nes priemonių, užtikrinančių, kad žmonės čia galėtų kabintis į gyvenimą, nėra.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ, Ignas JAČAUSKAS
