Airių manymu, ''Jei mėsos karalius yra jautiena, tai sodo karalienė yra bulvė''.
Praūžus Thanksgiving'ui liko nesuvalgytas kalakuto geras gabalas ir kalnai bulvių košės. Susimasčiau, kodėl amerikiečiams Thanksgiving vakarienės metu, svarbi bulvių košė? Lietuviai verčiau bulves panaudotų ne košei, bet cepelinų lipdymui, kurie Smetonos laikais buvo vadinami ‚,bulviniais kaldūnais'' aš juos vadinu valgomaisiais dirižabliais. Priminsiu, kad cepelinus valgė ir valgo lietuviai, o cepelinais XX a. pradžioje skraidė vokiečiai. Minėtas aerostatas buvo pavadintas jį sukonstravusio vokiečių generolo grafo Ferdinando fon Ceppelino vardu, savo išradimui pašventusiam net aštuonis metus. Visą, kūrybinio proceso laiką, aplinkiniai jį laikė grafu - puspročiu, švaistančiu Cepelinų giminės pinigus. Vokiškieji cepelinai skraidė ir Lietuvos padangėje. Jiems buvo pastatytas angaras Kaune. Bulvės forma pasirodė patraukli ir rimtoms konstrukcijoms, ne tik skrandžio džiaugsmui.
Nors amerikiečiai valgo ryžius, ypatingai ‚,pastos'' vardu vadinamų platų makaronų asortimentą, tačiau bulvių košė yra būtinas patiekalas ant Thanksgivings stalo. Į parduotuves papildomai užvežamos bulvės, o ypač saldžiosios. Deficitas nėra toleruojamas šios šalyje. Švęsdami 1621 metais pirmąjį Thanksginings'ą, piligrimai ir į svečius pakviestieji indėnai, bulvių nevalgė. Tuomet, atvežtos iš Europos, jos buvo laikomos nuodingomis, kaip kažkada manyta apie pomidorus, kurie buvo auginami todėl, kad gražiai žydi.
Pirmosios bulvės buvo rastos 5000 metų prieš mūsų erą, Andų kalnyne, nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a. egzistavusioje senovinėje inkų cililizacijoje, būtent Peru teritorijoje. Inkai jas augindami dievino, elgėsi tarsi su mirusiaisias: slėpdavo aruoduose, kad badui ar karui užklupus turėtų maisto. Džiovintas imdavo į ilgas keliones, jas merkdami į mėsos troškinį. Inkų auginamos bulvės buvo tamsiai rausvos spalvos, su geltonu minkštimu. Bulves jie vadino ‚,papas'' vardu.
Pasaulio istorijoje yra minimi kruvinieji, su grobikiškais tikslais, konkistadorų (ispanų, portugalų) žygiai. Plačiai aprašytas jų žiaurus elgesys su indėnais, prieš kuriuos naudojo jėgą ir smurtą, vertė tapti krikščionimis, laikė vergų vietoje, medžiojo pramogai, naikino jų kultūrą. Vedini žaiuriausių tikslų, 1532 metais konkistadorai išsilaipino Peru. Tačiau vietoje svajoto aukso, jie rado bulves. 1540 - Pedro de Cieza de Leon ispanų konkistadoro ir istoriko ''Peru kronikose'' apie bulves randamas toks įrašas: ,,...kitos aplinkos gyventojai turi augalą, kuris palaiko jų egzistenciją ir sudaro pagrindinę maisto dalį. Augalo gumbai turi žievę, jie yra kieti, bet kai juos išverdi, jie tampa tarsi virti kaštonai''. Neradę aukso, plėšikai kaip plėšimų grobį, į laivą pasiėme bulves. Iš pradžių jie manė, kad tai trumas, grybas, dar kitaip vadinamas triufeliu, kuris šiuo metu yra laikomas vienu brangiausių delikatesų. Minėto grybo vaisiakūniai taip pat yra bulvės gumbo formos ir didumo, tik padengti juoda gruoblėta luobele. Laikui bėgant, ispanai įsitikino, kad jūreiviai, valgantys bulves, t. y. papas, neserga skorbutu. Tad laivų triumai buvo užversti bulvėmis.
1585 metais, bulvės buvo įvežtos į Italiją ir Angliją, į Belgiją ir Vokietiją 1587 metais, Airiją 1588 m., į Prancūziją 1600 m. Nesvarbu į kurią vietą jos buvo atgabentos, bulvės buvo laikomos keistu, nuodingu augalu, kuriame tūnojo blogis. Prancūzijoje jos buvo raupsų, sifilio, skrofuliozės, ankstyvos mirties priežastis, nevaisingumo ir padidinto seksualumo šaltinis. Jų manymu, bulvės naikino dirvos vešlumą. Kadangi dauguma gyventojų buvo nusistatę prieš bulves, tad Prancuzijos, Besancon mieste buvo paviešintas įsakymas: ‚,Griežtai draudžiama kutivuoti bulves, nes ši substancija yra pražūtingas raupsų šaltinis.''
Airių šaltiniuose yra minimos kelios bulvėms skirtos legendos. Viena iš jų byloja apie bulvių atsiradimą Airijoje. 1588 metais ispanų laivas plukdęs bulves, sudužo ir ne bet kur, bet prie Airijos krantų. Jos buvo surinktos ir pasodintos Airijos žemėje. Kita legenda byloja, kad 1589 metais, seras Walter Raleigh, anglų tyrinėtojas ir istorikas, garsus savo ekspedicijomis į Amerikos žemyną, parvežė bulves į Airiją. Jas pasodino Myrtle Grove dvare netoli Cork'o miesto. Legenda sako, kad jis padovanojęs bulvės augalą karalienei Elizabeth I (1533-1603). Apie šį augalą neturėdami žinių, nemokšos virėjai į katilą įmetė griozdiškus gumbus ir banketo metu, ant karališko stalo jį pateikė su stiebais ir lapais. Pastarieji iš tikro yra nuodingi. Dalyvavusieji bankete, mirtinai susirgo. Po šio atvejo, teismas uždraudė bulvių auginimą.
Pradedant 1600 metais, bulvės buvo bandomos pristatyti Jungtinėms Amerikos valstijoms. Jos buvo populiarios tik škotų - airių emigrantų kolonijose, New Hampshire valstijoje, o plačiau pradėtos kultivuoti tik 1700 metais.
Nelengvai bulvės prigijo Prancūzijoje. Daug jėgų ir energijos tam paaukojo karo chemikas ir botanikas Antoine-Augustin Parmentier. Būtent jis 1771 metais laimėjo konkursą, kurį sponsoriavo Besancon Akademija. Laimėjo todėl, nes pasiūlė sergančius dezinterija, valgydinti bulvėmis. Maža to, 1772 metais jis viešai paskelbė teiginį, kad bulvė yra valgoma. Šia tema jis parašė studiją apie bulvę, kaip apie valgomąją kultūrą, teoriškai ir praktiškai pagrįsdamas kad ji nėra nuodinga. Šiuo metu šios mintys kelia juoką, nes plačiai žinoma, kad bulvės yra vadinamos net ,,antrosios duonos vardu''. Jos yra kasdienio meniu sąraše. Šis augalas yra naudingas organizmui, nes jose yra angliavandenių, kurie esti pagrindinis energijos šaltinis. Esantys angliavandeniai yra nekaloringi, ilgai virškinami, todėl sukelia sotumo jausmą ir netukina, žinoma, jei jas valgoma be riebalų. Ši daržovė turi daug kalio, vitamino C, yra B grupės vitaminų, skaidulinių medžiagų, baltymų, fosforo, magnio, geležies, cinko, vandens. Tačiau tuo metu, A. Parmentier idėja buvo sutikta priešiškai. Eksmperimentų vieta ‚,Invalidų namai'', kuriuose jis dirbo ir farmaceptu, nuo jo nusigrežė. Tuoj pat bažnytinė bendruomenė, kurios teritorijoje buvo pastatyti minėtieji namai, uždraudė įvežti bulvę. Parmentier buvo pašalintas iš hotelio, esančio toje teritorijoje. Tačiau jis nenuleido rankų ir propagavo bulves, gamindamas iš jų įvairius patiekalus. Jis kvietėsi įžymybes kaip, Benjamin Franklin, Antoine-Laurent de Lavoisier. Iš bulvės žiedų darė puokštes. Marie Antoinette (1755-1793), Prancūzijos karalienė, dažnai įsisegdavo gėlių žiedus į savo garbanas. Jos pavyzdžiu sekė kitos damos, jų plaukuose žydėjo bulvių žiedai. Louis XVI (1754–1793), Prancūzijos karalius, Parmentier eksperimento tikslams, pasiūlė 100 akrų plotą. Ši buvo nenaudota, nederlinga ir tūnojo Paryžiaus vakaruose. Šis pasiūlymą priėmė entuziastingai ir užsiėmė bulvių auginimu. Prie lysvių, dienos metu buvo pastatyta budri apsauga, o nakties metu navaržomai galėjo siautėti vagys, t. y. aplinkiniai fermeriai. Išsikasę bulves, jie jas pasisodindavo savo darže. Taip bulvės išpopuliarėjo ir galutinai įsitvirtino Prancuzijoje. Bulvės atžvilgiu, Parmentier teigiamos nuomonės priejo dalyvaudamas Septynerių metų kare, kuris vyko 1756–1763 metais Europoje. Priminsiu, kad šiame kare dalyvavo visos galingiausios to meto Europos valstybės: Didžiosioji Britanija, Prūsija, Vokietijos valstybėlių sąjunga kovėsi su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija. Parmentier tarnavo Prancūzų armijoje gydytoju. Papuolęs į prūsų nelaisvę, jis maitinosi bulvėmis, kuriomis tuo metu Prancuzijoje buvo maitinamos kiaulės. Kitaip tariant, jis laikėsi bulvių dietos. Bulvių dėka jis liko gyvas, jos nebuvo nuodingos. Ir iki šiol kai kurie prancūziški bulvių patiekalai yra pavadinti jo vardu.
Ypatingai bulvės jos tapo populiarios Prancūzijoje, kuomet po nederliaus metų, šią šalį užklupo badas. Maisto atžvilgiu pasirinkimo nebuvo, tad teko valgyti bulves. Paryžiaus Komunos metu, apgulatame Paryžiuje ir Tiurli soduose (Jardin des Tuileries), taip pat buvo auginamos bulves.
Rusijos valstiečiai iki XVII a. vidurio vengė sodinti bulves. Bado ištiktiems valstiečiams, Prūsijos karalius, Frydrichas Didysis (Frederick the Great 1712-1786), 1774 metais dovanojo bulvių. Šie nelietė iki tol, kol kareiviai jų neįkalbėjo.
Populiariausios ir labiausia vertinamos Amerikoje bulvės yra Idaho. Šiuo metu Idaho valstijoje užauginama trečdalis visų Amerikos bulvių. Derlinga, kalnuota dirva, vanduo iš kalnuose tirpstančio sniego, švarus oras, saulėtos dienos, vėsios naktys lemia geros kokybės bulvių augimą. Lietuviai cepelinus verda būtent iš jų, nes jose yra pakankamai krakmolo. Bulvės į šią valtiją pateko presbiterionų misionieriaus Henry Harmon Spalding (1804-1874) dėka. Siekdamas apkrikštyti Nez Perce indėnus, šis žmogus Lapwai vietovėje, 1836 metais įkūrė savo misiją. Jis norėjo indėnams įrodyti, kad jie gali išgyventi net tik medžiodami ar žvejodami, bet ir užsiimdami agrikultūra. Pirmasis bulvių derius nebuvo vykęs, sekantis užderėjo gerai. Po to, ilgą laiką bulvių neaugino, nes indėnai atvykusių misionierių atžvilgiu, elgėsi negarbingai, misionieriai pasišalono. Žymiąją bulvių rūšį 1870 metais išvedė tik elementarų išsilavinimą turintis sodininkas Luther Burbank. Norėdamas patobulinti airiškos bulvės rūšį, kad ši būtų atsparesnė ligoms, jis augino ir stebejo dvidešimt tris sėjinukus. Vienas sejinukas du ar tris kartus atvedė daugiau gumbų, negu kiti. Tik apie 1900 metus bulvės buvo pavadintos Idaho vardu. Šiandien iš jų yra gaminamas maistas, traškučiai, kuriamos reklamos. Luther Burbank šią bulvių rūšį nuvežė į Airiją, su tikslu įsitikinti ar ši bus atspari infekcinėms ligoms. Tas kraštas išgyveno didelį nepriteklių, nes 1845-1849 metais buvo praūžęs didysis badmetis. Kadangi valstiečiai maistinosi tik bulvėmis ir pienu, įvykus natūraliai katastrofai, užderėjus infekuotam bulvių derliui, gyventojai susirgo dezinterija, skorbutu, cholera. To pasekoje airiai masiškai mirė, o kas liko gyvi, kaltindami bulves, paliko kraštą. Vokiečių botanikas H.A.de Bary ėmėsi tyrinėti sukėlusį bulvių ligą grybelį. Jis rado būdą kaip kontroliuoti šią bulvių ligą.
1975 metais buvo atidarytas Belgijos, Briuselio mieste neįprastas muziejus, skirtas bulvei. Jame atsispindi visa bulvės pripažinimo istorija. Būtent, kokį ilgą ir sunkų kelią ji turėjo nueiti, kad mes šiandien galėtume ja gardžiuotis, patiekti ant savo stalo. Kiek žmonių turėjo įrodinėti, kad ji yra valgoma. Manau, ne be priežasties savo šalies simboliu Baltarusai laiko bulvę.
Keli mitai apie bulves:
Jei moteris laukiasi vaiko, tegul nevalgo bulvių, nes vaikas gims su didele galva.
Jei laikysi bulvės gabaliuką savo kišenėje, jis apsaugos nuo reumato ir egzemos.
Jei turi karpą, patrink bulvės gabaliuku, po to tą gabaliuką užkask. Karpa išnyks.
Nijole Kavaliauskaite – Hunter
